Istorinis „pabudimas“ iš Dohos košmaro

- Ar jau atslūgo emocijos, grįžote į kasdienes vėžes? - „Vakaro žinios“ paklausė Mariaus Žiūko.

- Iš tiesų emocijos dar neatslūgo. Antradienį grįžau į darbą, reikia susikoncentruoti į kitus dalykus. Tačiau po darbų dar kalbama apie pasaulio čempionatą. Žinoma, ir darbe dar kolegos paklausia, kaip ten kas buvo. Istorijos tęsiasi. Ir pats dar, likęs vienas, prisimenu varžybas. Ne taip paprasta iškart viską užmiršti ir gyventi, kaip gyvenai prieš tai.

- Iš lietuvių Dohoje pasirodėte geriausiai. Ar jaučiate padidėjusį dėmesį, jis neslegia?

- Tiesą pasakius, man nelabai patinka, jog akcentuojamas faktas, kad buvau geriausias iš mūsiškių. Taip tarsi sumenkinamas kitų pasirodymas. Juk 11-oji vieta nėra kažkoks pasaulio pasiekimas. Tiesiog tai tikrai geras mano individualus pasiekimas. Tas lyginimas su kitais lietuviais man nepatinka. Tikrai ne mažiau būčiau laimingas, jeigu 3-4 lietuviai būtų užėmę aukštesnes vietas nei aš. Būčiau tiek pat laimingas ir patenkintas savo vieta. Aš vertinu save savo turimų galimybių ir ankstesnių pasiekimų ribose. Tačiau galbūt kiti tiesiog žiūri bendrą kontekstą, o ne atskirai, kaip aš.

- Kokius tikslus sau kėlėte prieš čempionatą, kokių rezultatų tikėjotės?

- Vykdamas į varžybas, žinoma, visada stengiesi pasiruošti kuo geriau. Aišku, apie geriausius asmeninius rezultatus čia nebuvo net galimybių galvoti, nes žinojome, kokios sąlygos laukia. Ištvermės rungtyse apie tai galvoti tikrai buvo utopija. Tada lieka kitas tikslas - kuo aukštesnė vieta. Kadangi prieš tai esu dalyvavęs dviejuose pasaulio čempionatuose ir trijose olimpinėse žaidynėse, norėjosi, kad užimta vieta būtų aukščiausia iš tų visų globalių pasaulinio lygio varžybų.

Iki šiol mano aukščiausia pozicija buvo 25-a. Tiesa, po dopingo diskvalifikacijų, gal ji pakilo iki 24-os. Taigi norėjau tą rezultatą pagerinti. Maniau, jog patekimas į geriausiųjų dvidešimtuką tikrai yra įmanomas. Tai nebuvo kažkokia utopija. Tačiau, žinoma, reikėjo, kad savijauta būtų gera, jog aplinkybės susiklostytų palankiai. Tikrai neplanavau aukštesnių vietų, tačiau maniau, jog pasaulio „Top 20“ būčiau patenkintas.

- Taigi Dohoje nustebinote ir save?

- Tikrai taip. Žinoma, pasvajoti galima, tačiau juk yra treniruotės, prieš tai buvusios varžybos, tad įvertini savo pajėgumą. Tikrai nesu iš tų, kurie vaikščioja užsidėję rožinius akinius. Taigi savo galimybes ir pajėgumą vertinau realiai. Žinojau, kad galima būti aukščiau nei iki šiol, tačiau taip pat žinojau, jog tam reikia, kad palankiai viskas susiklostytų.

- Visi akcentavo Kataro karštį ir drėgmę, ar prieš startą manėte, jog bus sudėtingiau įveikti klimato sąlygas?

- Temperatūra nebuvo baisi. 32 laipsniai karščio tikrai nėra kažkas, kas labai išgąsdintų. Tačiau, kai tokia temperatūra susijungia su 78 proc. drėgmės, tuomet jau būna labai nepalanku. Prieš čempionatą žinojome, kad bus blogai. Tačiau, kol tu pats fiziškai to jausmo nepatiri, tol nelabai ir supranti. Prieš startą tai mane gąsdino. Dariau ten porą lengvų treniruočių, buvo tikrai baisu. Jaučiau, kad kūnas reaguoja į karštį, jam nepatogu, sunku, nors treniruotė ir buvo lengva.

O varžybos juk jau visai kita istorija. Tačiau mintyse visą laiką kartojau, kad reikia bandyti kuo mažiau jaudintis dėl to, ko negali pakeisti. Negalime pakeisti sąlygų, jos vienodos visiems. Galvojimas ar nervinimasis nepagelbės. Tiesiog tuomet galvojau, ką galiu padaryti, kad bent kažkaip bandyčiau pagelbėti savo kūnui išverti karštį. Dabar, kai gerai pasirodai varžybose, kai praeina 1,5 savaitės po starto ir atsuki mintis atgal, atrodo, jog nebuvo ten taip baisu. Tačiau taip būna visada. Iš laiko perspektyvos žiūrint atgal net baisiausios varžybos po kažkiek laiko nebeatrodo taip baisiai. Sąlygos buvo tikrai sunkios, bet, kai tau pasiseka, kai viskas gerai baigiasi, viską vertini objektyviau.

- Kur ruošėtės šiam startui? Ieškojote panašių treniruočių sąlygų užsienyje?

- Treniruotis analogiškame karštyje būtų neįmanoma. Tokį variantą iškart atmečiau, nes žinojau, kad taip nualinčiau organizmą ir nepadaryčiau stiprių treniruočių. Taigi nesiruošėme karštyje. Rugpjūčio mėnesį treniravomės aukštikalnėse Šveicarijoje. Ten tuo metu nebūna didelių karščių, o gana vėsu. Bandėme naudoti vadinamąjį „pasyvų karštį“. Po treniruotės bandydavome iš karto eiti į pirtį. Nors, žinoma, tai skiriasi nuo treniruotės karštyje.

Tačiau bandėme bent tokį variantą. Likus porai savaičių iki starto truputį ištrūkau iš Lietuvos, kad nuo 10 laipsnių šilumos nereikėtų iškart nuvažiuoti į 35, jog nebūtų tokio didelio temperatūrų skirtumo. Taigi nuvažiavau į tarpinę stotelę - Ispaniją. Ten praleidau 10 dienų. Ten buvo apie 24-25 laipsnius šilumos. Taigi tikrai gana komfortiška, treniruotėse gali daryti viską, ką esi suplanavęs ir ne taip šalta, kaip Lietuvoje. Taigi nieko specialaus pasirengimo čempionatui metu nedariau.

- Šį startą praleidusi ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė sakė, jog rengti pasaulio čempionatą tokioje šalyje spalio mėnesį buvo neatsakingas Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF) sprendimas. Juk olimpinės žaidynės prasidės kitų metų liepos pabaigoje. Kokia jūsų nuomonė?

- Sportininkai dar kartą parodė, kad jie gali ištverti viską. Manau, tokios sąlygos netgi įjungia aukštesnę mąstymo pavarą. Juk, kai būna kažkas standartiško, žmogus dažniausiai standartiškai ir elgiasi. O čia viskas buvo nestandartiškai. Pirmenybės vyko spalio pradžioje, buvo didelis karštis ir drėgmė, o dar startas vyko naktį. Tad pasiruošimui reikėjo įdėti daug daugiau darbo, ilgiau reikėjo mąstyti, kaip ir ką daryti. Žinoma, tiek stadione, tiek ištvermės rungtyse rezultatai prastesni nei įprastai. Tačiau niekas nenumirė, niekas nepasiekė kritinės būklės. Taigi, galima sakyti, reikėjo tik didesnio dėmesio pasiruošimui. Nors, žinoma, ir aš kritikos IAAF nepagailėčiau, vis dėlto reikia daugiau pagalvoti.

Juk kitas sezonas yra olimpinis. Šis sezonas buvo labai užtęstas. Lieka ne tiek daug laiko iki olimpinių žaidynių, o sportininkams dar reikia ir atsigauti, ir gerai pasiruošti Tokijui. Be to, dar reikia įvykdyti ir normatyvus kitais metais. Taip pat reikėjo pagalvoti ne tik apie kondicionuojamą stadioną, bet ir apie kitas rungtis, kurios vyksta už stadiono ribų. Katariečiams nebūtų buvusi problema pastatyti kondicionierius trasoje kas 50 m. Tai būtų pagelbėję, nesukūrę tokių košmariškų sąlygų. Jei jau nuspręsta rengti pirmenybes toje šalyje, turėjo būti papildomos sąlygos, užtikrinančios sportininkų sveikatą.

- Kaip jaučiatės po tokio neįprastai ilgo sezono? Ar dabar jau laukia poilsis?

- Ėjikams datos susidėliojo gana palankiai. Prieš tai svarbias varžybas turėjome gegužės pabaigoje Alytuje. Po to buvo tarpas be varžybų iki rugsėjo. Taigi, galima sakyti, turėjome du „pusinius“ sezonus. Vienas buvo iki Alytaus, tuomet - visiškas poros savaičių poilsis. Paskui vėl nuo gana žemo lygio bandėme kelti formą ir piką pasiekti pasaulio čempionate. Galbūt tai mums šiek tiek pagelbėjo, nes turėjome poilsio viduryje sezono. Tačiau dėl to ilgo sezono psichologinis nuovargis jautėsi. Tiesiog daug metų esame įpratę sezoną baigti rugsėjo pradžioje, viduryje ar net rugpjūčio pabaigoje. Taigi reikėjo „perjungti“ mąstymą, o ne fizines galimybes. Dabar laukia mėnuo poilsio, o paskui - vėl viskas iš naujo.

- Dar neturite įvykdęs olimpinio normatyvo, kada ir kur tikitės tai įgyvendinti?

- Olimpinis normatyvas yra tikrai aukštas. Gyvenime tik kartą esu ėjęs greičiau, nei nustatytas normatyvas. Varžybų pasirinkimas laukia ne toks didelis. Kad galėčiau pasiekti aukštą rezultatą, reikia gerų klimatinių varžybų sąlygų. Manau, tai būtų galima padaryti pavasarį, kai temperatūra neaukšta. Žinoma, reikia ir stiprių varžovų, kad padėtų konkurencija iš savęs išspausti maksimumą. Konkrečių varžybų dar nesu numatęs, bet palankiausias laikas būtų kovas ir balandis.

- Pastarąsias tris žiemas drauge su B.Virbalyte-Dimšiene ir Tadu Šuškevičiumi skridote į treniruočių stovyklas Australijoje. Ketinate ten vėl vykti? Brigita būtent ten viliasi įvykdyti olimpinį normatyvą.

- Taip. Tačiau ten įvykdyti normatyvą yra sudėtinga planuoti. Varžybos būna labai anksti, vasario 9-10 d. Iki to laiko pasiekti aukščiausią sportinę formą, kai šis sezonas buvo labai ilgas, būtų sudėtinga. Taip pat vasaris ten yra, vienas karščiausių vasaros mėnesių. Taip, trejus metus iš eilės mums pasisekė, temperatūra varžybose ryte būdavo iki 20 laipsnių.

Tai Australijai labai neįprasta, dažniausiai būna apie 30. Taigi olimpinį normatyvą man būtų geriau bandyti įvykdyti kovą. Tačiau nenorėčiau „draskytis“ dėl normatyvo, o paskui žaidynėse būti ne geriausios formos. Juk yra ir antras būdas patekti į Tokiją - reitingas. Kol kas ten jaučiuosi gana saugiai. Po pasaulio čempionato buvau 37-as, o patenka 60 ėjikų. Tikiu, kad pagal reitingą gali užtekti taškų.