2 nuotr.Daugkartiniai žmonų nešimo varžybų aplink Šiaulių areną nugalėtojai ir prizininkai šiauliečiai bendraamžiai 24 metų Gediminas Kučinskas ir Samanta Chrapan - pora ne tik šiose varžybose, bet ir gyvenime. Aplink areną Samantą neša Gediminas, o gyvenime ir savo džiaugsmus, ir liūdesius jiedu neša kartu.
Kartu su Samanta Gediminas 3 kartus (2010, 2011 ir 2012 m.) tapo žmonų nešimo varžybų nugalėtojais, 2 kartus (2009 ir 2013 m.) užėmė 2-ąją vietą. Šiemet Gediminas šiose varžybose triumfavo nešdamas Samantos draugę 22 metų Rasą Nemeikšytę. Su Rasa Gediminas 314 metrų trasą įveikė per 1 min. 2,09 sek. ir pagerino absoliutų varžybų rekordą, kurį 2010 m. buvo pasiekęs su Samanta (1 min. 4,27 sek.).
Viskas prasidėjo nuo namų darbų
Gedimino ir Samantos draugystė užsimezgė beveik prieš šešerius metus. Pora juokiasi, kad draugystės pradžia gal ir nebuvo panaši į tas, apie kurias kuriami filmai.
„Vienuoliktoje klasėje perėjau iš vienos mokyklos į kitą, ten pirmąkart ir pamačiau Samantą, - prisimena Gediminas. - Įspūdis buvo toks gilus, kad nebegalėjau jos pamiršti. Mokėmės skirtingose klasėse, bet žinojau, kokios pamokos šiuo metu yra Samantai, tad per pertraukas nuolat stengdavausi kuo daugiau kartų pro ją praeiti ir būti pastebėtas.“
Gediminas pasakoja buvęs kuklokas vaikinas, todėl į akis kritusią merginą dažniausiai stengdavęsis užkalbinti visiškai „nekaltu“ pretekstu - dėl namų darbų ir kitokių mokyklinių reikalų. Šiandien šiaulietis neslepia esąs dėkingas Samantai, pamačiusiai, kad jam reikia postūmio. O tokiu postūmiu tapo Samantos pasiūlymas kartu pašėlti viename festivalyje.
„Mūsų draugystė stiprėjo iš lėto, rimčiau bendrauti pradėjome tik po metų, jau tapę dvyliktokais, - šypsosi Gediminas. - Tada jau aš pats ėmiausi iniciatyvos: lydėdavau Samantą po pamokų namo, nors man pamokos jau seniai būdavo pasibaigusios ir tekdavo jos laukti net du vadinamuosius langus. Kad trokštu būti tik su šia mergina, suvokiau vienos mūsų išvykos į gamtą metu. Buvo žiema, aplinkui miškas ir daug daug sniego, o mes gulėjome nukritę į pusnį ir kalbėjomės... Būtent tą dieną kasmet minime kaip mūsų draugystės pradžią. Šia proga abiem tenka gerokai pasukti galvas, kaip nustebinti vienam kitą, nes nė vienas nemėgstame nuvalkiotų klišių, kad ir kokios gražios jos atrodytų.“
Išspręsti galvosūkį padėjo draugė
Greičiausiai noras nustebinti antrąją pusę Gediminui 2009-ųjų vasaros pabaigoje ir pakuždėjo, kad reikia kažko TOKIO. O čia kaip tyčia ausis pasiekė per radiją transliuojama reklama, kviečianti visus vyrus dalyvauti žmonų nešimo varžybose - nešti savo mylimąsias aplink areną. Ši mintis nustelbė visus kitus Gedimino sumanymus ir varžybų dieną jis su Samanta jau stovėjo prie starto linijos.
„Atvirai pasakius, man tada labiau rūpėjo Samanta nei varžybos, - pasakoja Gediminas. - Tąsyk varžybose dalyvavo 41 pora, o mes, du devyniolikmečiai, nuo nugalėtojų atsilikome vos 22 šimtosiomis sekundės ir iškovojome antrąją vietą. Nuo tada šios varžybos tapo mūsų kasmetine tradicija. Ypač įsimintinos buvo varžybos 2010-aisiais, kai pagerinome jų rekordą.“
Pastarosiose varžybose dalyvauti tik kaip žiūrovė Samanta nusprendė, nes sirguliavo ir nebuvo tikra, kad pasveiks. O Gediminas tryško sportiniu azartu, todėl reikėjo kažką sugalvoti. Užduotis buvo ne iš lengvųjų, mat Gedimino partnerė turėjo susitaikyti su tuo, kad bus nešama ne glėbyje ir ne ant kupros. Triskart šiose varžybose triumfavęs šiaulietis visuomet rinkdavosi pozą, kai partnerė kojomis apsiveja jo kaklą ir kūnu priglunda jam prie nugaros. Reikėjo greitai rasti nutrūktgalvišką merginą, kuri pasiryžtų apie minutę šitaip kaboti ir kratytis žemyn galva. Ir čia Gedimino akys nukrypo į gerą Samantos draugę Rasą. Tokio pasiūlymo sulaukusi Rasa entuziastingai sutiko ir su savo užduotimi puikiai susidorojo.
Mylimąjį palaikė būdama tarp žiūrovų
Ar nebuvo Samantai sunku stebėti, kad varžybos, kuriose ji nuolat dalyvaudavo kartu su Gediminu, šįsyk vyko be jos? Samanta purto galvą, tačiau pripažįsta, kad jautėsi įdomiai.
„Pirmąsyk į šias varžybas galėjau pažvelgti iš šalies, o ne dalyvės akimis, - sako Samanta. - O sunku tikrai nebuvo, tik nerimavau, kad jiems viskas kuo geriau pavyktų. Dar nubėgau palaikyti Gedimino prie vieno posūkio, kur jam būna sunkiausia. Su Rasa esame senos, laiko patikrintos draugės. Rasai, kaip ji pati sako, nesvetimas sportas ir įvairios avantiūros.“
Samanta šiuo metu studijuoja muzikos pedagogiką, o neseniai pradėjo vadovauti ansambliui. Dabar darbas su ansambliu - didžiausias merginos iššūkis.
„Muzika mane lydi beveik visur ir visada, nors baigusi muzikos mokyklą į pianino pusę keletą metų net nenorėjau žiūrėti, - juokiasi Samanta. - Daugiausiai savo laisvalaikį leidžiu bendraudama su žmonėmis, kurie verti mano laiko. Taip sakau supratusi, kad per daug laiko yra iššvaistyta bendravimui su visiškai banaliomis asmenybėmis. Taip pat mėgstu lieti akvarelę, ypač tą daryti įkvėpė Sigutės Ach darbai. Gediminas - toks visiškas gamtos vaikis, tad kai abu galime, savaitgalius dažniausiai mėgstame leisti gamtoje. Nuolatinis mūsų kelionių palydovas yra žiūronai. Turime ir mėgstamiausią savo piliakalnį, kuris šiuo metų laiku dar artimesnis širdžiai.“
Sėkmę garantuoja sunkios treniruotės
Kas labiausiai padeda Gediminui įveikti trasą žmonų nešimo varžybose? Greičiausiai ne paskutinį vaidmenį bėgant į pergalę lemia tai, kad šiaulietis yra šalyje gerai žinomas lengvaatletis. Ar tai ir yra esminis Gedimino koziris? Šiaulietis sako, kad lengvaatlečio patirtis žmonų nešimo varžybose jo sėkmę lemia bent 80 proc.
„O kitą dalį prideda Samantos nusiteikimas, entuziazmas ir bendras noras pasiekti pergalę. Lengvoji atletika mane pasigvelbė nuo 2006-ųjų, - prisimena Gediminas. - Galbūt labiausiai įsiminė Europos komandinis čempionatas, kuriame Lietuvos rinktinė iškopė į pirmąjį divizioną. Džiaugiuosi tapęs Lengvosios atletikos federacijos taurės nugalėtoju ir Lietuvos čempionu savo rungtyje. Esu daugkartinis Lietuvos čempionas 400 metrų distancijoje. Anksčiau to nesureikšmindavau, bet dabar atėjo suvokimas, kad galiu šiek tiek ir pasigirti, nes tai pasiekiau per ilgas sunkaus darbo valandas. Aš neišpasakytai dėkingas žmonėms, kurie man padeda to siekti. Sportas užima didžiąją dalį mano gyvenimo, nes lengvąja atletika užsiimu rimtai. Laisvalaikiu medžioju. Ypač mėgstu fotografuoti įdomesnius vabzdžius, drugius. Su Samanta nepraleidžiame ir įdomaus filmo, teatro premjerų. Mūsų rudens tradicija tapo eiti į Rudens mozaiką - nuotaikingą Šiaulių kultūros centro rengiamą kasmetinį festivalį. Šiaulių universitete baigiau viešojo administravimo studijas. Esu vienas iš tų laimingųjų, kuriems pavyko įsidarbinti pagal specialybę.“
„Aaa, Gediminas dar pamiršo paminėti, kad šiemet tapo prekybos centro „Saulės miestas“ veidu! - reikšmingai šūkteli Samanta. - Na, veiklos mums tikrai netrūksta.“
Meilės didybė - mažuose dalykuose
Samanta prisipažįsta, kad Gediminas ją ant rankų nešioja ir gyvenime. Tiesa, kur kas dažniau - perkeltine prasme, o ne tiesiogine.
„Gediminas sugeba rodyti dėmesį, - švyti Samanta. - Kartais pati nežinau, ko noriu, o jis ištveria šias mano krizes ir visada sugeba pralinksminti tai savo gamybos atviruku, tai kokią dainą užplėšęs. Dar patinka tas jausmas, kuris apima, kai pradarau duris, o už jų stovi Gediminas, šypsosi ir jaučiu, kad už nugaros kažką slepia... Gėles ar kokią dovanėlę... Galima sakyti, kad aš nešioju jį, o jis mane - kartu nešame bendrus savo džiaugsmus ir liūdesius.“
Įprasta, kad vyrai moterims išskirtinį dėmesį rodo kalendoriuje nustatytomis dienomis: Šv.Valentino, Kovo 8-ąją... Ar neturėtų šios dienos, o kartu ir dėmesys tęstis ištisus metus?
„Visiškai su tuo sutinku, - sako Gediminas. - Mylimam žmogui dėmesys turi būti rodomas nuolat. Kam tos gėlės ir visokie svarovskiai, jei nepastebėsi, kad šalia esančiam žmogui šalta, ir nepasiūlysi palto? Meilės didybė slypi mažyčiuose dalykuose.“
Galbūt šiauliečiai jau yra išsirinkę ir patį ilgiausią tiltą, per kurį Gediminas neš savo išrinktąją sutuoktuvių proga? Ir Samanta, ir Gediminas tarsi sąmokslininkai nusišypso: „Dar neieškojome, bet viziją jau turime.“
Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“
