Aurimas Lankas
Baidarininkas

Sportuoti per karantiną sekėsi tiesiog puikiai. Į namus turiu parsivežęs treniruoklį. Taigi, kaip visada, kiekvieną dieną atsikeldavau 5 val. ryto, pavedžiodavau šuniuką ir grįžęs pairkluodavau ant treniruoklio. Tikrai neturiu kuo skųstis. Tiesa, dar esu „pavogęs“ vieną svarmenį, vieną diską ir vieną girą. Taigi su jais sugalvojau tikrai daug pratimų ir kiekvieną rytą su jais pasitreniruodavau. Tačiau nėra jokio užsidarymo tarp keturių sienų, užsidaryti gali tik savyje. Kadangi artimiausios varžybos bus tik po metų, dabar reikia tiesiog palaikyti sportinę formą. Žinoma, jos negalima pasiekti aukščiausios, dabar negalima pasiekti kažkokių rezultatų, tačiau formą reikia palaikyti. Manau, situacija treniruotis per karantiną nėra labai bloga tiems, kas turi galimybę gauti treniruoklį ar kažkokių kitokių priemonių. Iš tiesų porą kartų treniravausi ir ant vandens, nes turiu asmeninę baidarę. Taigi tiesiog užsidedu ją ant automobilio stogo ir nuvažiuoju iki vandens telkinio. Bet kuriuo atveju nejaučiu kažkokio diskomforto, jei yra noras, visada rasi išeitį. Man sportas visada buvo antra veikla arba pirma po antros, arba pirma prieš antrą, nes turiu ir pagrindinį darbą. Kaip dirbau, taip ir toliau dirbu. Vien dėl to, kad šalyje karantinas, neturiu daugiau laiko kitoms naujoms veikloms. Darbo man netrūksta. Jei karantinas, nereiškia, kad neturiu, ką veikti. Dėliones karantino metu pradeda dėlioti tie, kuriems kas rytą nereikia keltis ir važiuoti į darbą kaip man. Kiekvieną rytą susitinku su kolegėmis, išgeriame kavos, aptariame dienos darbų planą. Taigi visiškai niekas nepasikeitė. Visada sportavau prieš darbą arba po jo, taip darau ir dabar.

Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė
Penkiakovininkė

Kadangi esame penkiakovininkai, turime ne vieną rungtį, man asmeniškai per karantiną atkrito tik plaukimas. Juk vanduo iš baseinų buvo išleistas. Fechtavime neturime tik tarpusavio kovų, bet namų sąlygomis šią rungtį irgi galima įgyvendinti. Pabėgioti pavyksta lauke, su jojimu problemų nėra. Taigi per karantiną pavyko prisitaikyti. Sporto neapleidau. Kadangi turiu vaiką, tai nuobodu niekada nebūna. Manau, šį laiką galima puikiai išnaudoti kažko naujo sužinojimui, mokslams ar senų svajonių įgyvendinimui. Tai puikus metas nuveikti kažką naujo. Nors kažkiek bendravimo pasiilgau, bet tarp keturių sienų nesėdžiu ir veiklos netrūksta. Vieną svajonę norėčiau pasakyti, bet negaliu, bijau, kad paskui ir nepavyks įgyvendinti. Tačiau tikrai yra, ir ne vienas nesportinis tikslas. Beje, anksčiau niekada neturėdavau progų ar per daug noro gaminti maistą. Tačiau dabar ir pyragus kepu, ir kitokį maistą gaminu, ko anksčiau nedarydavau. Per karantiną yra ir laiko, ir daug sričių, kur gali pasireikšti. Maisto gaminimas nebuvo mano mėgstamiausia sritis, bet dabar ji yra viena pagrindinių per visą dieną. Ir visai nieko, pradėjo patikti. Tačiau kai grįšiu į sportą, turbūt vėl jos atsisakysiu. Kadangi vaikui vietoj darželio tenka mokytis namie, tai „darbuojamės“ ir su skaičiais, ir su raidelėmis. Pabūnu ir už darželio auklėtoją. Gana įdomi ir kantrybės reikalaujanti veikla. Taip pat ir pati mokausi. Seniau neturėjau galimybių tiek laiko praleisti su vaiku. Dabar ir lauke su smėliu pažaidžiame, statome pilis. Džiaugiuosi tokia galimybe. Seniau močiutės sakydavo, kad nematau vaiko, dabar jau matau, atsiimu už prarastą laiką.

Arūnas Gelažninkas
Motociklininkas

Fizinis pasirengimas niekada nebuvo nutrauktas, tiesiog buvo perkeltas į namus ar kur nors parko pakraštyje, nuošaliai nuo žmonių. Tiesa, dar ir oras nebuvo labai šiltas, kad galėtum treniruotis lauke. Taigi sportuodavau namie, nuotoliniu būdu padėdavo treneris. O su motociklu išvažiuodavau į trasas. Juk nebuvo uždrausta vienam kažkur važinėti motociklu. Tai dariau uždarose trasose. Žinoma, daug žmonių ten nesibūriuodavo, būdavo tik keli komandos nariai. Per karantiną naujų veiklų ir hobių neatradau, tačiau kaip ir visi dabar pasidariau tuos darbus, kuriems anksčiau nebūdavo laiko. Susitvarkiau įvairius prietaisus, laikrodžius, pasiruošiau sportinius. Kadangi atsirado daugiau laisvo laiko, tai ir žmona užsimanė važinėti motociklu. Dabar su žmona daugiau laiko praleidžiame, nes važinėjame motociklais. O visa kita, atrodo, vyksta įprastai.

Gabrielė Andrašiūnienė
Orientacininkė

Laiko ir sąlygų treniruotis užtenka. Mūsų 90 proc. treniruočių vyksta miške, dažniausiai ten bėgiodavome ar važinėdavome dviračiais vieni. Taigi, ar karantinas, ar ne, galime ir toliau sėkmingai daryti. Vienintelis dalykas, ko trūksta, tai yra varžybos ir renginiai, kuriuose gali kelti sportinę formą ir gerai su draugais leisti laisvalaikį. Žinoma, dabar neturime jokių grupinių treniruočių. Tai šiek tiek liūdina, bet suprantame, jog situacija yra tokia, kokia yra. Tiesiog toliau treniruojamės po vieną. Kai nėra tikslingo pasiruošimo varžyboms, nes neaišku, kada jos vyks, gali daugiau laiko skirti „pramoginėms nesąmonėms“. Pavyzdžiui, gali konkuruoti su draugais įvairiose virtualiose lenktynėse, gali bandyti įveikti įvairius virtualius iššūkius. Įprastai tokių dalykų nedarytume, nes neturėtume tam laiko. Kadangi be sporto turiu ir darbą, tai dienomis dirbu, o vakarais sportuoju. Nėra taip, kaip kiti nuo ryto iki vakaro kepa pyragus. Galima sakyti, gyvenu įprastą gyvenimą, kaip ir iki karantino, tad laiko atrasti naujiems įgūdžiams nebuvo.

Urtė Baikštytė
Šuolininkė į aukštį

Mums, šiauliečiams, pasisekė, nes turėjome sąlygas eiti į stadioną. Žinoma, tai nebuvo sąlygos, kai gali pilnu tempu treniruotis, nes neturėjome nei štangų, nei čiužinių, ant kurių būtų galima šokinėti. Sąlygos buvo minimalios, bet jų užteko formos palaikymui. Kitu atveju, po karantino būtų sunku vėl grįžti į įprastas treniruotes. Tiesą sakant, manau, karantino laiką galėjau praleisti produktyviau. Tačiau tos dienos nebuvo visiškai laisvos, nes kartais paskaitos nuo ryto vykdavo iki 16 val., paskui eidavai į treniruotę ir grįždavai apie 20 val. Nelabai ir likdavo laiko kažką veikti. O savaitgaliais tiesiog norėdavosi poilsio. Žiūrėjau filmus, skaičiau knygas. Tiesa, pradėjau daugiau gaminti maistą. Ypač - įvairius desertus. Seniau norėdavau tai daryti, bet neturėdavau laiko ir nelabai galėdavau, juk reikėdavo palaikyti formą, negali vakarais prisivalgyti visko, ko tik užsigeidi. Tiesa, dabar tai dariau netgi dažniau nei reikėtų. Į viską žiūrėjau atlaidžiau, juk dabar nereikia savęs labai spausti. Taigi pasilepinau, juk žinau, kad paskui to negalėsiu daryti.

Brigita Virbalytė
Ėjikė

Nors olimpinės žaidynės ir buvo nukeltos, su treneriu nusprendėme nemažinti krūvio. Tad karantino pradžioje, kai uždarė „Vingio“ stadioną, treniravimasis tapo iššūkiu, bet bandžiau sportuoti Vingio parke. Namie sporto įrangos neturėjau. Vyras garaže surado vieną svarmenį, dar kelis juos paskolino Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė. Kadangi esu po traumos, pratimus būtina daryti. Pirmas karantino savaites išgyvenau lengvai ir jos buvo produktyvios. Tačiau, kai buvo paskelbta, kad lengvaatlečių olimpinė atranka stabdoma iki gruodžio, pasakiau treneriui, jog neverta dirbti visu krūviu. Be pertraukos iki žaidynių nebūčiau atlaikiusi. Kadangi gyvenu Trakų rajone, turiu galimybę pabėgioti miške, tai ir dariau sumažinus krūvį. Mes, profesionalūs sportininkai, kartais pykdavome ant žmonių, nes daugybę metų sportuoju Vingio parke ir niekada ten nematydavau tiek žmonių, kiek buvo per karantiną. Atrodo, visiems būtent dabar reikėjo pradėti sportuoti. Matyt, visiems sunkus laikotarpis, tad teko prisitaikyti. Tačiau jau kokias tris savaites į Vingio parką nelendu. Dabar galėjau daugiau laiko skirti magistro studijoms, Nacionalinei sportininkų asociacijai. Kadangi tik porą metų gyvename name, yra daug nebaigtų darbų. Išmokau ir dažyti, ir ruošti cementą, ir malkas skaldyti. Taip bandžiau išsikrauti.