Porinė dvivietė, pavienė dvivietė, vienvietė – V. Senkutė išbandė viską. „Tikiu, jei būtų keturios merginos, būčiau išmėginusi ir keturvietę valtį, – nusijuokė irkluotoja. – Labai džiaugiuosi visomis patirtimis, nes dabar jaučiuosi universali“.

Sunkiausia psichologiškai, pasak V. Senkutės, buvo startuoti vienviete valtimi rugpjūčio pabaigoje Austrijoje vykusiame pasaulio čempionate. „Nes, manau, visa rinktinė jautė didelį spaudimą dėl kelialapių į Tokijo olimpines žaidynes, – paaiškino sportininkė. – O aš fiziškai nebuvau gerai pasirengusi. Birželio pabaigoje, kuomet ieškojau savęs, vienose varžybose teko startuoti net devynis kartus, todėl manau, kad šiek tiek perdegiau ir nesugebėjau atsigauti iki svarbiausių startų. Žinau, kad pasaulio čempionate nepadariau to, ką galiu geriausiai“.

Į Tokijo olimpines žaidynes kelialapius iškovojo trys įgulos: vyrų vienvietė ir porinė dvivietė bei moterų porinė dvivietė.

„Manau, būtų kvaila, jei nebandyčiau pakovoti dėl vietos olimpinėse žaidynėse, – sakė V. Senkutė. – Kelialapį į žaidynes iškovojo kitos merginos, tačiau tikrai bandysiu atsirinkti į vieną iš tų vietų, stengsiuosi būti kuo galiu geriausia. Nepavyks? Bus galimybė pabandyti kelialapį iškovoti su paviene dviviete valtimi. Tiesiog noriu irkluoti, realizuoti save, būti stipri ir padėti komandai būti greitai. Žinau, kad tai padarysiu“.

V. Senkutė prisipažino, kad geriausiai jaučiasi porinėje dvivietėje valtyje. „Nes man patinka būti komandoje – vienas kito palaikymas, pykčiai ir barniai, kurie veda geresnio rezultato link – tai yra neapsakomas jausmas“.

Pernai kartu su Agne Ginevičiūte porinę dvivietę irklavusi V.Senkutė iš Europos jaunimo čempionato grįžo su bronzos medaliais. Būtent šis pasiekimas paskatino merginą apsispręsti – sportas ir siekis tapti šalies rinktinės nare ar mokslai užsienyje. „Tik uždaviau sau šį klausimą ir atskriejo greitas atsakymas iš širdies – sportas“, – nusijuokė V. Senkutė.

Tokiu merginos sprendimu, greičiausiai, džiaugėsi ir jos tėtis, buvęs irkluotojas Darius Senkus, kuriam šį sezoną ir visą savo karjerą paskirs sportininkė.

„Kovo mėnesį, kai buvau stovykloje, sužinojau, kad tėtis mirė. Kadangi jis buvo irkluotojas, supratau, kad negaliu palūžti, privalau dirbti ir įrodyti, ko esu verta. Dėl tėčio. Gal ne viską sugebėjau padaryti gerai, bet aš nepasidaviau... Greičiausiai, visa mano karjera bus skirta tėčio atminimui“.

V. Senkutė puikiai pamena, kad tėčio iškovoti medaliai visuomet kabėdavo namuose ant sienos. „Ir visi, užėję į svečius, nuolat klausinėdavo, kieno tie medaliai. Pasakydavau, kad tėtis buvo irkluotojas, o vėliau aš visiškai „netyčia“ patekau į irklavimą, – nusijuokė irkluotoja. – Atsirado ir mano medalių. Svečiai vėl klausdavo kieno medaliai, o mama su pasididžiavimu atsakydavo „O čia jau Viktorijos“. Būdavo faina“.