Nors pačiai L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei mintys apie olimpinį Londoną vis dar sugrįžta, tačiau, penkiakovininkės teigimu, aplinkiniai apie tai jau beveik neklausinėja ir neprašo pasidalyti įspūdžiais iš 2012 m.

„Pastarasis dalykas jau šiek tiek apsiraminęs. Juk tai jau praeitis. Ypač dabar, kai visiems aktualus koronavirusas, o ne kas buvo 2012 m., ne prisiminimai žmonėms dabar rūpi. Šiuo metu aplinkiniai daugiau teiraujasi apie tai, kas vyksta namų sąlygomis, kaip visi sportuoja per karantiną, kaip ruošiamės būsimiems startams, nukeltoms Tokijo olimpinėms žaidynėms. Taigi Londonas dabar kitų yra šiek tiek primirštas. Tačiau mano atmintyje jis gyvas“, - juokdamasi kalbėjo šiuolaikinės penkiakovės atstovė.

Kai uždedi koją ant olimpinės prizininkų pakylos viršūnės, supranti, jog pagaliau išsipildė tavo svajonė. Nors, pripažįsta L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė, tas realus „supranti“ iš tikrųjų ateina daug vėliau.

„Atrodo, jog to ir tikėjaisi, tačiau kartu ir nesitikėjai. Iš pradžių tarsi nesitiki, kad tai padarei, tik vėliau supranti, kas iš tikrųjų įvyko. Tarsi kažkoks sapnas, net sunku paaiškinti būseną. Turbūt tai nepaaiškinamas dalykas, tikrai įdomi būsena. Reikėjo laiko, kad galėtum suvokti, ką padarei, kas įvyko ir apskritai, kaip čia taip pavyko, kodėl pavyko“, - pridūrė sportininkė.

Pasak L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės, to olimpinio euforijos jausmo negalima palyginti su jausmu, kai ant kaklo užsikabini pasaulio ar Europos čempiono medalį. Juk sporto pasaulyje olimpinis apdovanojimas, ypač auksinis, yra aukščiausia, kas tik įmanoma: „Tai yra prestižiškiausios varžybos ir daugelio sportininkų svajonė. Laimėti aukso medalį olimpinėse žaidynėse yra aukščiausias laiptelis, ant kurio gali užlipti sportininkas. Taigi ir emocijos čia būna aukščiausio lygio. Tai truputį kitoks jausmas nei triumfuoti planetos ar Senojo žemyno pirmenybėse.“

Kodėl būtent 2012 m. pavyko taip sužibėti?

„Manau, jau buvau tam subrendusi. Iki to jau turėjau kažkiek pergalių ir buvau pakankamai stipri. Tais metais triumfavau ir Europos čempionate, ir visas sezonas nuo pat pirmų varžybų labai gerai klostėsi, buvau tarp lyderių. Tačiau, žinote, kaip būna sporte. Juk netgi, nors ir būni stipriausias, nereiškia, kad visose varžybose tau taip ir seksis. Taigi reikėjo labai susitelkti. Nors pagal pasiruošimą, kiek pamenu, buvau labai geros fizinės formos. Aišku, penkiakovėje yra penkios rungtys, tai, pavyzdžiui, su žirgais visada yra loterija, sunku kažką prognozuoti. Daug kas priklauso ir nuo psichologijos. Yra daugybė faktorių ir niekada nežinai, kaip bus. Tačiau žinojau, kad esu pasiruošusi, jog važiuoju į Londoną padaryti visko, kas įmanoma. Žinoma, sporte dar reikia ir sėkmės. Tačiau galiausiai man pavyko, sportinė forma nepavedė ir Londone man sekėsi puikiai“, - pasakojo L.Asadauskaitė-Zad-
neprovskienė.

Olimpinis auksas namie laikomas kartu su 45-erių vyro, buvusio penkiakovininko, o dabar trenerio, Andrejaus olimpiniu sidabru ir bronza. Jie turi atskirą vietą nuo kitų šeimos apdovanojimų

„Įdomu tai, jog po 2012 m. olimpinių žaidynių daugiau Londone varžybose ir nebuvau, nieko ten nevyko. O iki olimpinio starto daug kartų ten teko jėgas išbandyti. Galbūt Londone jau viskas pasiekta (šypsosi). Tiesa, 2019 m. laimėjau Europos čempionatą Didžiojoje Britanijoje, tačiau kitame mieste, Bate. Pastarajame mieste triumfavau ir 2015 m. Didžioji Britanija man sėkminga“, - sakė sportininkė.

Visuomet pabrėžiama, jog titulą lengviau iškovoti nei apginti. 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė liko 31-a. Mūsiškei, siekiant iškovoti antrąjį olimpinį medalį, „koją pakišo“ žirgas.

„Kai reikia titulą apginti, iš tavęs pradeda daugiau tikėtis ir pati sau iškeli kartelę dar aukščiau, reikalauji daugiau. Galbūt dėl to ir psichologiškai būna sunkiau ir atsakomybė didesnė slegia pečius. Tačiau bet kuriuo atveju tu vis tiek ruošiesi, darai viską, ką gali, geriausiai. O mūsų sporto šaka kartais būna labai negailestinga. Brazilijoje man būtent ir nepasisekė jojimo rungtyje. Jei būčiau bent iki finišo nujojusi, būčiau galėjusi kovoti dėl medalio, tik neaišku, kokios spalvos. Jei būčiau švariai prajojusi, būčiau kovojusi dėl aukso. Tačiau jojimo rungtis man viską nubraukė. Galėjau dar kartą visus ir save nustebinti, tačiau, deja, nepavyko“, - prisiminimais dalijosi penkiakovininkė.

Tačiau, pasak sportininkės, kad ir kaip susiklosto varžybos, reikia eiti toliau. Taigi, galbūt pavyks 2021 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse: „Juk niekas to nežino, galbūt ten vėl visus nustebinsiu, o galbūt liksiu be nieko. Sportas, kaip ir gyvenimas, yra labai banguotas. O penkiakovėje ypač sudėtinga, kai ne tik nuo tavęs viskas priklauso. Tiesiog tą dieną reikia būti ne tik stipriam, bet kad ir fortūna šypsotųsi.“