Koja į koją su ledo ritulio madomis

Šiemet komandoje nebuvo tokių žvaigždžių kaip Dainius Zubrus ar Darius Kasparaitis, padėjusių laimėti B grupės varžybas 2018 m. Kita vertus, pasak vyriausiojo trenerio asistento Arūno Aleinikovo, šiemet Lietuvos rinktinė buvo energingesnė, greitesnė. Kitaip sakant, labiau atitiko šiuolaikinio ledo ritulio tendencijas.

Taline lietuviai laimėjo visus penkis mačus. Aukso medalius ir kelialapį į A grupę garantavo pergalė 4:1 paskutinėse rungtynėse su antrąją vietą užėmusiais korėjiečiais. Prie pergalių prisidėjo ir A.Aleinikovas, kadaise pats ilgai gynęs Lietuvos rinktinės vartus, o 2013 m. tapęs trenerių štabo nariu. Su A.Aleinikovu kalbėjomės apie triumfą B grupės turnyre, darbą su treneriais iš užsienio ir Lietuvos ledo ritulio perspektyvas.

- Ar šiemetinė rinktinė turi išskirtinių bruožų, palyginti su komandomis, atstovavusiomis Lietuvai ankstesniais metais? Pavyzdžiui, palyginti su rinktine, laimėjusia B grupės turnyrą 2018 m.?

- Tais metais Kaune mes turėjome D.Zubrų, D.Kasparaitį, kitų vyresnių žaidėjų, kurie po to baigė karjerą, pavyzdžiui, gynėją Mindaugą Kierą. Sakyčiau, vertinant patirtį, 2018-ųjų rinktinė buvo solidesnė, o dabar ji jaunatviškesnė, energingesnė, techniškesnė, gal ir greitesnė. Ledo ritulys pasikeitė, tad ir komandos skiriasi. Šiemetinė rinktinė labiau atitinka tą šiuolaikišką ledo ritulį, kuris dabar propaguojamas visame pasaulyje.

- Tai reiškia, kad Lietuva neatsilieka, eina koja į kovą su ledo ritulio tendencijomis?

- Labai daug mūsų jaunimo žaidžia užsienyje. Visi 18-mečių ir 20-mečių rinktinių žaidėjai rungtyniauja užsienyje, vadinamose ledo ritulio šalyse. Jie išvažiuoja 15-os ar 16-os metų ir ledo ritulio mokosi pagal naujausias technologijas ir idėjas. Kadangi jie ten teisingai treniruojami, surinkus juos čia būna paprasčiau ir mūsų treneriams.

- Sutinkate, kad geriausios Lietuvos rinktinės rungtynės Taline buvo paskutinės, kuriose nugalėjote korėjiečius?

- Labai atsakingai ruošėmės visoms rungtynėms, bet sulig kiekvienomis rungtynėmis taisėme klaidas, stiprinome silpnąsias puses. Į kiekvienas rungtynes išeidavome vis geresni, gal tik į mačą su kroatais išėjome šiek tiek nenusiteikę, nors irgi ruošėmės labai rimtai. Korėjiečius taip pat labai stipriai išanalizavome, žiūrėjome daug vaizdo įrašų. Turbūt pasiruošėme teisingai, nes beveik nedavėme jiems žaisti taip, kaip jie nori. Jie žaidė taip, kaip mes leidome. Atsidavimas buvo šimtaprocentis, matėsi didelis žaidėjų noras, susikaupimas. Nė vienam iš jų nėra jokių priekaištų.

- Tik trys praleisti įvarčiai per penkerias rungtynes - puikus rezultatas. Atskleiskite paslaptį, kaip pavyko taip sustyguoti gynybą?

- Šiuolaikiniame ledo ritulyje labai daug reiškia žaidimas daugumoje ir mažumoje. Jei gerai žaidi daugumoje ir atidirbi mažumoje, vien dėl to galima laimėti rungtynes. Mūsų rinktinė daugumoje mušė įvarčius, nors ir ne kiekvienose rungtynėse, o mažumoje nepraleidome nė vieno įvarčio. Tai yra labai geras rodiklis. Kai išanalizuoji varžovą, numatai jo veiksmus į priekį, būna lengviau. Tai yra komandinis darbas. Be to, labai padėjo vartininkas.

- Ar prieš čempionatą buvo nuogąstavimų dėl vartininko pozicijos?

- Žinojome, kad turbūt negalės dalyvauti Mantas Armalis, tikėjomės, kad iš Suomijos atvažiuos Faustas Nausėda, bet jis irgi turėjo problemų su sveikata. Tada pradėjome nuogąstauti ir pagal reitingą skambinti kitiems vartininkams. Malonu, kad Laurynas Lubys net nedvejodamas sutiko atvažiuoti ir atstovauti Lietuvai. Taip pat ir jaunesni vartininkai - „Energijoje" žaidžiantis Arkadijus Grigaravičius ir 20-mečių rinktinės vartininkas Julius Andrekus - nedvejodami sutiko atvažiuoti.

- Visgi 97,5 proc. metimų atrėmusio L.Lubio žaidimas turbūt maloniai nustebino?

- Jis atstovavo rinktinei 2019 m., kai žaidėme A grupėje, ir tada sužaidė tik vienerias rungtynes, bet žaidė su labai stipria varžove - Kazachstano rinktine. Tada Laurynas pasirodė labai gerai. Kalbėjau su kitų komandų treneriais, jiems labai patiko. Po to buvo koronaviruso pandemija ir niekas nežaidė, paskui kelis kartus atvažiavo M.Armalis ir Laurynas atsisakė žaisti. Dabar, pamatęs, kad yra šansas būti pirmuoju vartininku ir parodyti save, jis nedvejodamas sutiko padėti.

- Kaip pasidalinate darbus trenerių štabe? Jūs, kaip buvęs vartininkas, esate atsakingas tik už vartininkų darbą?

- Pirmiausiai būnu atsakingas už visą rinktinės organizaciją, kol nesuvažiuoja pagrindiniai treneriai - už grafikus, žaidėjų sąrašus. O kai susirenka visi treneriai - taip, daugiau dėmesio skiriu vartininkams. Čempionato metu vyksta bendras darbas, diskusijos, vaizdo įrašų analizės. Mes, treneriai lietuviai, daugiau analizuojame varžovų rungtynes, pasižymime jų veiksmus ir paskui peržiūrime kartu su kitais treneriais.

- 2021 m. buvote trumpam paskirtas vyriausiuoju rinktinės treneriu, tačiau po to į postą grįžo kanadietis Ronas Pasko (Ron Pasco). Ar pagalvojate, kad jūs arba kitas Lietuvos specialistas galėtų vėl tapti vyriausiuoju treneriu?

- 2021 m. tapau vyriausiuoju treneriu, nes po pandemijos ne visi galėjo atvažiuoti. Kad netrauktume R.Pasko iš jo šalies, nereiktų kokių nereikalingų izoliacijų, nutarėme remtis savais treneriais. Tačiau šiaip mūsų pozicija kol kas yra tokia, kad į Lietuvos rinktinę geriausia kviesti užsienio specialistus. Jei pažvelgtume į R.Pasko ar Danielio Lakrua (Daniel Lacroix) gyvenimo aprašymą, tai bet kuriam lietuviui iki jų toli kaip iki kosmoso. Jie turi NHL patirties, aukščiausio Vokietijos diviziono patirties. Tai yra labai aukšto lygio ledo ritulys, sekantis naujausias tendencijas. Tai nereiškia, kad mes nesimokome, bet jie kitaip mato ledo ritulį, daugiau dėmesio skiria detalėms, niuansams. Lietuvos treneriai ne visa tai pastebi.

- Šiemetinėje rinktinėje vyriausias žaidėjas buvo 33-ejų Nerijus Ališauskas. Jei netrukdys traumos ar kitos nenumatytos aplinkybės, žvelgiant tik į amžių, kiek dar metų ši rinktinė galėtų išlikti tokios pačios sudėties?

- Mes visada tikimės, kad rinktinė atjaunės ir stiprės, kiekvienais metais prisideda po keletą žaidėjų. N.Ališauskas dar turi metų sutartį Slovakijoje, jis dar tikrai žais. O šiaip yra gyva konkurencija, turime jaunų perspektyvių žaidėjų, nestovinčių vietoje. Kas atvažiavęs pasirodys geriau, tas ir bus rinktinėje.

- Matote rezervų 2026 metams? Kurie ledo ritulininkai galėtų po metų sugrįžti į rinktinę arba subręsti ir prie jos prisijungti?

- Šiemet turėjome beveik visus aikštės žaidėjus, tik Domantas Čypas buvo traumuotas. Nebuvo ir dviejų vartininkų - M.Armalio ir F.Nausėdos. Manau, kad be jų kitais metais rinktinę gali papildyti keli labai perspektyvūs žaidėjai iš 18-mečių ir 20-mečių rinktinių.

- Aišku, kad kitais metais A grupėje tarp varžovių bus Ukrainos, Japonijos ir Lenkijos rinktinės. Rungtynėse su šiomis rinktinėmis galima ne tik garbingai pasipriešinti, bet ir galvoti apie pergales?

- Su Ukraina pernai žaidėme Vilniuje. Matėsi, kad jie šiek tiek stipresni, bet su jais tikrai galima žaisti. Daug priklausys, kaip pasirodys vartininkai, ar žaidėjai išpildys viską, ką sako treneriai. Su japonais mums visada neblogai sekėsi žaisti. Lenkijos komanda tikrai stipri, bet, kiek žinome, pas juos vyksta kartų kaita, komanda jaunėja, todėl manau, kad galima žaisti ir su lenkais. Neaišku, kas iškris iš elito diviziono, tačiau visos komandos, pabuvusios aukščiau, pakyla į kitokį lygį. Matosi, kad jos dominuoja, palyginti su mumis. Tai jausdavosi, žaidžiant su tais pačiais lenkais, britais ar italais. Taip, galima kovoti, tačiau matosi, kad jų lygis yra šiek tiek aukštesnis.

- Kaip pats ketinate praleisti metus iki A grupės kovų? Toliau treniruosite Elektrėnų „Energiją"?

- Dar metus pabūsiu „Energijos" treneriu, o po to žiūrėsime. Norisi įvykdyti tai, kas nepavyko šiemet - patekti į Baltijos lygos atkrintamąsias varžybas ir jose gerai pasirodyti. Praėjęs sezonas nebuvo sėkmingas, tad norisi pasitaisyti.

- Norėtumėte padirbėti užsienyje?

- Užsienyje jau esu dirbęs. Lietuvoje esu atsakingas už visą vaikų ledo ritulio vystymą, trenerių vystymo programą. Šiuo metu man įdomiau padirbėti čia, kažką padaryti Lietuvos ledo ritulio labui. Nebent po to būtų galima važiuoti į užsienį, bet dabar nesvarstau tokių variantų.

- Baltijos lygoje Lietuvai atstovauja du klubai - „Energija" ir Vilniaus „Hockey Punks". Kaip manote, tai yra Lietuvos riba, tiek ir užtenka, ar yra potencialo, kad atsirastų daugiau klubų?

- Klaipėda planuoja statyti ledo areną, jie sakė, kad kurs komandą, kuri žaistų Baltijos lygoje. Miestas tuo suinteresuotas, yra rėmėjų. Manau, po 2-3 metų ten atsiras komanda. Kaunas turi didelį potencialą - puiki arena, didelis turtingas miestas. Kauniečiai bandė kažką daryti privačiomis lėšomis, bet kol kas sunkiai sekasi, miestas gal nepakankamai padeda profesionaliam ledo rituliui. Gal ateityje ten reikalai susitvarkys ir Kaunas taip pat turės komandą Baltijos lygoje. Jeigu komandas turėtų keturi Lietuvos miestai, neabejoju, kad ledo ritulys kiekvienais metais po mažą žingsnelį kiltų į viršų.

- Turbūt tai būtų naudinga ir Lietuvos rinktinei?

- Taip. Ne visi mūsų ledo ritulininkai užsienyje žaidžia gerose lygose, kai kurie važiuoja ne ten, kur aukštesnis lygis, o ten, kur kažkiek geresnės finansinės sąlygos. Norėtųsi lietuviams sudaryti geresnes sąlygas čia, kad jie žaistų namie, džiugintų Lietuvos sirgalius, o ne Norvegijos, Švedijos ar Suomijos žemesnių lygų žiūrovus.