Lietuvos kultūrizmas mini 55-metį

Iš pradžių mokėsi neakivaizdžiai. Kelios septintajame dešimtmetyje respublikinėje spaudoje pasirodžiusios publikacijos apie kultūrizmą (laikraštyje „Sportas“, žurnaluose „Jaunimo gretos“, „Mokslas ir gyvenimas“) vis dėlto silpnai malšino informacijos troškulį. Todėl daugiausiai žinių, naujienų bei metodinių rekomendacijų entuziastai pasisemdavo iš lenkų sporto žurnalo „Sport dla Wszystkich“ („Sportas visiems“). Lietuvos kultūristų Biblija tapo ir 1969 m. pasirodžiusi Marko Zingerio bei Vytauto Leitono knyga „Savo kūno skulptoriai“. Tuo metu treniruočių vietomis tapdavo butai, sandėliukai arba slėptuvių bei rūsių patalpos. Panašioje įsikūrė ir pirmasis klubas „Jaunystė“, atvėręs duris 1964 m. Kaune. Beje, neorganizuotų mėgėjų būta ir kiek anksčiau. Pavyzdžiui, Vilniaus Vingio parke 1957 m. rinkdavosi entuziastai, tarp kurių buvo ir vėliau respublikinėje spaudoje dirbęs žinomas žurnalistas Valerijus Koreškovas. Jų stalo knyga buvo Pustovoito „Hantelnaja gimnastika“. Vyko treniruotės ir kauniečio Vytauto Jankausko bute.

Atskaitos taškas - 1965-ieji. Tų metų gegužės 23 d. prie Kauno marių vyko Kauno aukštųjų mokyklų studentų pavasario šventė, kurios programoje buvo ir kultūristų pasirodymas. Pirmą kartą Lietuvoje vykusių naujos sporto šakos varžybų absoliučiu nugalėtoju tapo Politechnikos instituto Statybos fakulteto studentas Rytis Macijauskas. Po pusmečio prie LTSR sunkiosios atletikos federacijos buvo sudarytas respublikinis atletinės gimnastikos (taip ilgą laiką dėl ideologinių sumetimų buvo vadinamas kultūrizmas) komitetas.

Pirmieji respublikos čempionai. 1966 m. gegužės 29 d. Vilniuje suorganizuoto pirmojo respublikos čempionato nugalėtojais tapo kauniečiai R.Macijauskas, Klemensas Alšauskas ir žinomas sunkiaatletis vilnietis Anatolijus Pricas. Varžybose taip pat dalyvavo ir svečiai iš Maskvos. Tiesa, pastarieji sėkmingai pasirodę atletai rungtyniavo be konkurencijos. Tačiau po surengtų penkių pirmųjų (1966-1971 m.) oficialių čempionatų sekė ilgos tylos metai.

Draudimų metais išliko kultūrizmo oaze. Iki pat Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva buvo laikoma Tarybų Sąjungos kultūrizmo Meka. „Į Lietuvą - patirties“, - toks būdavo dažnas to laikotarpio kultūristų iš plačiosios tėvynės vizito motyvas. Net ir tuomet, kai aštuoniasdešimtųjų pradžioje ši sporto šaka pateko į partinių bei sporto funkcionierių nemalonę. Tada kultūrizmas, kaip ir keletas kitų tuomet sparčiai populiarėjusių sporto šakų (moterų futbolas ir sambo imtynės, karatė, bridžas bei joga) tapo „neatitinkančiomis tarybinės kūno kultūros ir sporto sistemos reikalavimų ir tikslų“. Kultūristams teko išeiti į pogrindį, o Kaunas, Kėdainiai, Šiauliai bei Klaipėda ilgam tapo savotiškomis kultūristų oazėmis. Klaipėdoje 1968 m. rugsėjį Antano Jonuškučio pradėtas organizuoti turnyras dėl „Gintaro“ prizo Edmundo Daubaro dėka tebevyksta ir šiandien. Draudimų laikotarpis nuo 1973 m. truko apie dešimtmetį.

Kontaktų su užsieniu pradžia. Žinia, jog Vakarų ir Rytų Europos kultūrizmą patikimai skyrė „geležinė uždanga“. Tačiau bendravimas ir socialistinio lagerio viduje nebuvo itin paprastas, nes ir čia iškildavo visa eilė formalumų bei suvaržymų. Vis dėlto 1968 m. pradžioje juos perkopę kauniečiai buvo pirmieji, kuriems pavyko išvykti į kultūrizmo varžybas Lenkijoje. Tiesa, kai 1971 m. buvo kreiptasi į Maskvą dėl leidimo vykti į pasaulio čempionatą Paryžiuje, atsakymas buvo neigiamas. Tačiau 1971 m. Lenkijoje pavyko pirmąkart susitikti su Tarptautinės kultūristų federacijos (IFBB) prezidentu Benu Veideriu (Ben Weider).

Federacijai - 50. Pernai Lietuvos kultūrizmo ir kūno rengybos federacija šventė organizacijos įkūrimo 50-metį. 1969 m. vasario 14 d. Kaune vykusio steigiamojo susirinkimo rezultatus po kelių savaičių įsakymu Nr. 373 „Dėl LTSR atletinės gimnastikos federacijos įsteigimo“ patvirtino ir respublikinis Kūno kultūros ir sporto komitetas. Tai buvo išskirtinis įvykis visoje TSRS - oficialus tuomet vis dar prieštaringai vertintos sporto šakos federacijos statusas buvo išties netikėtas. Padėjo respublikinės premijos laureato, žinomo dailininko, grafiko Stasio Krasausko ištartas „už“.

Išlaisvino „perestroika“. Liberalėjančios Michailo Gorbačiovo politinės sistemos rezultatu tapo ir oficialus kultūrizmo Tarybų Sąjungoje pripažinimas 1987 m. Beje, pirmoji kregždė Lietuvoje pasirodė metais anksčiau, kai Šiauliuose, padedant komjaunimui, po 15-os metų pertraukos, vėl vyko oficialus respublikos čempionatas. Netrukus (1990 m.) pirmųjų oficialių pirmenybių apdovanojimus išsidalijo ir moterys.

Lyderiai. Lietuviai iškart patvirtino lyderių pozicijas, kai pirmajame oficialiajame TSRS čempionate (1989 m.) iškovojo keturias pirmąsias vietas. Čempionais tapo kauniečiai Raimundas Petraitis, Ričardas Petrauskas ir Vincas Dubickas, dar pripažintas ir absoliučiu nugalėtoju. Metais anksčiau TSRS taurės laureatu tapo Viktoras Jucys iš Klaipėdos. Rolandas Bučinskas (Šiauliai) ir kaunietė Inga Misevičienė atstovaudami TSRS rinktinei debiutavo Europos čempionate Osle 1989 m. Tais metais kaunietis R.Petraitis dalyvavo pasaulio čempionate Paryžiuje.

Jėgos trikovės kelias. Kurį laiką praktiškai dvi sporto šakas (kultūrizmą ir jėgos trikovę) kuravusi Lietuvos atletinės gimnastikos federacija po to, kai 1989 m. federacijoje buvo įsteigtas Jėgos trikovės komitetas (pirmin. Edvardas Kryževičius), per keletą metų subrandino savarankišką jėgos pratimų entuziastų organizacinę struktūrą. Todėl 1991 m. rugsėjo 22 d. įvyko steigiamasis Lietuvos jėgos trikovės federacijos susirinkimas, prezidentu išrinkęs Raimondą Baranauską.

Ivertino Sausio 13-osios apdovanojimais. Kauno sporto klubo „Olimpas“ nariai buvo aktyvūs Sąjūdžio dalyviai, LR Aukščiausiosios Tarybos gynėjai. 2002 m. jie buvo pagerbti prezidentūroje ir apdovanoti Sausio-13-osios medaliais.

Pranašiškas vizitas. 1991 m. kovo pabaigoje į Vilnių iš Kanados atvyko B.Veideris. Tai buvo išvis pirmas tarptautinės sporto federacijos vadovo vizitas Lietuvoje. Po pusmečio Lietuva sugrįžo ir į tarptautinę sporto bendriją, o kultūristai debiutavo pasaulio čempionate Lenkijoje.

Titulų gausa. Pirmųjų Europos 1993 m. čempionų - Olego Žuro ir Nataljos Murnikovienės (pastaroji, kaip ir Ričardas Murnikovas, 1994 m. tapo ir planetos čempione) pramintu taku per tris Nepriklausomybės dešimtmečius žengė būrys lietuvių. Europos čempionais tapo: Rolandas Bučinskas, Rolandas Pocius, Živilė Raudonienė, Darius Minkevičius ir Elena Stasiukynienė, Deividas Dubinas, Paulius Ratkevičius, Viktorija Petraitytė, Vytautas Žylė, Sandra Kazlauskienė, Lina Kudrickė, Inga Neverauskaitė, Tomas Bendoraitis, Alina Čepurnienė (dukart), Renatas Suleimanovas, Virginija Kaminska. Penki pastarieji - dar ir absoliutūs čempionai. Pasaulio žaidynių auksą 2001 m. iškovojęs O.Žuras, tapo ir pasaulio absoliučiu čempionu (2004 m.). Planetos čempionų galerijoje puikuojasi ir daugiau lietuvių: I.Neverauskaitė, A.Čepurnienė (dukart), R.Pocius, I.Blagušauskaitė, R.Suleimanovas bei dar ir absoliučių nugalėtojų titulus pelniusios V.Kaminska bei Ramona Žiauberytė. Taip pat Lietuvos rinktinė iškovojo antrąsias vietas ir komandų įskaitoje 1994 bei 2001 m. atitinkamai pasaulio ir Europos čempionatuose.

Užkopė ir į profesionalų olimpą. Geriausiai visų laikų Lietuvos kultūrizmo atstovei klaipėdietei N.Murnikovienei pavyko perrašyti ir pasaulio moterų kultūrizmo profesionalių istoriją. Ji yra pirmoji Rytų Europos atletė, dukart tapusi „Olympia“ turnyro bronzos medalio laimėtoja 1995 ir 1996 m. Ant šių didžiausią prestižą pasaulyje turinčių profesionalų varžybų prizininkių pakylos trečiojo laiptelio 2008 m. užlipo ir alytiškė Ž.Raudonienė.

Rekordai. Vilniečiai O.Žuras (14 čempiono titulų, septyni iš kurių yra ir absoliutaus nugalėtojo) ir 13 pergalių pasiekusi A.Čepurnienė yra šalies kultūrizmo čempionatų rekordininkai. 124 dalyviai, rungtyniavę 2015 m. Lietuvos čempionate Kėdainiuose, tapo ir gausiausio pagal dalyvių skaičių rekordo bendraautoriais.

40-asis čempionatas. 2020 m. balandžio 19 d. visi keliai, vedę atletus į Kėdainių areną, kur turėjo vykti jubiliejinis 40-asis nacionalinis čempionatas, galiausiai buvo užkardyti karantino. Tad varžybos ir 55-mečio iškilmės, tarp kurių tradiciškai yra ir vykstantys nuo 2000 m. veteranų susitikimai, perkeltos į rudenį.