- Kada paskutinį kartą kovojote?

- Šių metų pradžioje dalyvavau turnyre Suomijoje. Teisėjų sprendimu pralaimėjau vietos kovotojui, bet man svarbiausia buvo pajusti, kad dar galiu kovoti, mane dar anksti nurašyti. Iki tol trejus metus nesikoviau ir net normaliai nesitreniravau.

- Karjeros viršūnėje pirmavote Europos kovotojų reitinge ir svajojote apie UFC. Kodėl prieš dešimtmetį ši organizacija nekvietė kovotojų iš Rytų Europos?

- Tuo metu tai neapsimokėjo. Pajamos nebuvo tokios didelės, didžiausią paklausą turėjo amerikiečiai, britai ir brazilai. Kovojo Andrejus Orlovskis iš Baltarusijos, bet jis gyveno ir treniravosi JAV. Dabar - kitas reikalas, nes UFC turnyrai vyksta Lenkijoje, Rusijoje ir kitose buvusio „soclagerio“ šalyse.

- Chabibo Nurmagomedovo tėvas pasakojo, kad sūnus UFC uždirbo 100 mln. dolerių. Kaip manote, kas padėjo organizacijai taip sustiprėti, kad kovotojams mokami tokie beprotiški pinigai?

- Kai pradėjau karjerą, stipriausias turnyras buvo „Pride“. UFC vadovai išvengė šio turnyro klaidų. Visų pirma, jie pradėjo kovoti su dopingu. Sportinė dalis tapo svarbesnė ir ateityje tai leido organizacijai pakilti į aukščiausią lygį.

- „Pride“ visi naudojo dopingą?

- Manau, draudžiamus preparatus vartojo maždaug 90 proc. kovotojų. Pavyzdžiui, Danas Hendersonas atėjo į „Pride“ būdamas 30-ies ir, kol ten kovojo, paaugo 10 cm. Argi tai būtų įmanoma be augimo hormonų ir kitos chemijos.

- Ką iš varžovų, kuriuos įveikėte, vėliau pakvietė į UFC?

- Pakvietė tuos, kurie buvo iš tinkamų šalių. Airiai K.Makgregoras ir Nilas Siris (Neil Seery), anglas Filas Haris (Phil Harris) - visi jie buvo žemiau už mane reitinge. Dar kovojau su airiu Padžiu Holohanu (Paddy Holohan), bet pralaimėjau. Buvau ne silpnesnis už šiuos vaikinus, kai kuriais atžvilgiais net stipresnis, bet UFC manimi nesidomėjo. Kėliau sau tikslą tapti pirmuoju lietuviu UFC, bet kažkuriuo momentu supratau, kad nepateksiu į svarbiausius turnyrus, ir praradau motyvaciją. Visi žino, kas pirmas išskrido į kosmosą, o kas buvo antras - niekam neįdomu. Toks yra mano požiūris.

- Nesvarstėte varianto persikelti į JAV?

- Mano agentas keletą metų bendravo su UFC vadybininkais, jie sakė, kad žino apie mane ir pakvies, kai bus tinkamas momentas. Buvau aukščiau reitinge, laukiau, bet organizacija kvietė kovotojus, turinčius žemesnį reitingą. Supratau, kad mane mulkina. Persikėlimas į Ameriką negarantavo kvietimo į UFC.

- 15 metų užsiiminėjote dziudo, bet nepatekote į olimpines žaidynes dėl korupcijos. Kaip tai atsitiko ir ar kas nors pasikeitė iki šių laikų?

- Niekas nepasikeitė. Federacijos prezidentas perrenkamas kas ketverius metus, jis įkūrė daug fiktyvių klubų, jų vardu balsuoja pats už save ir lieka prie vairo. Žmonės „prastumiami“ už pinigus, važiuoja į stovyklas, o nelojalūs - lieka be nieko. Sportininkai protestuoja, rengia piketus, kreipiasi į teismą, bet niekas nepadeda. Žinoma, norėjau dalyvauti olimpinėse žaidynėse, bet nepradėjau kovoti su sistema ir išėjau iš dziudo.

- Mokyklą baigėte su pagyrimu, turite du aukštojo mokslo diplomus. Kovotojui tai neįprasta...

- Mano mama - mokytoja. Nuo vaikystės girdėjau, kad nuo mokymosi priklauso ateitis, bet vėliau supratau, kad ne visada taip yra. Po universiteto dirbau valstybinėje tarnyboje, tačiau šansų kilti karjeros laiptais nebuvo. Buvo nuobodu, taigi tapau kovotoju. Pasirinkau romantiką. O žinių ant kupros nenešiosi - bet kada galiu vėl tapti ekonomistu.

- K.Makgregoras dirbo santechniku, jūs turite du diplomus, bet jūsų pasiekimai kuklesni. Neapmaudu?

- Ne. Suprantu, kad vienam Konorui tenka tūkstančiai vaikinų, kurie nieko nepasiekė. Sportininkai dėl svajonės viską pastato ant kortos, o paskui, jei nepavyksta, palūžta psichologiškai. Jų nerodo per televizorių, publika mato tik vaikiną, pakilusį iš dugno ir uždirbantį milijonus. Žmonėms patinka tokios istorijos, o nevykėliai nieko nedomina.

- Kaip kilo kovos su K.Makgregoru idėja?

- Šį variantą surado mano agentas, pamatęs pasiūlymą viename airiškame forume. Jau buvau kovojęs Airijoje, turėjau gerą reitingą, bet daug kas mano pergales laikė atsitiktinėmis. Esu liesas, išblyškęs, nepanašus į kovotoją. Organizatoriai norėjo, kad jauni kovotojai mano sąskaita pasikeltų reitingą, bet suklydo. Konoro treneris turbūt matė kažkurią mano kovą. Jis pagalvojo: šiam vaikinui sekėsi ir reikia organizuoti jo susitikimą su kylančiu į viršų 19-mečiu Konoru. Man dėl to buvo tik geriau. Po pergalių serijos niekas nenorėjo su manimi kovoti, ištisus metus praleidau be kovų.

- Kova buvo sąžininga?

- Nevisai. Visi svėrėsi ant vienų svarstyklių, o tada atėjo Konoras ir jo treneris ištraukė kitas. K.Makgregoro svoris buvo 67,5 kg, tada treneris liepė jam nusiimti kelnaite ir svoris sumažėjo kilogramu. Pagalvojau: nieko sau, sunkios kelnaitės. Manau, kad iš tiesų kovos dieną jis buvo sunkesnis už mane 7 kg.

- Ar prieš kovą Konoras elgėsi agresyviai?

- Ypatingo puolimo žodžiais nebuvo. Tiesa, pažįstamas airis sakė, kad kovos išvakarėse K.Makgregoras žadėjo mane patiesti pirmajame raunde. Jis buvo visai jaunas, o tokio amžiaus kovotojai visada agresyvūs, jie taip kompensuoja baimę ir nervingumą. Tačiau svarbiausi įvykiai vistiek vyksta kovos narve, ten paaiškėja, kas ko vertas. Pamenu, kažkuris varžovas prieš kovą žvilgsnių dvikovoje rodė visokias grimasas. Pagalvojau: na tu ir debilas. Atsainiai nusišypsojau ir pajutau, kaip varžovo viduje auga nepasitikėjimas ir baimė.

- Kovoje su jumis Konoras patyrė pirmąjį pralaimėjimą savo karjeroje. Kaip jis reagavo?

- Matėsi, kad jis tikrai nusiminė, treneriui teko jį guosti. Atrodo, Konoras net verkė. Kiek žinau, po to pralaimėjimo jis buvo toks demoralizuotas, kad metams metė treniruotes. Galbūt jam reikėjo pauzės, kad atgautų įkvėpimą.

- Kokį honorarą gavote už pergalę prieš K.Makgregorą?

- Tiksliai nepamenu, 400 ar 500 eurų. Dar gavau blizgančią kinišką lėkštę. Ji buvo masinės gamybos, tokią nesunku nusipirkti internetu. Svarstau ją kada nor parduoti aukcione, o pinigus skirti labdarai.

- Ši pergalė padėjo jums ateityje?

- Be abejo. Šiuo metu esu iš esmės užbaigęs karjerą, bet man vis dar skambina ir kviečia į turnyrus. Nustačiau tam tikrą honorarą ir kartelės nenuleidžiu. Žinoma, prie to prisidėjo pergalė prieš K.Makgregorą.

- Esate gavęs pasiūlymų tyčia pralaimėti kovą?

- Taip. Per agentą man už tai pasiūlė gerus pinigus. Tuo metu jau supratau, kad į UFC nepateksiu, todėl sutikau. Tačiau paskutiniu metu kažkas pasikeitė ir kova neįvyko. Po metų man vėl pasiūlė kovą su tuo pačiu varžovu, bet jau sąžiningą. Aš buvau patyręs seriją nesėkmių ir organizatoriai nematė prasmės mokėti už pralaimėjimą. Pats nenorėjau kovoti už centus, todėl susitarėme dėl standartinio honoraro. Kova buvo sąžininga, netgi tikėjausi laimėti, bet paskui susikoncentravau tam, kad nepatirčiau traumos. Taigi iš esmės nesu dalyvavęs sutartoje kovoje.