- Lietuvos rinktinei buvo keliamas tikslas užimti pirmąją vietą ir tapti čempione. Mūsiškiai liko treti. Kaip vertinate lietuvių pasirodymą pasaulio čempionate? - „Vakaro žinios“ paklausė Petro Nausėdos.

- Nuo ambicijų, kurias turėjome, iki realybės yra šioks toks skirtumas. Tas skirtumas nedžiugina. Atsižvelgiant į visas geras aplinkybes, į plano įvykdymą, į nusiteikimą, buvome pajėgūs iškovoti pirmąją vietą. Tačiau tai neįvyko. Taigi, galima sakyti, mūsiškių pasiekimas, galutinis rezultatas, yra vidutinis. Be abejonės kėlėme tik aukščiausius tikslus. Tačiau buvo pralaimėtos dvejos rungtynės iš penkerių.

- Ko mūsų ledo ritulininkams pritrūko iki aukso medalių? Koją kišo pasiruošimas, varžovų pajėgumo neįvertinimas ar kitos priežastys?

- Tie kasmetiniai čempionatai, ypač jaunimo amžiaus grupių, yra labai dinamiški. Kiekvienais metais, nors dalyvaujančios šalys ir būna tos pačios, tačiau gali atvažiuoti visai skirtingo pajėgumo komandos. Metai eina, atsiranda 2-5 žaidėjai, kurie rungtyniauja aukštesnėse lygose ir pamatai kažkurią komandą visai kitu veidu, nei buvo prieš tai. Žinoma, būna ir atvirkščiai. Kartais vienais metais pamatai labai stiprią komandą, o paskui ateina laikas ir kažkuri komanda, kad ir dėl nežymių priežasčių nesužaidžia. Nesakyčiau, kad mūsų rinktinė nesužaidė. Lietuviai tikrai turėjo neblogą pasirengimą. Turėjome draugišką turnyrą lapkričio mėnesį Ukrainoje ir stovykla gera buvo organizuota, žaidėme ir kontrolines rungtynes. Tačiau buvo mikroelementų. Viename epizode blogiau sužaidė kažkuri grandis, kitame epizode vėl kažkas nutiko. Taip pat galbūt kai kuriems žaidėjams pritrūko patirties. Juk vis dėlto žaidėme savo žiūrovų akivaizdoje. Iš tiesų, turnyras labai gerai organizuotas, nuo pat pirmų dienų daug žiūrovų sulaukėme. Pavyzdžiui, finalinėse rungtynėse mačiau iš kai kurių žaidėjų veidų, kad jie jaudinosi ir „degė“, kai pamatė pilną areną, o jiems dar reikėjo kovoti prieš tokius varžovus kaip japonai, prieš favoritus. Taigi tokie dalykai susidėjo ir štai turime rezultatą.

- Turbūt nedažnos sporto šakos jaunimo amžiaus grupės varžybos gali pasigirti pilna arena žiūrovų. Jums tai nebuvo netikėta?

- Tokia tendencija yra sporte. Tačiau ledo ritulyje jaunimo iki 20 metų turnyras yra patrauklus akiai. Žinoma, Kanadoje ar JAV tai yra ypač populiari amžiaus grupė, į kurios varžybas susirenka labai daug žiūrovų. Ne pirmi metai ir mes tą patį matome jaunimo iki 20 metų turnyruose Lietuvoje.

Prieš trejus metus sėkmingai toks turnyras įvyko Elektrėnuose, taip pat sėkmingai ir dabar Vilniuje. Tiesa, lankomumas lūkesčių nepranoko, tačiau jis buvo tikrai neprastas.

- Galbūt galite iš Lietuvos rinktinės išskirti žaidėją, kuris labiausiai nustebino, nudžiugino savo pasirodymu? O galbūt iš kažkurio tikėjotės daugiau?

- Apie nusivylimus nenorėčiau kalbėti. Nusivylimų didelių nebuvo. Tiesiog visi susikuriame lūkesčius. Žinoma, visada juos stengiamės kurti pamatuotus. Tačiau šį kartą jie nepasiteisino. Galbūt tai įvyko dėl tam tikrų grandžių pasirodymo. Tačiau negalėčiau kažko išskirti, kas labai nustebino. Patiko, kad komandoje buvo keletas jaunų žaidėjų, kurių pirmuose planuose ir nematėme. Tačiau jie buvo pagrindinėje sudėtyje ir puikiai atliko savo užduotis. Tai džiugina. Keli 2000, 2002 ir 2003 m. gimimo žaidėjai puikiai susitvarkė su savo užduotimis, padarė darbą, kurį turėjo padaryti. Ši medalio pusė man patiko.

- Ar, žiūrint į dvidešimtmečių rinktinę, matote gerą perspektyvą ateičiai, ramiau dėl vyrų nacionalinės komandos pamainos? Galbūt kažkas iš jaunimo jau artimiausiu metu galėtų praverti vyrų rinktinės duris?

- Manau, iš šios dvidešimtmečių rinktinės tikrai ne vienas žaidėjas dar šiais metais debiutuos arba bus kandidatų sąraše į vyrų nacionalinę komandą. Tačiau taip yra ne dėl to, jog jie jau yra tokio lygio, kad galėtų nurungti vyrus. Tiesiog ir vyrų rinktinėje pastaruosius kelis metus kartų kaita vyksta. Veteranai ar ilgamečiai patikrinti žaidėjai pamažu jau baigia karjeras. Atsinaujinimas vyksta, tačiau tai natūrali kaita. Manau, iš dvidešimtmečių rinktinės kokie 5-7 žaidėjai šiemet turėtų būti pakviesti bent į pradinę vyrų komandos stovyklą.

- Daug metų vadovavote asociacijai „Hockey Lietuva“, esate jos Tarybos narys ir apskritai jūsų gyvenimas neatsiejamas nuo ledo ritulio, kokia, jūsų nuomone, dabar šios sporto šakos situacija mūsų šalyje, žvelgiant ir į rinktinių lygius, vietines pirmenybes. Einame į priekį, stovime vietoje, o gal žengiame atgal?

- Atgal tikrai neiname. Ir tai jau yra gerai. Ar einame į priekį? Taip, kažkuriose pozicijose einame į priekį, kažkuriose galbūt tai darome lėčiau nei norėtume eiti. Manau, didieji žingsniai į priekį pasijus ypač tada, kai Kaune atvers duris naujoji, jau statoma, ledo ritulio arena. Taip pat tikimės, jog pajudės ir projektas Klaipėdoje, Vilniuje prasidėjo kalbos apie dar vieną areną. Tai turėtų būti kertiniai dalykai, kurie padėtų žymų žingsnį į priekį. Nes dabar ir vyrų čempionatui skiriamas dėmesys yra mažas arba jis neaugantis. O tai juk Lietuvoje turėtų būti labiausiai matomos ledo ritulio varžybos. Manau, taip yra dėl infrastruktūros. Jeigu Klaipėda dar turi vaikų komandą, tai vyrų - neturi. Juk „Akropolyje“ nepažaisi. Kaunas turi komandą, kuri arenos balkone talpina iki 200 žmonių. Tačiau jie atėję į rungtynes negali net arbatos nusipirkti, nes niekas aplink neveikia. Tikiu, kad tai pasikeis. Vaikų skaičius auga, jų vis daugėja. Seniai visi norintys netelpa Vilniuje - tiek „Akropolyje“, tiek ledo rūmuose. Klaipėdoje irgi seniai vietos nebėra. Kaunas mažais žingsneliais tvarkosi, juda į priekį. Nauja čiuožykla, kurią stato savivaldybė, manau, padės labai stiprų pamatą ledo sportui Kaune. Tiesa, kaip ir kasmet gabesni vaikai, jaunimas išvyksta į užsienį. Tėvai ieško galimybių vaikams išvykti į Suomiją, JAV ar pan. Taigi, potencialas yra, situacija mūsų tikrai neblogėja. Mažais žingsneliais einame į priekį. Tiesiog kertinis dalykas yra ledo arenos.

- Lietuvos pirmenybėse žaidžia keturios komandos, pasitraukė daugkartinė čempionė Elektrėnų „Energija“, kiek jums tai buvo netikėta ir skaudu?

- Iš tiesų, mūsų čempionate dažniausiai ir turėdavome apie penkias komandas. Taigi skaičius gal ir panašus. Tačiau, kalbant apie „Energiją“, buvo tikrai netikėta. Manau, tai sudavė smūgį visam Lietuvos ledo ritulio prestižui. Esu Kauno klubo vadovas, šiais metais tikrai jaučiame lankomumo sumažėjimą. Ne paslaptis, jog visos dvikovos su „Energija“ dažniausiai ir sulaukdavo didžiausio skaičiaus žiūrovų arenoje ar prie ekranų, žiūrint transliacijas internetu. Į depresiją visi greitai galime pulti. Tačiau visada galime save paguosti, jog tai, kas vyksta, vyksta dėl geresnio rytojaus. Linkiu tuo visiems ir vadovautis.

- Vadovaujate „Kaunas Hockey“, ar sunku mūsų šalyje išlaikyti ledo ritulio klubą, pritraukti rėmėjus, populiarinti jį?

- Iš tiesų, sunku. Šioje vietoje nieko lengvo tikrai nėra. Taip pat faktas, jog mūsų klubai nėra profesionalūs. Dauguma žaidėjų dirba, mokosi. Klubai iš dalies finansuojami savivaldybių. Žinoma, turime ir rėmėjų, kurie prisideda. Šiek tiek pajamų surenkame iš bilietų pardavimo, taip ir važiuojame į priekį. Faktas, kiekvienas mėnuo turi savus iššūkius. Taip pat daug kas priklauso ir nuo tavo tikslų. Pavyzdžiui, jeigu nori užimti čempionate pirmąją vietą, nori tapti žinomesnis, turi į viską investuoti, visa tai kainuoja, valgo kaštus. Tikrai norėtųsi didesnio žinomumo, daugiau dėmesio gauti iš potencialių rėmėjų. Tačiau turbūt visi, kurie dirba sporte, žino situaciją, jog nėra paprasta turėti ilgalaikius partnerius.

- Kauno klubas Lietuvos čempionate dabar užima pirmąją vietą. Ar nelikus „Energijos“ tapo lengviau, realiau galvoti apie čempionų titulą? Ar dabar pagrindiniu konkurentu įvardytumėte Vilniaus „Hockey Punks“?

- Nieko lengvo nėra. Vilniaus „Hockey Punks“ yra ypač stipri komanda. Šiais metais ji savo sudėtyje turi ryškių rinktinės žaidėjų, stipriai žaidžiantį vartininką, tvirtą trenerių štabą su Mindaugu Kieru priešakyje. Mes taip pat turime gerą sudėtį. Bent jau praėjusį pusę sezono žaidžiame neblogai. Vilniaus „Geležinis vilkas“ irgi turi gerą sudėtį, bet kažkodėl jie labai banguoja - gali sužaisti atkarpą labai stipriai, paskui gali labai silpnai sužaisti. Galbūt tik ketvirtoji komanda „Baltų ainiai-HC Klaipėda“ yra kažkiek silpnesnė, išsiskirianti. Tačiau juk sporte visko būna. Mes irgi vienas rungtynes laimėjome, kitas - pralošėme per pratęsimą. Taigi nutinka ir taip. Pasakyti, jog mes viską laimėsime, būtų labai blogai. Blogiausia, kai patys žaidėjai taip pradeda galvoti. Kalbant apie pirmąją vietą, tai turbūt be „Energijos“ visiems klubams atrodo, kad ji yra realesnė. Aš pats „Energijoje“ užaugęs ir dirbęs, ir vadovavęs daug metų, žinau visą tą Lietuvos ledo ritulio virtuvę. Tačiau nesivadovauju vienadiene sėkme, norisi, kad žinomumas Lietuvos ledo ritulio, lygos kiltų, taip pat, jog didėtų lankomumas, atsirastų kuo daugiau rėmėjų. Norisi, kad kiekvienas mūsų klubas augtų. Žinoma, kiekvieno klubo, ypač lyderių pasitraukimas, visiems mums kiša koją.

- Pats dar pažaidžiate už „Kaunas Hockey“. Kiek ketinate tęsti ledo ritulininko karjerą, kaip spėjate suderinti visas pareigas?

- Kaip spėju, net pats kartais nežinau. O apie žaidimą ir pats labai dažnai galvoju, kad jau laikas būtų nebežaisti. Tiesiog, kai dar prieš treniruotę nori pailsėti, dar turi ir savo vaikus į jų treniruotę nuvežti. Tuomet kyla tokia dviprasmybė. Juk nėra gerai ateiti veteranui į komandą ir nerodyti pavyzdžio. Taip jaunesni tuo „nepavyzdžiu“ užsikrečia. Taigi, kuo toliau, tuo daugiau šį sezoną galvoju, kad jis gali būti paskutinis. Matysime.