Karolina Kostner: čiuožimo fanatikė iš Italijos

Kad išsipildytų Italijos svajonė, Turine Karolinai Kostner reikėjo tik iškovoti olimpinį medalį. Deja... Turine ji liko devintoje vietoje. Tiesa, po to dvejus metus iš eilės laimėjo Europos čempionato auksą ir net užėmė antrą vietą 2008 m. pasaulio čempionate. Bet jau po metų talentingiausią Europos čiuožėją sėkmė galutinai apleido: dviejuose pasaulio čempionatuose Kostner nepavyko pakilti aukščiau šeštosios vietos. Sužlugo ir jos antrasis mėginimas kovoti dėl olimpinio medalio - 2010 m. Vankuverio olimpiadoje Kostner liko tik 16 a. Po tokio fiasko ji grįžo į Italiją pas buvusį trenerį Michaelį Hutą (Michael Huth). Regis, tai padėjo - “Grand Prix” finale Pekine ir Europos dailiojo čiuožimo čempionate ji užėmė antras vietas.

Neatlaikė spaudimo

- Ar bandėte suvokti, kodėl olimpinis sezonas jums buvo toks nesėkmingas?

- Prisiminti Vankuverį buvo taip skaudu, kad kelis mėnesius apskritai stengiausi išmesti jį iš galvos. Manau, priežastis yra tokia: žaidynių išvakarėse manęs neapleido pojūtis, kad esu visiems skolinga. Aistruoliams, treneriui, artimiesiems, visiems, kas jau ne pirmus metus tikisi iš manęs reikšmingų rezultatų. Nors iš tiesų šis pojūtis atsirado net ne prieš Vankuverį, o prieš olimpiadą Turine. Iš pradžių jaučiau, kad aplinkiniai manimi didžiuojasi, nes tapau pirmąja itale čiuožėja, užkopusia ant pasaulio čempionato garbės pakylos, ir pirmąja, Italijai pelniusia Europos čempionato auksą. Bet labai greitai pasijutau privalanti nuolat pateisinti kitų lūkesčius. Dar daugiau, aš ir pati nuoširdžiai maniau, kad juos turiu pateisinti bet kokia kaina. Tad psichologiškai buvau spaudžiama iš visų pusių, bet labiausiai spaudžiau save pati. Būtent todėl 2009 m. nusprendžiau išvažiuoti treniruotis į JAV. Žinoma, maniau, kad pasikeitimas teigiamai paveiks rezultatus. O to neįvyko. Ėmiau knaisiotis savyje bandydama rasti priežastį ir staiga susivokiau, kad dailiajame čiuožime man svarbiausia ne tai, kokias vietas užimu, o tai, kad tiesiog mėgstu ir noriu čiuožti. Ir kad čiuožti noriu ten, kur man patogiausia. Žodžiu, namie. Per metus, praleistus JAV, daug išmokau ir, manau, labai suaugau.

- Kokiame mieste praleidote tuos metus?

- Los Andžele. Ten viskas buvo puiku: čiuožykla, sąlygos, trenerių kolektyvas. Bet žinote... Europa - tai pirmiausia tradicijos. Labiausiai, kaip man atrodo, tai galima pasakyti apie mažus kalnų miestelius, tokius kaip Bolcanas, kuriame aš gimiau ir praleidau didžiąją gyvenimo dalį. Kuriame žmonės mane pažįsta ne kaip garsią čiuožėją, o kaip Patricijos ir Ervino dukrą, merginą, užaugusią jų akyse. Iš tiesų tik Amerikoje suvokiau, kaip giliai manyje yra įsišaknijusios visos šios tradicijos, įpročiai ir kaip aš ilgiuosi namų. Aš ilgėjausi žiemos, sniego, Kalėdoms papuoštų vitrinų ir gatvių, europietiškų Kalėdų. Man nuolat norėjosi namo.

- Kodėl treneriu pasirinkote Frenką Kerolą (Frank Caroll)?

- Kiek save prisimenu, mano dievaitė buvo Mišelė Kvan (Michelle Kwan). O ją treniravo Kerolas. Neabejojau, kad darbas su tokiu specialistu man atneš sėkmę. Bet visa pasirodė daug sudėtingiau. Iš pradžių teko keisti techniką, po to pradėjo išsiderinti apskritai viskas, galop dingo motyvacija. Ir supratau, kad reikia grįžti. Dabar nuolat susizgrimbu, kad jaučiuosi visiškai laiminga. Taip pat todėl, kad galiu būti šalia artimųjų ir žmogaus, kurį myliu.

Atrado ramybę

- Kuo iš esmės skiriasi ta Karolina Kostner, kuri 2003 m. pirmą kartą pasirodė suaugusiųjų Europos čempionate ir dabartinė?

- 2003 m. mano laisvojoje programoje buvo net du šuolių deriniai “3 plius 3”, ir atlikti juos galėjau be galo. Dabar taip pat atlieku šiuos šuolius, bet seniai supratau, kad dailusis čiuožimas - ne vien jie. Patyriau gana sunkų laikotarpį, kai pradėjau augti, pasikeitė figūra ir kūno pusiausvyra. Tad dabar, stebėdama, kaip čiuožia visiškai jaunutės mergaitės, negaliu sakyti, kad pavydžiu jų nepailstamumo, bet prisimenu laikus, kai pati buvau tokia. Apskritai išmokau save vertinti protingiau. Ir iki smulkmenų žinau, ką gali mano organizmas. Jis, kaip juokais sakau, “varomas dyzelinu”. Prireikia daug laiko išjudinti jį treniruotis ir pasiekti tam tikrą lygį. Pirmąją sezono pusę man, tarkime, būdinga puikiai atlikti trumpąją programą ir visiškai nesiseka laisvoji. Tiesiog dabar manęs tai neerzina. Čiuožiu taip, kaip čiuožiu, ir jaučiu visišką vidinę harmoniją. Nors, jei visiškai atvirai, truputį pavydžiu tai Karolinai, kuri startavo Malmėje 2003 m., net nepagalvodama, kokią didelę kainą tenka mokėti už sporto rezultatą.

- Vadinasi, jūs vis dar galvojate apie tą rezultatą?

- Veikiau galvoju apie tai, kad vieną kartą man pavyks atlikti programą taip, kad ji patiktų visiems. Kad mano treneris gėrėtųsi manimi kartu su visais, o ne stovėtų prie borto, jausdamas, kad nuo išgyvenimų tuoj plyš širdis.

Pagarba treneriui

- Turite omeny Michaelį Hutą?

- Taip. Jis atrodo visada labai ramus, bet iš tiesų yra ne taip, pernelyg gerai jį pažįstu. Per treniruotes mums netenka daug kalbėtis, suprantame vienas kitą iš pusės žvilgsnio.

- Neįsivaizduoju, kaip ryžotės palikti M.Hutą ir išvykti pas Kerolą.

- Kai pradėjau dirbti su Michaeliu, jis man buvo tarsi tėvas. Gal net didesnis autoritetas už tėvą. Bet po kelerių metų atėjo laikas, kuris visada ištinka vaikų ir tėvų santykius: ėmiau prieštarauti viskam, ką Michaelis man sakydavo. Štai ir nutarėme, kad bus geriau padaryti pertrauką ir pailsėti vienam nuo kito. Dabar viskas yra kitaip. Bendraujame kaip du suaugę žmonės, dirbantys vieną darbą ir suinteresuoti kuo greičiau pasiekti tikslą. Ir esu labai dėkinga Michaeliui už tai, kad tada suteikė man pasirinkimo laisvę.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Sporto žmonės"