respublika.lt

Kaip niekam nežinomi irkluotojai pelnė olimpinį sidabrą (1)

2020 balandžio mėn. 28 d. 22:36:59
Marytė Marcinkevičiūtė

Galima tik įsivaizduoti, koks Lietuvoje buvo sujudimas, kai 1960-aisiais per Romos olimpines žaidynes irklavimo dviviečių su vairininku valčių varžybose sidabro medalius pelnė lietuviška įgula – Antanas Bagdonavičius ir Zigmas Jukna. Jie buvo pirmieji Lietuvos irkluotojai,  olimpinėse žaidynėse iškovoję medalius.

×
nuotr. 1 nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Niekam nežinomi vilniečiai, pradėję irkluoti gana vėlai (A. Bagdonavičiui buvo 18-a, o Z. Juknai – 21-eri) viesulu įsiveržė į Sovietų Sąjungos rinktinę. Pergalė atrankos varžybose jiems atvėrė kelią tapti rinktinės kandidatais.

„Tačiau rinktinės treneriai mumis nepasitikėjo, neskubėjo duoti olimpinės aprangos. Siūlė išbandyti jėgas stambioje tarptautinėje regatoje Vakarų Vokietijoje ir norėjo įsitikinti, ko mes iš tikrųjų verti. Tačiau vokiečiai atsisakė mums duoti vizas …

Olimpinė apranga mums vis dėlto buvo pasiūta. Tačiau per palydas į Romą, Sovietų Sąjungos rinktinės treneriai akcentavo, kad viena silpniausių komandos grandžių – dvivietė su vairininku, iš kurios nesitikima medalių. Mes net negalėjome turėti savojo vairininko, nes kažkodėl buvo manoma, kad iš tolesnės kovos iškrisime jau po paguodos plaukimo ir atsidursime žiūrovų tribūnoje“, – prisimena A. Bagdonavičius. 

Irklavimo legenda priduria, kad po finišo jam norėjosi verkti, nes iš rankų išsprūdo aukso medalis. Medalis, kurio taip trūksta gausioje Lietuvos irklavimo šeimoje iki šių dienų. OIimpinis vicečempionas pyko ant visų, bet labiausiai ant tų, kurie jų įgulą laikė beviltiška ir neskatino kovoti dėl aukštos vietos.

Tačiau dabar Antanas pripažįsta, kad tada nereikėjo taip labai išgyventi, nes jie dar nebuvo tapę nei Lietuvos, nei Sovietų Sąjungos čempionais. Mūsų irkluotojus ramino tai, kad jie išjudino Lietuvos jaunimą, kuris pradėjo domėtis irklavimu. O netrukus prasidėjo ir Lietuvos irkluotojų era. 

Irkluotojas A. Bagdonavičius apie savo karjerą papasakojo svetainei LTOK.LT.

Sugrįžtančių Romos olimpinių žaidynių didvyrių nekantriai laukė visa Lietuva, ar visa tai išliko jūsų atmintyje?

Tikras iškilmių ceremonialas įvyko dar skrendant į Lietuvą lėktuvu Maskva-Vilnius.  Lietuva mūsų laukė su gėlėmis, vainikais, ordinais ir medaliais. Sporto mėgėjai pagal seną graikų paprotį mus nešė ant rankų. Tačiau gerai žinojome, kad tie sirgaliai mūsų pergalių bei medalių lauks ir ateityje.  Užgriuvo sveikinimų lavina, kiekvienas norėjo su mumis ilgėliau pabūti, išgirsti įspūdžių gyvu žodžiu.

Nuo to istorinio momento prabėgo 60 metų. Ar gerai prisimenate tą momentą, kai stovėjote ant nugalėtojų pakylos?

Stovėjome vos ne ant pačio aukščiausiojo laiptelio. Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Avery Brundage‘as mums įteikė sidabro medalius. Sidabro, bet, ko gero, su didele aukso priemaiša. Pasiekėme daugumai sunkiai įsivaizduojamą pergalę, kadangi buvome olimpinių žaidynių debiutantai, niekam nežinomi.

Kai medalis papuošė mano krūtinę, mintimis dar kartą įveikiau olimpinę distanciją. Buvau šimtu procentų įsitikinęs, kad mums neteisingai buvo priteistas „falšstartas“, kurį padarė amerikiečiai.

Ir antrą kartą, net užsisėdėję starte, pirmavome tris ketvirčius distancijos, bet gaila dėl savo nepatyrimo pražiopsojome vokiečių įgulos spurtą. Susigriebėme finišuoti, bet jau buvo per vėlu. Akimirksniu greitesni buvo vokiečiai. Pritrūkome taktinio pasirengimo, ištvermės, bet labiausiai – patyrimo.

Tris kartus stovėjau ant aukščiausiosios pakylos laiptelio per Europos čempionatus, dukart tapau pasaulio vicečempionu, tačiau olimpinis sidabro medalis, laimėtas būnant „naujoku“ taip ir liko didžiausiu mano karjeros laimėjimu.

2010-aisiais, minint Romos olimpinių žaidynių 50–metį, Italijoje buvo surengtos didelės iškilmės. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas man ir ieties metikei Birutei Kalėdienei sudarė galimybę nuvykti į Romą. Tris dienas buvome vežiojame po miesto įžymybes, tačiau į olimpinį irklavimo kanalą nebuvome nuvežti, italų programa buvo kita.   

1961-aisiais su Zigmu Jukna dar tapote Europos čempionais, o nuo 1962—ųjų kartu su juo bei komandos draugais jau pradėjote irkluoti aštuonvietę. Kodėl pakeitėte valtį, gal pradėjote nepasitikėti legendiniu žemaičiu Zigmu?

Ne, buvo kitaip.  SSRS irklavimo federacijai pradėjus vesti derybas su amerikiečiais dėl aštuonviečių mačų atgaivinimo, 1958-aisiais jų aštuonvietės įgula viešėjo Maskvoje ir nugalėjo tuomečius SSRS čempionus leningradiečius. Tačiau tokių susitikimų vėliau buvo atsisakyta, jie netapo tradiciniais.

Buvo imtasi priemonių geriausiai Sovietų Sąjungos aštuonvietei sudaryti. Pasiūlymą gavo ir Lietuva. Mūsų trenerį Ričardą Vaitkevičių, o ir mus pačius, suintrigavo kelionė į Ameriką, kur ne taip lengva sovietmečiu buvo patekti. O tada atsirado puiki proga: amerikiečiai laukė atvykstančios Sovietų Sąjungos aštuonvietės.

Per SSRS čempionatą su Zigmu laimėjome pavienių dviviečių, o kiek vėliau su Zigmu ir komandos draugais Povilu Liutkaičiu, Celestinu Juciu, Vytautu Briedžiu, Petru Karla, Alfonsu Mikšiu, savo treneriu Ričardu Vaitkevičiumi ir vairininku Gerdu Morkumi – ir aštuonviečių varžybas. 

Mums 1962-aisiais buvo patikėta vykti į Ameriką ir Filadelfijoje nacionalinės JAV šventės proga dalyvauti JAV- Sovietų Sąjungos aštuonviečių mače.  Mūsų komandą, kurioje buvo šeši žalgiriečiai, sustiprino dar trys irkluotojai iš kitų SSRS miestų. Aidint daugiatūkstantinės žiūrovų minios plojimams, mes pirmi pasiekėme finišą.

JAV laikraščiai ypač pabrėžė svarų  Lietuvos irkluotojų indėlį į šią pergalę. Amerikiečių pralaimėjimas buvo lyginamas su pralaimėjimu prie Perl-Harboro, kada antrojo pasaulinio karo metais japonų laivynas sutriuškino amerikiečius.

Lankantis Filadelfijos irklavimo klube didelį įspūdį paliko jų muziejus, kuriame pamačiau net 40 aštuonviečių ir ten sugulusią visą šios prestižinės valčių klasės istoriją. Tai buvo mano vienintelė kelionė į Ameriką, ten per savo karjerą daugiau neteko pabuvoti. 

Po pergalės Filadelfijoje mūsų irkluotojams iš karto buvo išdalinti butai Antakalnio mikrorajone. Tiesa, mums su Zigmu jų neparūpino, nes prieš metus jau buvome gavę kuklesnius Smolenkso gatvėje.

Tuomet prasidėjo Vilniaus „Žalgirio“ aštuonvietės, sustiprintos Jurijumi Suslinu, Vladimiru Sterliku ir vairininku Jurijumi  Lorenconu triumfas įvairiuose vandenyse. Medaliai pasaulio ir Europos čempionatuose, Tokijo olimpinėse žaidynėse užėmėte penktą vietą, o Meksike laimėjote bronzos medalius. Kiek į šias pergales įdėjote darbo?

Atstovaujant Sovietų Sąjungos rinktinei, krūviai buvo nežmoniški, neįsivaizduoju, kaip juos pakėlėme. Visą sezoną treniravomės triskart per dieną. Žiemą daug slidinėjome, o vasarą – irklavome, stiprėjome fiziškai. Per metus kone vienuolika mėnesių nebūdavome namie.

Treniruočių stovyklos vykdavo toli nuo Lietuvos. Pasitaikydavo dienų, kad būdavome tiek nuvarginti, jog vos užlipdavome laiptais, rankose negalėdavome išlaikyti sportinių krepšių. Stebėjausi, kaip mano ilgametis komandos draugas Zigmutis Jukna vakarais, prieš guldamas į lovą, dar surasdavo jėgų rašyti atsiminimus.

Rinktinėje mano starto yris buvo pats stipriausias, buvau ir fiziškai  stipriausiais. Manau, kad buvau elitinis irkluotojas, kur mane sodindavo, – ten tikdavau. Iš tos aštuonvietės, kurią irklavome, gyvi kol kas esame tik aš ir vairininkas Gerdas Morkus. Tiesa, nežinau koks ukrainiečio Vladimiro Sterliko likimas.

Kodėl dar ir šiandien vaikštau žeme? Todėl, kad per rinktinės treniruočių stovyklas jausdavau, jog man jau ateina galas, neištversiu, reikia sustoti. Išsisukinėdavau įvairiausiais būdais, daug ką sau galėjau leisti, nes rinktinės treneriai  žinojo, jog be manęs komanda nebe ta. Buvau labai gyvybingas, per tas porą-trejetų „nusuktų“ dienų atsigaudavau ir vėl galėdavau treniruotis. 

Kai mes važinėdavome po tarptautines regatas, mums daug kas pavydėdavo išvykų į užsienį. Tačiau kai apmąstau savo gyvenimą, tai nerandu pasitenkinimo akimirkos. Treniravomės per jėgą, alindavome savo organizmą. Toks buvo Sovietų Sąjungos rinktinės trenerių muštras – trokšdami pergalių, jie nesaugojo mūsų sveikatos.    

Jūsų karjeroje netrūko ir nuotykių. Ne paslaptis, sovietmečio laikais išvykus į užsienį kišenėse švilpdavo vėjai. Kaip išgyvendavote? Veždavote kažką parduoti?


Dažniausiai ieškodavome JAV dolerių, kuriuos tais laikais ne taip paprastai būdavo rasti. Juos įklijuodavome į knygos puslapius ir taip prasiveždavome. Prieš išvykstant į Tokijo olimpines žaidynes dolerių per pažįstamus suradau pas vieną močiutę, gyvenančią Kretingoje. 

Iš jos gan didokos dėžutės pabiro apie 8 tūkst. dolerių, tačiau kone visi jie buvo sudūlėję, likę tik skutukai. Šiaip ne taip susirinkau apie 100 dolerių po dvidešimt kupiūrų, kurie buvo mažiausiai sudūlėję. Nuvykus į žaidynes, pradėjau ieškotis JAV banko, kad galėčiau juos išsikeisti į Japonijos jenas.

Tačiau bankas mano dolerių nepriėmė. Zigmo Juknos geras draugas amerikiečių dvivietės vairininkas Kentas Mitčelas sutiko man tuos dolerius iškeisti. Po daugelio metų, 2002-aiais per pasaulio veteranų čempionatą Melburne jį vėl sutikau. Amerikietis pradėjo girtis, kokį jis biznį padarė su tais senais mano doleriais. Mat, tas senienas graibstyte išgraibė kolekcionieriai.

Veždavomės parduoti ir fotoaparatus, ypač „Zenit“, tačiau už juos  gaudavome kapeikas. Vienais metais Didžiojoje Britanijoje prieš prestižinę karališkąją Henlėjaus regatą užsukome į kavinę pavalgyti. Apsukrūs padavėjai pamatę, jog nesame vietiniai, iš karto paklausė, ką atsivežėme parduoti. Atsakėme, kad dvi dėžes (4 kg) juodųjų ikrų.

Tačiau anglai jų nepirko. Viešėdami pas lietuvius, tuos ikrus pradėjome valgyti šaukštais. Lietuviai pašiurpo ir pasisiūlė mums padėti parduoti. Už dvi dėžes ikrų gavome 20 tuo metu madingų baloninių lietpalčių, kurie mūsų lagaminuose užėmė nedaug vietos ir Lietuvoje buvo labai vertinga  dovana.  

Kai vykdavome į tarptautines regatas mūsų paprastai netikrindavo, sunkiau būdavau tuos užsienietiškus pirkinius parsivežti.

Kitąmet – Tokijo olimpinės žaidynės. Sakykite, ar jau atėjo tas laikas, kai Lietuvos irkluotojai pelnys olimpinį aukso medalį?

Džiaugiuosi, kad Lietuvos irklavimas vėl atsigavo, jo sunkiu laikotarpiu nepaliko „senosios gvardijos“ treneriai Algirdas Arelis, Vladislavas Sokolinskis. Mes sukūrėme ir išpuoselėjome Lietuvos irklavimo mokyklą, tradicijas ir estafetę perdavėme jaunimui.

Keičiasi kartos, bet pergalių nemažėja. Visą laiką buvau ir būsiu optimistas. Mūsų irkluotojai per olimpines žaidynes nusipelnė stovėti ant nugalėtojų pakylos aukščiausiojo laiptelio. Kol dar esu gyvas, noriu sulaukti tos istorinės akimirkos.  

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KELIUOSE: praėjusią parą, ketvirtadienį, Lietuvos kelių policijos tarnybos pirminiais duomenimis, 12-oje eismo įvykių buvo sužeista 13 žmonių, daugiausia – vairuotojų.
  • KREIPĖSI: dėl paramos išsimokėtinai įsirengti mažos galios saulės jėgaines kreipėsi 941 gyventojas, prašymų pateikta už beveik 3 mln. eurų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar Valstybės dieną kartu su visais giedate himną?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau lankėtės Lietuvos pajūryje?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+13 +14 C

+15 +17 C

 

+16 +17 C

 +22 +24 C

+23 +25 C

 

+24 +26 C

0-2 m/s

0-4 m/s

 

0-5 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.1286 PLN - 4.4740
RUB - 79.4434 CHF - 1.0648
GBP - 0.9023 NOK - 10.6873

Nuorodos