Gyvenimas pagal šveicariškas taisykles

Planetos pirmenybių prizininkė, šešiskart Europos ir daugkartinė Lietuvos karatė kiokušin čempionė R.Pivoriūnaitė pastarąjį kartą su „Vakaro žiniomis" kalbėjo 2019 m. kovo mėnesį. Tuomet karatistė baigė studijas prestižinėje Tarptautinėje sporto mokslo ir technologijų akademijoje (AISTS) Šveicarijoje ir pradėjo karjerą Tarptautinėje imtynių federacijoje (UWW). Lietuvė dirba UWW marketingo ir komunikacijų departamente.

- Didžioji gyvenimo dalis buvo praleista vilkint sportininkę aprangą, dalyvaujant varžybose, o dabar daugiau nei trejus metus darbuojatės biure. Kaip sekasi?, - „Vakaro žinios" paklausė R.Pivoriūnaitės.

- Iš tiesų viskas yra gerai. Pakėlė pareigose, dabar turiu daugiau atsakomybių. Prieš tai buvau „marketing coordinator", dabar - „marketing manager". Nors lietuviškai abiem atvejais turbūt būtų verčiama „marketingo vadybininkas". Tačiau čia tas „manager" yra antras po direktoriaus. Darbo pareigos čia yra visiškai kitokios nei Lietuvoje. Taigi, pakėlė pareigose, manimi pasitiki. Viskas tikrai yra gerai. Tie metai buvo įdomūs. Atsakomybių turiu labai daug. Iš tikrųjų, man tai ir yra svarbiausia. Toks ir buvo tikslas - dirbti tarptautiniu lygiu šiek tiek mažesnėje organizacijoje ir turėti daugiau atsakomybių nei kažkokioje be galo didelėje struktūroje, kur būtum tik mažas sraigtelis. Jaučiuosi tikrai gerai. Dabar čia esu jau tarsi žuvis vandenyje, viskas pažįstama, viskas aiškiau, viskas įdomu. Kadangi dirbu marketinge, bendrauju su rėmėjais, dirbu prie skaitmeninių dalykų. Etapas tikrai įdomus, nes viskas daroma nuo nulio. Čia ne ta situacija, kai ateini ir viskas veikia, čia reikia statyti. Jaučiuosi gerai, kad esu tame statymo procese. Taip ir žinių, ir patirties daug gaunu. Viskas puiku.

- Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti, kokias reikėjo išmokti pamokas?

- Pradžioje reikėjo priprasti prie atskaitomybės kažkam. Anksčiau tai man nebuvo labai įprastas dalykas. Daugiau visada pati įtakodavau sprendimus. Tačiau galiausiai visi pamatė, kad man patinka turėti didelių atsakomybių. Daugiausiai pamokų turbūt davė išvykimas gyventi į užsienį. Nors, manau, lietuviai ir šveicarai turi labai daug panašumų. Tačiau kita šalis, kita aplinka, kitos taisyklės, kurių čia labai daug, turbūt labiausiai davė kažkokių pamokų.

- Kaip atrodo jūsų darbo diena?

- UWW dirbti pradėjau prieš koronaviruso pandemiją. Čia, kaip ir visame pasaulyje, COVID-19 viską šiek tiek pareguliavo. Turėjome ilgą darbo iš namų laikotarpį. Taip dirbome beveik pusantrų metų. Šveicarija labai rūpinasi savo žmonėmis, o ypač - sporto infrastruktūra, visomis sporto organizacijomis. Ir Tarptautinis olimpinis komitetas, ir visos kitos olimpinių sporto šakų federacijos čia yra labai vertinamos. Taigi Šveicarija mus rėmė. Visas sporto pasaulis buvo sustojęs, jokios varžybos nevyko, tačiau mes turėjome tikrai geras sąlygas dirbti iš namų. Žinoma, COVID-19 yra labai blogas dalykas, bet iš gerosios pusės galbūt galima įžvelgti tai, kad tai inicijavo tam tikrus pokyčius visose organizacijose. Pavyzdžiui, pas mus dar ir dabar išliko tvarka, kad 50 proc. laiko mes dirbame nuotoliniu būdu iš namų. Galima šiek tiek laisviau gyventi (šypsosi). Kalbant apie darbo dieną, kažkiek reikia dalyvauti renginiuose, tačiau tik pagrindiniuose. Pavyzdžiui, dabar skrisiu į Serbiją, kur vyksta pasaulio imtynių čempionatas. Ten Belgrade praleisiu dvi savaites. Galima sakyti, kiek egzotiška šalis (šypsosi). Taip pat reikia dalyvauti susitikimuose, netrūksta pokalbių ir telefonu. Aišku, dėl to paties koronaviruso ir šioje srityje išpopuliarėjo bendravimas nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, per „Zoom" platformą.

- Pradėjusi darbą UWW sakėte, jog, aišku, žinote imtynių sporto šaką, tačiau ji nėra labai pažįstama. Kaip dabar?

- Kaip žuvis vandenyje jaučiuosi tik dėl to, kad pažįstami visi procesai ir žmonės. Tačiau per tuos daugiau nei trejus metus dar nei karto pati nekovojau imtynėse (juokiasi), tad negaliu pasakyti, jog labai gerai žinau patį sportą. Tačiau, jei rimtai, dirbu marketinge, komunikacijoje, tad šios sritys visur yra panašios - ar tai imtynės, ar technologijos. Žinoma, yra skirtumų, bet pagrindiniai marketingo niuansai yra tie patys.

- Ar dažnai grįžtate į Lietuvą, ar tie grįžimai dažniausiai būna susiję su darbiniais reikalais?

- Grįžtu pakankamai dažnai. Juk realiai Šveicarija yra labai arti. Taigi stengiuosi grįžti, kai tik galiu. O kai galima dirbti iš namų, galimybių grįžti dar daugiau. Iš tiesų neseniai buvau grįžusi. Turėjau komandiruotę Lietuvoje. Druskininkuose Lietuvos imtynių federacija organizavo varžybas ir treniruočių stovyklą, kuri buvo įtraukta į UWW kalendorių. Turėjau progą grįžti į Lietuvą darbo reikalais, iš tiesų buvo smagu.

- Ar pasidomite Lietuvos karatistų rezultatais, pasirodymais, ar dabar daugiau domitės mūsų imtynininkų pasiekimais?

- Aš esu labiau orientuota į žmones. Mažiau stebiu rezultatus ir sportinius pasiekimus, o daugiau palaikau ryšį. Iš karatė puikiai palaikome ryšį su Romu Vitkausku - Lietuvos kiokušin karatė federacijos prezidentu. Visada, kai grįžtu į Lietuvą, stengiamės susitikti bent kavos puodeliui. Taip pat ir su Lietuvos imtynių federacija. Kai grįžtu, stengiuosi palaikyti ir su ja ryšį. Žinoma, pavyzdžiui, su prezidentu Giedriumi Dambrausku susitinkame ir visuose tarptautiniuose turnyruose. Labai smagu, kad su visais galiu palaikyti ryšį.

- Tiek karatė jūsų gyvenime ir beliko - susitikimai su buvusiais kolegomis?

- Karatė tikrai nebeužsiimu. Laikausi pozicijos „ką darai, daryk gerai". Man gana gerai sekėsi karatė. Žinau, kad dabar to nebegalėčiau daryti. Taigi ir neforsuoju. Turėjau labai gerą ir ilgą, 20 metų besitęsusį etapą, taip ir noriu jį prisiminti - gražiai ir su pergale.

- Ar pradžioje, kai baigėte karjerą, pasiilgdavote varžybų?

- Tik baigiau karjerą ir iškart išvažiavau į Šveicariją. Vieną adrenalino šaltinį kompensavau kitu, vienus iššūkius kompensavau kitais. Dauguma sportininkų baigę karjeras tikrai susiduria su varžybų ilgesiu, tad jiems visiems norėčiau duoti patarimą: susigalvokite kažkokių kitų didelių iššūkių ir ilgesio turėtų būti mažiau. O aš, manau, iš profesionalaus sporto išėjau pačiu laiku ir išėjimo scenarijus pavyko labai geras - nauji iššūkiai ir naujos galimybės.

- Tačiau pati kažkiek dar vis tiek pasportuojate?

- Žinoma. To turbūt nepavyktų „išvengti" (šypsosi). Sportas man yra įaugęs į kraują. Kiekvieną rytą, jeigu neturiu galimybių pasidaryti normalios treniruotės, bent pusvalandį pabėgioju ir tik tuomet keliauju į biurą ar sėdu prie darbų. Organizmas jau tiesiog nesupranta, kad gali būti ir kitaip.

- Ar jau „prisijaukinote" Šveicariją, galite ją vadinti antraisiais namais?

- Šveicarija yra taisyklių šalis. Turbūt tai yra didžiausias skirtumas nuo Lietuvos. Lietuviai yra labai protingi, gudrūs. Tai mane labai žavi. Galbūt šveicarams reikia mažiau galvoti, nes jie gyvena pagal labai aiškias taisykles. Ir jų yra labai daug. Sistema čia labai gerai veikia. Juos tikrai labai gerbiu dėl to. Labai daug keliauju, nors, žinoma, daug laiko būnu ir Šveicarijoje. Tačiau aš prisirišu ne prie sienų, o prie gero jausmo ir emocijos. Galbūt man dėl to ir yra paprasčiau su gyvenimo vietų keitimu.

- Kiekvienas sportininkas svajoja apie olimpinį auksą, tai - didžiausias jo tikslas. Kokių tikslų turite savo darbe, ką norėtumėte pasiekti dabartinėje karjeroje?

- Sporto pasaulyje viskas yra labai aišku, nes tikslų kiekis yra ribotas. Sportuoji, jei laimi Lietuvos čempionatą, tuomet tavo kitas tikslas - Europos auksas, paskui - pasaulio. Žinoma, turiu ir dabar kažkokių tikslų, bet nenorėčiau jų garsiai įvardinti. Labai daug kas gali priklausyti nuo aplinkybių. Dėl to galimo aplinkybių žaidimo sudėtinga būtų turėti vieną tikslą. Taip gali nematyti kitų, aplink esančių galimybių. Taigi į šią situaciją žiūriu labai atsargiai. Kiekvieną dieną tiesiog dirbu, kiek galiu, ir matysime, kaip bus toliau.