Itin permainingose ir atkakliose rungtynėse pirmaujanti komanda keitėsi penkis kartus, o švieslentėje lygus rezultatas degė keturis sykius. Likus žaisti 10 minučių „Juodoji“ komanda dar pirmavo 5:4, tačiau „rudieji“ netrukus išlygino rezultatą, o paskutinėmis išplėšė fantastišką pergalę – po čeko Matjaso Sapovalivo įvarčio su komandos draugais triumfavo ir Arturas Seniutas.

„Nuostabu. Visda turėjau svajonę laimėti olimpinį medali, – iškart po mačo su LTOK.lt mintimis dalijosi 15-metis lietuvis. – Varžybos buvo labai apylygės, ačiū mūsų varžovams už tokią gerą kovą. O paskutinėmis sekundėmis, galima sakyti, mums ir pasisekė.“

Kol Arturas džiaugėsi iškovotu medaliu, jo buvęs komandos draugas Vilniaus „Geležinio Vilko“ klube Linas Dėdinas buvo priverstas griebtis už galvos dėl apmaudžiai iš rankų išslydusio medalio – jo atstovaujama „juodoji“ ekipa turnyre finišavo ketvirta.

„Apmaudu, aišku, dėl Lino – jie visi labai gerai žaidė, tačiau šį kartą labiausiai pasisekė mums“, – kolegą užjautė A. Seniutas.

Olimpinių žaidynių istorijoje 3×3 turnyras buvo rengiamas pirmą kartą, taip siekiant suteikti progą olimpinėse žaidynėse varžytis ir ne elitinių ledo ritulio šalių sportininkams, pasižymintiems išskirtiniais individualiais sugebėjimais.

Visame pasaulyje prieš žaidynes buvo vykdoma atranka, po kurios vietą Lozanoje iškovojo ir žaidynėse varžėsi net trys lietuviai – be A. Seniuto bei L. Dėdino savo gabumus demonstravo ir Joris Valčiukas.

Prieš turnyro startą vaikinai buvo suskirstyti į 8 komandas po 13 žaidėjų – tos pačios šalies atletai negalėjo žaisti kartu. Per keturias dienas kiekviena ekipa tarpusavyje sužaidė po vienerias rungtynes, o kovą dėl medalių pratęsė keturios stipriausios.

„Manau, kad šios olimpinės žaidynės padės mano karjerai“, – nė neabejojo bronzos medalio savininkas. – Tai labai geras turnyras, kuriame gali pasirodyti tų šalių sportininkai, kuriose ledo ritulys nėra labai geras – jeigu gerai žaidi, gali būti pastebėtas.“