3 nuotr.Lietuvos sportininkams žiemos olimpinėse žaidynėse vėl tiko principas: svarbiausia dalyvauti, o ne laimėti. Tuo metu mūsų artimiausi kaimynai Sočyje padirbėjo iš peties. Latvijai, Lenkijai ir Baltarusijai tai buvo pačios sėkmingiausios žiemos olimpinės žaidynės per visą istoriją. „Sporto gyvenimas“ pasidomėjo, kas lėmė kaimynų sėkmę.
Biatlono karalienė ir sniego akrobatai
Aukštą devintąją vietą medalių įskaitoje užėmusioje Baltarusijos delegacijoje didžiausia žvaigždė buvo biatlonininkė Darja Domračeva, tačiau svarus ir akrobatinio slidinėjimo atstovų indėlis.
Penki aukso ir vienas bronzos medalis - toks buvo baltarusių laimikis Sočyje. Jis stebina dėl dviejų priežasčių. Pirma - Baltarusija kaip nepriklausoma šalis iki šiol žiemos žaidynėse buvo iškovojusi tik vieną aukso medalį. Antra - šalies delegacija buvo pati kukliausia per visą istoriją. Baltarusijai atstovavo 25 sportininkai. 2010 m. Vankuveryje jų buvo 51.
Išradinėti dviračio baltarusiams nereikėjo. Medalius Sočyje jie susižėrė tose sporto šakose, kuriose šalis buvo stipri ir anksčiau. Pirmiausia - biatlone. Dar 1994 m. olimpinį sidabrą pelnė šios sporto šakos atstovė Svetlana Paramygina, 1998 m. bronzą parsivežė Aleksejus Aidarovas. „Biatlonas Baltarusijoje yra viena iš prioritetinių sporto šakų, tradicijos yra labai gilios. Ši šalis gavo didelį palikimą iš Tarybų Sąjungos. Visą laiką iširus TSRS Rusija buvo tarsi donorė Baltarusijos biatlonui. Jei geras Rusijos sportininkas nepatekdavo į savo rinktinę ir pasiprašydavo į Baltarusijos, jam be problemų būdavo suteikiama pilietybė“, - sakė Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arūnas Daugirdas.
Vankuveryje Sergejus Novikovas sensacingai iškovojo sidabrą, o D.Domračeva tenkinosi bronza. Taigi Baltarusijos biatlonininkams trūko tik aukso ir Sočyje jis pagaliau buvo pelnytas. D.Domračeva laimėjo persekiojimo, asmenines ir bendro starto lenktynes. 27 metų sportininkė tapo pirmąja pasaulio biatlonininke, triumfavusia trijose asmeninėse rungtyse per vieną olimpiadą. Dar vykstant žaidynėms Darjai buvo suteiktas Baltarusijos didvyrės vardas.
D.Domračevos pavyzdys iš dalies patvirtina A.Daugirdo žodžius apie Rusijos įtaką. Olimpinė čempionė gimė architektų šeimoje Minske, bet tėvai netrukus persikėlė į Sibirą. Rusijoje D.Domračeva pradėjo slidinėti ir įgijo biatlono pradmenis. 2003 m. šeima grįžo į Minską ir netrukus Darjai buvo suteikta Baltarusijos pilietybė. Pati D.Domračeva yra pripažinusi, kad ją galima vadinti Rusijos biatlono auklėtine.
Baltarusijos biatlonininkams tikrai nereikia ieškoti laimės svetur. „Sporto šaka stipriai plėtojama regionuose, tam skiriami dideli pinigai. Net nežinau, ko jiems gali trūkti. Baltarusiai samdosi geriausius pasaulio specialistus. Šiuo metu moterų rinktinę treniruoja labai didelį autoritetą turintis vokietis Klausas Zibertas (Klaus Siebert). Anksčiau jis buvo pakėlęs Kinijos rinktinę, o baltarusiai jį perviliojo pasiūlę labai didelius pinigus“, - pasakojo A.Daugirdas.
Prieš porą metų baltarusiai priviliojo ir septyniskart pasaulio čempioną Rafaelį Puarė (Raphael Poiree). Prancūzas treniravo rinktinę, bet po metų nutraukė sutartį. A.Daugirdo nuomone, R.Puarė turbūt nesugebėjo suderinti savo vakarietiško mąstymo su Baltarusijos situacija. K.Zibertas prisitaikė daug geriau. Nors vyriausiuoju rinktinės treneriu buvo vietinis specialistas Andrianas Cibulskis, vokietis puikiai padirbėjo su moterų komanda. Prie trijų auksinių D.Domračevos apdovanojimų bronzą pridėjo Nadežda Skardino.
Baltarusijos biatlone netrūksta ir vietos trenerių. „Puikus pavyzdys yra Viktoras Korčiaginas, kuris Baltarusijoje jau buvo išleistas į pensiją, o pas mus labai sėkmingai kėlė biatlono lygį. Didelis nuopelnas dėl Tomo Kaukėno rezultatų priklauso jam“, - teigė A.Daugirdas.
Didelę reikšmę turėjo tarybiniais laikais netoli Minsko įkurtas Riaubičių sporto kompleksas, tačiau vien jis pergalių negarantuotų. „Paskutinius šešerius metus kompleksas nuolat renovuojamas, sportuoti jame galima tik retkarčiais. Baltarusiai ruošiasi kitais metais ten priimti pasaulio jaunimo čempionatą. Tačiau esmė ta, kad Baltarusijoje neapsiribota vienu Riaubičių centru. Ten yra trys ar keturi centrai su šaudyklomis“, - sakė LBF prezidentas.
Taigi kaimynų pamoka paprasta - jei yra kur sportuoti, užtenka ir sportuojančių, o jau paskui konkurencija gimdo gerus rezultatus. Lietuvoje biatlonas kultivuojamas Ignalinoje, Anykščiuose, Visagine, Vilniuje ir Nemenčinėje. Tačiau šaudykla yra tik Ignalinoje. „Ten jau ketverius metus vykdomas atnaujinimo projektas ir vis dar neaišku, kada bus baigti darbai, nes pridaryta daugybė klaidų. Vaikų lyg ir nemažai, bet sąlygas turi tik ignaliniečiai. Kiti priversti savaitgaliais važinėti į Ignaliną ir bandyti ten šaudyti“, - problemas dėstė A.Daugirdas.
Kaip minėjome, biatlone kaimynų patirtis lietuviams jau pravertė - pas mus dirbo treneris V.Korčiaginas. Kitoje Baltarusijai pergales atnešusioje sporto šakoje - akrobatiniame slidinėjime - mums mokytis iš kaimynų dar anksti. Tai prilygtų pradinuko bandymui mokytis iš profesoriaus. Lietuvoje akrobatiniu slidinėjimu užsiima tik pavieniai entuziastai, o baltarusiai Sočyje iškovojo du aukso medalius. Šuolių nuo tramplino vyrų varžybas laimėjo Antonas Kušniras, moterų - Ala Cuper.
Ši moderni sporto šaka netinka tokiai šaliai kaip Baltarusija. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje būtent Baltarusija buvo viena iš pirmųjų TSRS respublikų, pradėjusių plėtoti akrobatinį slidinėjimą. Nepriklausomoje valstybėje tai subrandino saldžius vaisius. 2010 m. būtent akrobatinio slidinėjimo atstovas Aleksejus Grišinas tapo pirmuoju Baltarusijos žiemos olimpiniu čempionu. 2002 m. jis pelnė bronzą. Kitas slidininkas akrobatas Dmitrijus Dašinskis 1998 m. iškovojo bronzą, o 2006 m. - sidabrą.
Laimėjimai Sočyje
Darja Domračeva (biatlonas) - 3 aukso medaliai;
Ala Cuper (akrobatinis slidinėjimas) - 1 aukso medalis;
Antonas Kušniras (akrobatinis slidinėjimas) - 1 aukso medalis;
Nadežda Skardino (biatlonas) - 1 bronzos medalis.
Laimėjimai ankstesnėse žaidynėse
1994 m. - 2 sidabro medaliai;
1998 m. - 2 bronzos medaliai;
2002 m. - 1 bronzos medalis;
2006 m. - 1 sidabro medalis;
2010 m. - 1 aukso, 1 sidabro, 1 bronzos medalis.
Vieniša žvaigždė ir auksinis skrajūnas
Garsiausia Lenkijos žiemos olimpietė yra slidininkė Justina Kovalčik (Justyna Kowalczyk). Ji pasipuošė auksu Sočyje, tačiau dar geriau pasirodė šuolių nuo tramplino meistras Kamilis Stochas.
Lenkija yra viena iš 12-os šalių, dalyvavusių visose žiemos olimpiadose. Vis dėlto pergalių džiaugsmas mūsų kaimynus aplankydavo retai. Pirmąjį aukso medalį Lenkijai 1972 m. iškovojo šuolininkas nuo tramplino Voicechas Fortuna (Wojciech Fortuna). Po 38 metų Vankuveryje ant aukščiausio pakylos laiptelio užlipo J.Kovalčik. Sočyje įvyko proveržis. 4 aukso, 1 sidabro ir 1 bronzos medalį iškovoję lenkai valstybių įskaitoje užėmė 11-ąją vietą.
Jau seniai aišku, kad J.Kovalčik yra viena geriausių pasaulio slidininkių. Vankuveryje ji triumfavo 30 km maratone, liko antra sprinte ir trečia - 15 km distancijoje. Sočyje pavyko iškovoti auksą 10 km nuotolyje. Tokio lygio slidininkės atsiradimas nestebintų Norvegijoje ar Švedijoje, tačiau Lenkijoje Justina yra fenomenas.
„Norvegai turbūt niekada nenugalės lietuvių krepšinyje, bet kitados Kauno „Žalgiryje“ žaidė Torgeiras Brynas“, - vaizdingą palyginimą pateikė Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos generalinis sekretorius Gintautas Černiauskas. Tačiau, pasak jo, J.Kovalčik neatsirado tuščiame lauke: „Lenkijoje yra ir daugiau gerų slidininkių. Be to, pažiūrėkime, kokios pajėgios ten biatlonininkės, prisiminkime ir karjerą jau baigusį biatlonininką Tomašą Sikorą (Tomasz Sikora). 1980 m. vienas Lenkijos slidininkas tapo pasaulio vicečempionu. Taip, Lenkijos nebūdavo tarp pirmaujančių šalių ir J.Kovalčik yra vienintelė tokio lygio žvaigždė, tačiau tradicijos ten vis tiek gilesnės nei Lietuvoje“.
Lenkija - didelė šalis, tačiau jos slidininkams, kaip ir lietuviams, tenka dažnai treniruotis užsienyje. Pagrindinis skirtumas, anot G.Černiausko, yra konkurencijos lygis. Be to, lenkai leidžia sau samdyti specialistus iš užsienio. J.Kovalčik treniruoja iš Baltarusijos kilęs, bet jau seniai Lenkijoje gyvenantis Aleksandras Vieretelnas. Biatlono lygį anksčiau kėlė dabar Ukrainoje dirbanti Nadežda Belova. Jos dėka lenkės pradėjo konkuruoti su favoritėmis. Sočyje Lenkijos biatlonininkėms medalių iškovoti nepavyko, bet Monika Hoiniš (Monika Hojnisz) užėmė 5-ąją, o Veronika Novakovska-Zemniak (Weronika Nowakowska-Ziemniak) - 7-ąją vietas. Beje, 2006 m. T.Sikora pelnė Lenkijai olimpinį sidabrą.
Užsieniečiai dirba slidinėjimo treneriais daugelyje šalių. G.Černiauskas teigė, kad ir Lietuva gali pasekti kitų valstybių pavyzdžiu: „Ši idėja yra svarstytina, o ar įmanoma ją įgyvendinti, bus galima pasakyti po kokių trijų mėnesių. Bus baigtas sezonas, sudėti visi taškai. Viskas remiasi į pinigus“.
Sočyje lenkai iškovojo medalius dar dviejose sporto šakose - šuoliuose nuo tramplino ir greitajame čiuožime. Abiejose Lenkijos sportininkai turi senas tradicijas. Čiuožėjos dar 1960 m. olimpiadoje pelnė sidabrą ir bronzą. Šuoliuose nuo tramplino V.Fortunos kelią pratęsė Adamas Malyšas (Adam Malysz). Nors šiam atletui nepavyko tapti olimpiniu čempionu, jo sąskaitoje yra 3 sidabro ir 1 bronzos apdovanojimas. A.Malyšas savo šalyje buvo ypač populiarus ir dėl jo pasirodymų kilęs ažiotažas padėjo populiarinti sporto šaką. Rezultatas Sočyje buvo du aukso medaliai - K.Stochas triumfavo ir paprasto, ir didžiojo tramplinų varžybose.
Lietuviai vargu ar pasieks lenkų lygį greitajame čiuožime. 16-ąją vietą Sočyje užėmė Agnė Sereikaitė, bet ji treniruojasi užsienyje ir dalyvauja tik varžybose trumpajame take. Tradicinio greitojo čiuožimo trasos Lietuvoje tiesiog nėra. Šansai pasižymėti šuoliuose nuo tramplino yra dar mažesni. Lenkija turi kalnus, Zakopanės mieste kasmet vyksta aukščiausio lygio tarptautinės šuolių nuo tramplino varžybos. Beje, K.Stochas gimė ir užaugo būtent Zakopanėje. Lietuvoje nėra nei kalnų, nei tramplinų, nei juo labiau profesionalių šuolininkų.
Laimėjimai Sočyje
Kamil Stoch (šuoliai nuo tramplino) - 2 aukso medaliai;
Justyna Kowalczyk (slidinėjimas) - 1 aukso medalis;
Zbigniew Brodka (greitasis čiuožimas) - 1 aukso medalis;
Moterų estafetė (greitasis čiuožimas) - 1 sidabro medalis;
Vyrų estafetė (greitasis čiuožimas) - 1 bronzos medalis.
Laimėjimai ankstesnėse žaidynėse
1956 m. - 1 bronzos medalis;
1960 m. - 1 sidabro, 1 bronzos medalis;
1972 m. - 1 aukso medalis;
2002 m. - 1 sidabro, 1 bronzos medalis;
2006 m. - 1 sidabro, 1 bronzos medalis;
2010 m. - 1 aukso, 3 sidabro, 2 bronzos medaliai.
Pergalių pamatai padėti Siguldos trasoje
Rogučių sportas, bobslėjus ir skeletonas - tokia yra Latvijos žiemos sporto trejybė. Kaimynams nereikia niekur važiuoti, kad pasiektų aukštą lygį, užtenka pasitreniruoti Siguldos miestelyje.
Sigulda tapo išskirtiniu miesteliu dar carinės Rusijos laikais. 1887 m. kunigaikštis Kropotkinas ten įkūrė ledrogių trasą. Tarybiniais laikais Siguldoje atsirado sporto kompleksas, jame treniravosi rogučių sporto bei bobslėjaus TSRS rinktinės. Vėliau pradėtas kultivuoti ir skeletonas.
Žiemos olimpiadose latviai iškovojo medalius tik trijose minėtose sporto šakose. 2006 m. bronzą pelnė rogučių sporto atstovas Martinas Rubenis. 2010 m. sidabrą iškovojo skeletono meistras Martinas Dukuras bei rogučių dviviečių varžybose dalyvavę broliai Andris ir Juris Šicai. Sočyje M.Dukuras pakartojo savo laimėjimą. Sidabrą pelnė ir bobslėjaus keturvietė. Broliai Šicai šįkart tenkinosi žemesnės prabos medaliais. Jie iškovojo bronzą ir dviviečių varžybose, ir estafetėje. Joje broliams padėjo M.Rubenis ir Eliza Tiruma.
Ypač geras sąlygas treniruotis turi M.Dukuras ir jo brolis Tomas, kuris Sočyje liko ketvirtas. Sportininkų tėvas Dainis Dukuras kartu yra ir treneris, ir Siguldos komplekso direktorius. Taigi broliams visada atsiranda laiko tobulinti savo įgūdžius. Atsirastų jo ir lietuviams. Internete skelbiama, kad bet kuris miestelio svečias gali nusileisti tikru sportiniu bobu. Tiesa, nusileidimas kainuoja brangiai - 49,8 euro.
Galbūt ateityje lietuviai galės pasinaudoti Siguldos privalumais. Pernai Lietuvoje buvo įkurtos Rogučių sporto bei Bobslėjaus ir skeletono federacijos. „Čia gal užkrečia latvių pavyzdys. Tačiau pagal dabar pateiktus reikalavimus dėl pripažinimo dar yra tam tikrų trūkumų. Departamentas paprašė šių federacijų pateikti papildomą informaciją. Aišku, rogučių sporto ir bobslėjaus infrastruktūros Lietuvoje kol kas nemačiau. Tačiau jie apeliuoja, kad jei slidininkai gali treniruotis Alpėse, tai jie gali treniruotis ir Latvijoje“, - svarstė Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Klemensas Rimšelis.
Dviem minėtoms federacijoms dar reikia sulaukti pripažinimo Lietuvoje, kad gautų finansavimą. O kol kas latvių patirtimi ir infrastruktūra naudojasi biatlonininkai. Jie tai daro jau ne pirmus metus. Geriausia mūsų šalies biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė anksčiau treniruodavosi su Latvijos rinktine. Šiuo metu Lietuvos nacionalinei komandai vadovauja Dianos širdies draugas Ilmaras Bricis. Šaudymo treneriu dirba kitas Latvijos specialistas Olegas Maluhinas.
I.Bricis yra tapęs pasaulio čempionato prizininku. Dabartiniams Latvijos biatlonininkams pakilti iki tokio lygio nepavyksta. Kaimynai daug tikėjosi iš Andrejaus Rastorgujevo, tačiau Sočyje geriausia jo vieta - devinta. Pagal rezultatus lietuviai vyrai nuo latvių atsilieka ne tiek jau daug, o D.Rasimovičiūtė lenkia visas kaimynų biatlonininkes.
Vis dėlto bendradarbiavimas su Latvija mūsų Biatlono federacijai yra neišvengiamas. Latviai turi tai, ko neturime mes, - šaudyklas. Pasak A.Daugirdo, jų pas kaimynus yra keturios. Pernai netgi Lietuvos biatlono čempionatas vyko Latvijoje. „Ten kaip svečiai turime kur kas geresnes sąlygas negu namie, - patikino A.Daugirdas. - Lietuvoje netgi tos vienintelės šaudyklos Ignalinoje administravimas yra labai komplikuotas. Dalininkai yra nuo privačių asmenų iki „Žalgirio“ draugijos, kuriai biatlonas yra visiškai neįdomus. Sporto departamentas turi 50 proc. balsų ir neturi lemiamo žodžio, taigi yra patinėje situacijoje. Nežinau, koks bus tas valdymas“.
Latvijos šaudyklos tikriausiai pravers net ir tada, kai žiemos sporto centro renovacija Ignalinoje bus baigta. „Bandėme kalbėti, kad sudarytų sąlygas rinktinės nariams naudotis baze už dyką, bet tokio dalyko dalininkai nenori. Jie deklaruoja, kad turi gauti pajamas. Nežinau, kokioje dar šalyje nacionalinė rinktinė apmokestinta už naudojimąsi nacionaline baze. Taip nėra nei JAV, nei Lenkijoje, nei Latvijoje, nei Estijoje“, - apgailestavo A.Daugirdas.
Laimėjimai Sočyje
Martinas Dukuras (skeletonas) - 1 sidabro medalis;
Bobslėjaus keturvietė - 1 sidabro medalis; Rogučių dvivietė - 1 bronzos medalis;
Rogučių estafetė - 1 bronzos medalis.
Laimėjimai ankstesnėse žaidynėse
2006 m. - 1 bronzos medalis;
2010 m. - 2 sidabro medaliai.
Medalių lentelė
1. Rusija 13 11 9 33
2. Norvegija 11 5 10 26
3. Kanada 10 10 5 25
4. JAV 9 7 12 28
5. Olandija 8 7 9 24
6. Vokietija 8 6 5 19
7. Šveicarija 6 3 2 11
8. Baltarusija 5 0 1 6
9. Austrija 4 8 5 17
10. Prancūzija 4 4 7 15
11. Lenkija 4 1 1 6
12. Kinija 3 4 2 9
13. Pietų Korėja 3 3 2 8
14. Švedija 2 7 6 15
15. Čekija 2 4 2 8
16. Slovėnija 2 2 4 8
17. Japonija 1 4 3 8
18. Suomija 1 3 1 5
19. Didžioji Britanija 1 1 2 4
20. Ukraina 1 0 1 2
21. Slovakija 1 0 0 1
22. Italija 0 2 6 8
23. Latvija 0 2 2 4
24. Australija 0 2 1 3
25. Kroatija 0 1 0 1
26. Kazachstanas 0 0 1 1
(auksas, sidabras, bronza, iš viso)
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“
