Dviguba „K"

Berniukas gimė rugsėjo 2 d. O pirmagimė Monikos ir Simo dukrytė Kamilė pasaulį išvydo 2018 m. gruodžio 8 d.

„Iš tikrųjų galvojau, kad gimus antram vaikeliui bus sudėtingiau. Tačiau Kajus, lyginant su Kamile, yra labai ramus mažylis. Jis neatima daug mano laiko. Su Kamile daugiau reikia užsiimti nei su juo. Sūnelis leidžia ir išsimiegoti, ir dieną reikalingus darbus nudirbti", - pasakojo M.Paulikienė.

Tiesa, tinklininkės teigimu, pats nėštumas, laukiantis dukrytės, buvo lengvesnis nei su sūneliu, o gimdymai - panašūs.

„Gal truputį gimdymas buvo sunkesnis su Kajumi, tačiau viskas labai greitai, be jokių problemų, praėjo. Gydytojas net juokavo, kad atrodė, jog nesu prieš tai gimdžiusi. Džiaugiamės, jog viskas praėjo sklandžiai", - pridūrė sportininkė.

M.Paulikienė pripažino, jog manė, kad su berniukais būna sudėtingiau. Tačiau, pavyzdžiui, Kamilę nuo pirmų dienų reikėjo ir dažniau supti, ir migdyti, nes verkdavo. O Kajus, pasak mamos, pavalgo, paguldai ir miega vaikinukas: „Negalvojau, kad su vaikais taip būna, jog nereikia supti, nereikia dainuoti, kad užmigtų. Bent jau kol kas tuos du mėnesius sūnelis labai ramus."

Tai, jog abiejų vaikų vardai prasideda raide „K", M.Paulikienės teigimu, yra tiesiog sutapimas. Sūnelio vardas buvo išrinktas jam dar negimus.

„Man dar patiko Luko vardas, tačiau galiausiai nusprendėme, kad bus Kajus. Tai trumpas ir gražus vardas. Jis patiko mums abiem", - aiškino tinklininkė.

Visi tėvai yra skirtingi. Vieni nori, kad vaikai būtų pametinukai, kiti - planuoja ir daro didesnes pertraukas. Monikos ir Simo šeima priklauso pirmųjų grupei. Pora norėjo, kad amžiaus skirtumas tarp vaikų būtų mažesnis.

„Nors, žinoma, taip daug sudėtingiau, nėra lengva su dviem (šypsosi). Nes jau ir Kamilė reikalauja daugiau dėmesio. Iš tiesų visko pasitaiko, tačiau tikrai nėra labai sunku", - atviravo M.Paulikienė.

Mažoji pagalbininkė

Ne paslaptis, jog būna ir taip, kad gimus antram vaikui, pirmagimis ima pavyduliauti. Tad kaip broliuką priėmė sesutė?

„Galbūt pirmą mėnesį Kamilei buvo sunkiau. Jeigu paimdavau Kajų ant rankų, reikėdavo ir jai, jeigu supdavau Kajų, reikėdavo ir ją supti. Kaip minėjau, Kamilė reikalavo labai daug dėmesio. Tačiau dabar, atrodo, viskas gerai. Labai myli broliuką, visada bučiuoja. Turbūt jau supranta ir priprato. Taigi dabar dukrytė stengiasi ir pati man padėti, pabūti su broliu ir sauskelnes nori keisti. Ko tik ji nesugalvoja", - šypsodamasi pasakojo M.Paulikienė.

Dar besilaukiant Kajaus, balandžio mėnesį, „Vakaro žinios" paklausė tinklininkės, ką, jau turint patirties su Kamile ir gimus antrajam vaikeliui, darytų kitaip, ji tuomet juokdamasi atsakė, jog tikriausiai neleistų miegoti poros lovoje. Nes tada tiesiog niekaip nepavykdavo iš jos išprašyti dukrytės. Tiesa, mergina tuomet pripažino, kad juokauja ir viską veikiausiai darytų taip pat, nes didelių sunkumų nebuvo. Tad kaip dabar yra iš tikrųjų?

„Dar sūnelio į lovą neleidau (juokiasi). Tiesiog nėra vietos, nes Kamilė su mumis miega. Panelė užsiėmusi savo teritoriją. Klausimų šioje vietoje turbūt pas mus daugiau nebus (juokiasi). Kaip minėjau, džiaugiuosi, jog sūnelis kol kas miega labai ramiai. Tikiuosi, jog taip bus ir toliau. Žinoma, dar tik pradžia, dar daug visko laukia, tačiau tikiuosi, jog viskas bus gerai. Norėtųsi bent iki metukų palaukti, būtų labai gerai", - sakė M.Paulikienė.

Pasiilgusi sporto

Pagimdžiusi Kamilę, tinklininkė sportuoti vėl pradėjo po maždaug šešių mėnesių, likus dviem mėnesiams iki 2019 m. rugpjūčio mėnesio viduryje vykusio Lietuvos čempionato. O dabar, gimus Kajui, „judėti" pradėjo pora savaičių po gimdymo.

„Gerai jaučiausi, tad nusprendžiau pabandyti. Norėjosi pažiūrėti, kokia bus savijauta pradedant. Buvo visai neblogai, aišku, sunku. Pradėjau kažkiek bėgioti. Žinoma, pavyksta ne kiekvieną dieną, nes juk Simas dirba. Tačiau, kai gali, visada padeda, vyras nori, kad sportuočiau. Kartais, kai bėgioju lauke, vyras išeina su dviem vežimėliais į lauką. Supertėtis", - juokdamasi sakė M.Paulikienė.

Tiesa, grįžimo į tinklinio aikštelę dar reikės palaukti. Sportininkės teigimu, dar reikia numesti ir svorio, viskas ne taip lengvai vyksta.

„O tuomet ir bandysiu grįžti į tinklinio aikštelę. Aišku, matysime, kaip seksis susiderinti laiką. Nėra taip paprasta, kad vaikučius galėtum palikti bet kam", - pridūrė M.Paulikienė.

Kaip jau rašėme, tinklininkė su Tokijo olimpinėmis žaidynėmis, galima sakyti, buvo atsisveikinusi. Tačiau pastarąsias nukėlus į 2021 m., ir jai sužibo bent mažytė viltis. Tad mergina neatmeta galimybės kitąmet išbandyti savo jėgas olimpinėje atrankoje.

„Planuose yra daug visko, žinoma, ir olimpinė atranka. Galbūt dar anksti apie tai kalbėti. Nors anksčiau pradėjau sportuoti, nes kitų metų vasarą norėčiau kažkur daugiau pavažinėti po varžybas. Aišku, jeigu bus galimybės. Tiesa, dar neaišku ir tai, su kuo poroje galėčiau žaisti. Čia dar yra klausimas, kuris bus sprendžiamas, - teigė M.Paulikienė. - Norėčiau dabar taip lengvai pasportuoti porą mėnesių, atsistatyčiau, o paskui jau reikės bandyti pereiti į kitą lygį."

Nors pasaulyje vis dar siaučia koronavirusas ir drauge su karantinu toliau stabdo sportą, pasak M.Paulikienės, jai tai didelės įtakos kol kas neturi.

„Man dabar jokio skirtumo. Didžiąją laiko dalį su vaikais būnu namie arba vaikščiojame lauke. O sportuoju irgi arba lauke, arba sandėliuke (juokiasi). Turime sandėliuką, tai blogiausiu atveju ten treniruojuosi. Taigi dabar man karantinas nelabai trukdo. Galbūt labiau pasijaustų, jeigu norėčiau eiti ant smėlio. Tačiau kol kas jaučiu, jog man dar to nereikia, turbūt sunku dar būtų, nes fiziškai dar esu silpna. Tačiau mamos planuose didysis sportas tikrai yra. Laukiu vasaros", - atviravo M.Paulikienė.