Jie kūrė Lietuvos sportą, gynė laisvę

Aplenkti kaimynų

Kalbant apie tą kartą, žvilgtelėkime į Lietuvos sportinio sąjūdžio ištakas. Lietuvos sportas, vienas iš paskutinių Europoje įžengęs į tarptautinį judėjimą (1922-1924 m.), laisvos šalies metais, išskyrus krepšinį, žymesnių laimėjimų nepasiekė. Pagrindinės priežastys - prastos sporto bazės ir kvalifikuotų specialistų nebuvimas. Pastarąją spragą bandyta užlopyti 1934-1938 m. veikusiais aukštaisiais kūno kultūros kursais.

Tuomet šalyje dominavęs futbolas daugiausia rėmėsi samdytais užsienio specialistais. 1938 m. buvo pabandyta futbolo trenerius parengti Škotijos Glazgo „Celtic“ klube. Bandymui nepavykus, pradėta galvoti ruošti sporto specialistus specializuotoje įstaigoje. Latviai nuo 1922 m. turėjo Kūno kultūros institutą Rygoje, estai - sporto fakultetą Tartu universitete, lenkai - Kūno kultūros akademiją Varšuvoje. Kaimynų pavyzdys ir atsilikimas tarptautinėje arenoje paskatino sporto vadovybę 1939 m. paskelbti, kad 1940 m. bus įkurtas Kūno kultūros institutas. 1940 m. užėjusios svetimšalių ordos ir Antrasis pasaulinis karas nukėlė jo įkūrimą penkeriems metams. 1945 m. duris atvėręs institutas buvo garsinamas kaip naujosios valdžios nuopelnas.

Institutas iki 1967 m. ruošė ne tik plataus profilio kūno kultūros ir sporto specialistus (daugiausiai mokykloms), bet ir atsargos karininkus. 1967 m. šalia pedagoginio fakulteto atsirado sportinis. Jame pradėti rengti įvairių sporto šakų treneriai. Keitėsi ir pavadinimas. 1945-1999 m. įstaiga buvo vadinama Lietuvos valstybiniu kūno kultūros institutu (LVKKI), 1999-2012 m. - Lietuvos kūno kultūros akademija, nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. ji vadinama Lietuvos sporto universitetu.

Talentingi organizatoriai

XI laidos absolventų darbus sunku pervertinti. Vieni iškilo į aukštumas sporte, kiti - moksle ir pedagoginiame darbe. Apie kai kuriuos absolventus verta papasakoti plačiau. Stanislovas Gibieža (1935-2009 m.) į institutą įstojo kaip futbolininkas, o baigė jį kaip slidininkas. LVKKI studentų futbolo rinktinės kapitonas buvo techniškas, „kietas“ krašto gynėjas. Visgi antrame kurse S.Gibieža pasuko ne futbolininko, o slidininko keliu. Šio žingsnio Stasys niekuomet nesigailėjo. Po kelerių metų jis tapo respublikos slidinėjimo rinktinės nariu. Baigęs institutą, S.Gibieža pasirinko pedagogo kelią. Pasižymėjusį darbuose, jį pastebėjo „Dinamo“ sporto draugijos vadovai ir pakvietė pas save.

Stasys pateisino lūkesčius. Olimpinio sidabro medalio laimėtojas, penkiakovininkas Stasys Šaparnis taip apibūdino S.Gibiežą: „Jis atsiskleidė kaip talentingas ir išmintingas organizatorius. Suprasdamas, kad gerus sportininkus gali išugdyti geras treneris, jis pakvietė į draugiją perspektyvius jaunus trenerius, o vadovybė sudarė geras sąlygas darbuotis. S.Gibiežos būta labai įžvalgaus: lengvaatlečius ėmė treniruoti Janas Gadovičius, Vytautas Jaras, dviratininkus - Vytautas Balčiūnas, Vytautas Slanina, Narsutis Dumbauskas, Valerijus Konovalovas. Jų darbo vaisiai - Lietuvos sporto garsenybės: Vilhelmina Bardauskienė, Kęstutis Šapka, Romas Ubartas, Gintautas ir Mindaugas Umarai, Artūras Kasputis, Laima Zilporytė“.

1966-1982 m. S.Gibieža buvo Lietuvos slidinėjimo federacijos vadovu. Apie jį geru žodžiu atsiliepia buvęs šalies rinktinės narys ir treneris, prof. hab. dr. Juozas Skernevičius: „S.Gibiežos vadovavimo metais slidinėjimo sporto šaka gyveno kaip niekad gerai - netrūko nei aukščiausio lygio aprangos, nei inventoriaus. Sportininkų rengimui pasikvietė medikus, mokslo žmones. Palinkėčiau ir dabartiniams slidinėjimo sporto vadovams pasekti S.Gibiežos pavyzdžiu“.

Kitas XI laidos absolventas Algimantas Kukšta nepasižymėjo sporte ir visą dėmesį sutelkė į mokslą. Vargu ar studijų laikais kas tikėjo, kad po 10-15 metų A.Kukšta bus vienas iš Lietuvos sportinio judėjimo strategų, nuovokus metodininkas ir organizatorius, treneris. Iš trenerio darbo Panevėžio sporto mokykloje (kurioje praleido 10 metų) jis šoktelėjo į Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Joje pradėjo atsiskleisti paslėptos A.Kukštos savybės. Jo, kaip trenerio ir metodininko, dėka sušvito lengvaatlečių V.Bardauskienės, Rimanto Plungės, Remigijaus Valiulio talentai. Perspektyvų darbuotoją pastebėjo Sporto komiteto vadovai ir pakvietė į jį dirbti.

Visos jėgos mokykloms

Iš gausaus kūno kultūros mokytojo darbą pasirinkusio absolventų būrio reikia paminėti bent kelis. Krepšininkas Medardas Urmulevičius laimę surado Žemaitijoje - Švėkšnoje. Tapęs ne krepšinio, o lengvosios atletikos treneriu, jis išgarsino mažą miestelį talentingais jaunaisiais sportininkais, šalies rinktinių nariais ir kandidatais. Tarp auklėtinių treneris sutiko ir būsimą žmoną.

Meilės kelias iki Palangos vidurinės mokyklos nuvedė mokslo pirmūną, kurso lyderį Joną Zaranką. Jis absolventų skirstymo metu kaip mokslo pirmūnas ir visuomenininkas turėjo išskirtinę teisę pasirinkti darbovietę. Jam siūlė darbus Vilniuje, Kaune. J.Zarankos pasirinkimas - Palanga - nenustebino tik artimų draugų. Pildėsi jo jaunystės svajonė dirbti pedagoginį darbą mokykloje. Be to, Palangoje jo laukė prieš metus LVKKI baigusi Vilma. Sutuoktiniai pasirinktam gyvenimo keliui liko ištikimi iki žilos senatvės, tik Jonas pasitraukė anksčiau - pakirstas negailestingos ligos.

Vilmą ir Joną Zarankas gerai prisimena buvęs Palangos sporto komiteto pirmininkas, Seimo narys Dainius Kepenis: „Kiekvienas miestas ar rajonas galėtų didžiuotis, turėdamas tokius kūno kultūros mokytojus. Be galo darbštūs, pareigingi, jie ugdė tautos ateitį pagal devizą „sveikame kūne - sveika siela“.

Kovotojai už laisvę

Kurso draugai Vytautas Geštautas ir Kazimieras Skrinska įrašyti ne tik į sporto istoriją. 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, V.Geštautas pasuko rusų partizanų sušaudyto tėvo keliu - tapo šaulių būrio, gynusio Parlamentą, vadu. 1991-1995 m. jis buvo Savanoriškosios krašto apsaugos štabo darbuotojas, vėliau - Vilniaus ir Vilniaus apskrities šaulių 10-osios rinktinės vadas. Dabar V.Geštautas yra atsargos majoras, Vilniaus miesto atsargos karininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas, apdovanotas valstybės ir sporto organizacijų medaliais ir ordinais.

V.Geštautas, kilęs iš Žemaitijos, nepasižymėjo ūgiu, bet pasižymėjo dideliu darbštumu ir užsispyrimu. Startavęs instituto rinktinėje, jis netrukus pateko į geriausią Lietuvos krepšinio komandą Kauno „Žalgirį“, vėliau žaidė Vilniaus „Plastiko“ ekipoje. Be to, V.Geštautas tapo nacionalinės kategorijos krepšinio arbitru, Tarptautinės krepšinio federacijos garbės teisėju, komisaru.

Kurso šmaikštuolis K.Skrinska - vienas iš puskarininkių mokyklos Kaune įkūrėjų. Su V.Geštautu jis susitiko prie Parlamento lemtingomis 1991 m. sausio 13-15 dienomis. K.Skrinska, siekęs aukštumų fechtavime, po instituto baigimo pasišventė pedagoginiam darbui mokykloje.

Sporto garsenybės

Didžiajame sporte, bent tarp merginų, niekas neprilygo klaipėdietei Jūratei Daktaraitei. Būdama moksleivė, ji pasižymėjo kaip šuolininkė į aukštį. Ši rungtis vėliau jai padėjo tapti krepšinio žvaigžde. Pirmakursė, patekusi į Lietuvos rinktinę, po metų šoktelėjo ir į TSRS rinktinę. Su ja dukart tapo Europos, kartą - pasaulio čempione.

Tarp kurso vaikinų buvo „Žalgirio“ krepšinio komandos gynėjas Jonas Radykas, TSRS bokso jaunių čempionas Naginionis. Gaila, kad abu jie po kelerių mokslo metų institutą paliko. Tarp įstojusiųjų išsiskyrė keli „kaimo bernai”: ūgiu - Adolfas Varanauskas, raumenynu - Antanas Černiauskas. Be kelių centimetrų dvimetrinis Adolfas įstojo į institutą kaip tinklininkas, bet netrukus perėjo į lengvąją atletiką. A.Varanauskas garsino institutą ir Lietuvą, tapo Lietuvos ir TSRS rutulio stūmimo rekordininku ir čempionu.

Apie iš Dzūkijos kilusį A.Černiauską su pavydu kalbėdavo: „raumeningas, lyg iš plieno būtų nulietas“. Antanas, pasirinkęs sunkią lengvosios atletikos rungtį - dešimtkovę - į pirmąsias pergales ėjo ne vienerius metus. Lietuvos rekordai pabiro po studijų - 1960-1963 m. A.Černiauskas aktyviai treniruojasi ir dabar, įžengęs į devintą dešimtį. 2005 m. pasaulio veteranų čempionate jis laimėjo sidabro medalius ieties metime ir penkiakovėje.