Sprendimas - nespontaniškas

Spalio 1 d. S.Riteris savo socialinio tinklo „Facebook" paskyroje pasidalijo įrašu: „Atėjo man laikas. Nors viskas turi pabaigą, bet noriu, kad ši pabaiga nebūtų liūdna. Per tuos 21 metus irklavime patyriau begalę nuostabių akimirkų, kurias visą likusį gyvenimą nešiosiuosi su savimi.

Džiaugiuosi širdimi, kad tėvai mane supažindino su irklavimu. Sportuodamas sutikau daugybę įspūdingų ir stiprių asmenybių. Radau ištikimų draugų, bendražygių, kurie padėjo kartu siekti tikslų. Didžiuojuosi, kad turėjau galimybę atstovauti savo šaliai. Jeigu kas paklaustų, ar vėl rinkčiausi tokį kelią, nė nedvejodamas sutikčiau. Taip, buvo be galo sunku, bet tikrai verta!

Ir nors su profesionaliu sportu atsisveikinu, toli nuo jo nepabėgsiu. Būdami Trakuose tikrai mane sutiksite - tik jau nebe irklavimo takuose."

Paklaustas, ar seniai galvojo apie pastarąjį žingsnį, irkluotojas pasakojo, jog atsisveikinimo mintis galvoje kirbėjo jau kelerius metus.

„Tiesiog jaučiau nepasitikėjimą Lietuvos irklavimo federacija. Taip pat, logiškai mąstant, juk sportininko karjera yra ne amžina. Reikia tą suprasti ir įvertinti situaciją, juk bet kuriuo atveju pastarąjį sprendimą anksčiau ar vėliau būtų tekę priimti", - „Vakaro žinioms" teigė S.Riteris.

Kokia buvo kertinė priežastis, lėmusi, jog vis dėlto būtent dabar padėtas taškas? „Iš tiesų per karjerą buvo įvairių sunkumų. Esu dėkingas žmonėms, kurie mane palaikė, skatino nenuleisti rankų, judėti į priekį. Bet pagalvojau, kad karjerą užbaigti vis dėlto norėčiau bent jau Tokijo olimpinėmis žaidynėmis. Taigi tiesiog ir nusprendžiau pasitraukti", - pridūrė irkluotojas.

Žinoma, pripažino sportininkas, viską baigti tikrai buvo nelengva. „Galbūt pasiryžčiau ir ketvirtosioms karjeros olimpinėms žaidynėms, nes šiuo metu neturiu nei rimtų sveikatos problemų, nei traumų. Net nėra taip, kad trūktų motyvacijos sportuoti, atlikti darbus treniruotėse, stovyklose. Todėl priimti sprendimą buvo dar sunkiau. Juk irklavimui atiduota daug metų. Tačiau supratau, kad visus argumentus sau jau sudėliojau ir turėčiau kitu kampu pažvelgti į situaciją, tad ir priėmiau tokį sprendimą", - teigė S.Riteris.

Paprašytas patikslinti sakinį apie LIF, irkluotojas sakė nenorintis leistis į detales ar kelti kažkokio skandalo. Tiesiog jo netenkina dabartinis federacijos valdymas. Tai ir neteikia pasitikėjimo: „Valdymo modelis, mano nuomone, strategiškai nenukreiptas į rezultatų siekimą. Taigi galiausiai man pasidarė gaila savo laiko, trenerio darbo, todėl nebesinorėjo likti tokioje sistemoje."

Brangus sidabras

Prisiminimais grįžęs į praeitį, S.Riteris pasakojo, jog prieš 21 metus viskas prasidėjo nuo to, jog į irklavimo treniruotes jį nuvedė tėvai. Pasak jo, pirmoji pažintis su šia sporto šaka buvo keista.

„Iš pradžių nelabai supratau pačios irklavimo esmės. Tas susipažinimas su sportu buvo gana miglotas, nes į irklavimo bazę Vilniuje atėjau žiemą. Man tuomet buvo 12 metų. Įdomiai ir gal kažkiek monotoniškai atrodė tas sportininkų ruošimasis ant treniruoklių. Įvairūs žaidimai vyko irklavimo baseine, treniruotės vyko ir krepšinio salėje. Tačiau pats įdomumas prasidėjo tik tada, kai sušilus orams pradėjome irkluoti ant vandens. Nors, tiesą sakant, irklavimą pamilau ne iš karto, tam prireikė daugiau laiko", - pasakojo irkluotojas.

S.Riterio teigimu, jis tikrai negalėjo nuspėti, jog irkluos daugiau nei 20 metų. Tačiau prasidėjo varžybos, atsirado rezultatai, augo motyvacija atstovauti Lietuvos rinktinei, taip viskas ir įsivažiavo.

„Laikui bėgant iš mažesnių tikslų atsirado didesni. Taip irklavime ir praleidau tiek metų", - pridūrė sportininkas.

S.Riteris yra daugkartinis Lietuvos bei dukart Europos čempionas. Savo apdovanojimų kolekcijoje jis taip pat turi du sidabro medalius iš pasaulio pirmenybių (2013, 2015 m.), du auksinius apdovanojimus iš universiadų (2013, 2015 m.) bei bronzą iš planetos jaunimo (iki 23 metų) čempionato. Tačiau, žinoma, ryškiausiai žiba ir viską vainikuoja 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinis sidabras.

„Daugelis karjeros laimėjimų yra svarbūs. Juk maži laimėjimai vedė prie didesnių. Iš tiesų aš labiau vertinu pačias patirtis. Juk taip įgauni daugiau pasitikėjimo savimi. O iš pralaimėjimų galima gauti pamokų. Tad, viskas yra svarbu. Iš šių detalių susideda visas kelias iki didžiausių laimėjimų. Žinoma, aš juo įvardyčiau olimpinį sidabrą. Juk olimpinės žaidynės vyksta tik kas ketverius metus. Bet kuriuo atveju tai yra kiekvieno sportininko svajonė ir olimpinės žaidynės yra labai vertinamos. Patekti į žaidynes sudėtinga: ir atrankos būna rimtos, ir dalyvių skaičius ten yra ribotas, tad ir norisi išskirti šį laimėjimą kaip svarbiausią", - sakė irkluotojas.

Kažkokių karjeros nusivylimų S.Riteris įvardyti nenorėjo. Juk jeigu kažko labai gailėtųsi, dabar išeiti būtų buvę dar sunkiau: „Nors, žinoma, pastarieji metai tikrai buvo nelengvi. Galbūt galėčiau juos išskirti, tačiau savęs įdėjau tikrai ne mažiau nei įprastai, o galbūt netgi daugiau.

Visada atiduodi visas jėgas, dedi pastangas, kad tik pasiektum kuo aukštesnius rezultatus.

Karantino laikotarpis irgi parodė, kad galiu susiimti ir susikaupti siekdamas asmeninio progreso bei norint įgyvendinti visus treniruočių planus. Tačiau tai vaisių nedavė ir, kad ir kokiu pajėgiu save laikiau, rezultatas nebuvo toks, kokio tikėjausi, kokio siekiau. Tačiau yra, kaip yra. Reikia priimti šią patirtį."

Treneriu nebus

Irklavimo sportas, pasak S.Riterio, jam padėjo susiformuoti kaip asmenybei. Juk viskas prasidėjo dar ankstyvoje paauglystėje. Tačiau, negana to, meilė šiam sportui „atnešė" ir gyvenimo meilę.

„Įgavau ir disciplinos, ir drausmės. Dėl irklavimo ir, pavyzdžiui, kelionių prasiplėtė mano akiratis. Taigi, galima sakyti, irklavimas davė tik pozityvius dalykus. Žinoma, bendrai visas sportas gyvenimui duoda norą pasiekti tikslą, kad ir kokios problemos būtų. Manau, tai yra pagrindinis dalykas, ką sportas duoda - moko nepasiduoti susidūrus su sunkumais. Tačiau man sportas davė dar daugiau. Irklavimas mane suvedė su antrąja puse - Milda Valčiukaite", - atviravo irkluotojas.

Karjera baigta, o kas toliau? Ar S.Riteris bus vienas iš tų sportininkų, kurie „pakabinę sportinius batelius" tampa treneriais?

„Planuoju prisidėti prie mano mylimo sporto - irklavimo sąlygų gerinimo, prisidėti prie pačios bendruomenės, projektų organizavimo bei valdymo. Žinoma, visi klausia, ar nebūsiu treneriu, bet tam neturiu gebėjimų. Manau, tam reikia ir atitinkamų asmeninių savybių. Vadovaujuosi taisykle, jog geras sportininkas ne visada būna geras treneris. Norėčiau būti geras, patikimas specialistas ir sugebėti pateisinti visas savo atsakomybes. Tačiau nuo sporto toli tikrai nesitrauksiu. Tikrai norėčiau likti irklavimo bendruomenėje. Tačiau dar nežinau, kaip viskas susiklostys", - kalbėjo olimpinis vicečempionas.