Profesionaliame sporte, kur viskas matuojama sekundėmis, centimetrais ir taškais, galų gale virstančiais medaliais ir solidžiu atlygiu, atletui gali kilti pagunda vadovautis nuostata, kad tikslas pateisina priemones. Dalis taip ir elgiasi, be skrupulų veržiasi į pergalę bet kokia kaina.
Tačiau yra ir kitokio elgesio pavyzdžių, kai sportininkai padeda konkurentui, net jei pačiam tenka paaukoti aukštesnę vietą. Kilnaus sportinio elgesio (fair play) pavyzdžiai primena, kad žmogiškumas neišmatuojamas nei sekundėmis, nei centimetrais, nei medaliais.
A.Hitlerio akivaizdoje
Didžiausias Vokietijos šuolininko į aukštį Luco Longo (Lutz Long) pasiekimas yra 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse iškovotas sidabro medalis. Auksą į JAV išsivežė legendinis Džesis Ovensas (Jesse Owens), tačiau viskas galėjo susiklostyti ir kitaip. Atrankos varžybose amerikietis dukart užmynė liniją ir, jei tai būtų pasikartoję trečią kartą, jo pasirodymas būtų baigtas.
Daug vėliau Dž.Ovensas pasakojo L.Longo sūnui, kad prieš trečią atrankos šuolį vokietis jam patarė atsispirti iš toliau, su atsarga. Amerikietis taip ir padarė, pateko į finalą, pasiekė pasaulio rekordą ir tapo olimpiniu čempionu. Tiesa, Dž.Ovenso pasakojimuose buvo prieštaravimų. Kitoje versijoje jis teigė, kad su L.Longu bendravo tik po varžybų. Faktas, kad po varžybų bendravimas buvo šiltas. L.Longas pirmasis pasveikino konkurentą, jie kartu pozavo nuotraukoms ir draugiškai patraukė į persirengimo kambarį.
Jeigu vokietis ir amerikietis taip bendrautų dabar, niekas labai nesistebėtų. Tačiau Dž.Ovensas buvo juodaodis, o žaidynės vyko Berlyne, Adolfas Hitleris siekė jomis pademonstruoti arijų pranašumą. „Jam reikėjo daug drąsos, kad būtų toks draugiškas su manimi A.Hitlerio akivaizdoje", - sakė Dž.Ovensas. Beje, L.Longas nebuvo režimo priešas, bent jau atviras. Apdovanojimų ceremonijos nuotraukoje jis užfiksuotas atliekantis nacių saliutą.
Po žaidynių Dž.Ovensas ir L.Longas susirašinėjo, bet negavo progos dar kartą susitikti gyvai. Antrojo pasaulinio karo metu vokietis tarnavo kariuomenėje. 1943 m. liepą jis buvo sunkiai sužeistas Italijoje ir po keturių dienų mirė.
Išpažintis teisėjams
1932 m. Los Andželo olimpinėse žaidynėse Didžiosios Britanijos fechtuotojai Džudei Gines (Judy Guinness) iškilo dilema - klausyti sąžinės ar pasiimti aukso medalį. Po atkaklios finalo dvikovos teisėjai pripažino britės pranašumą prieš austrę Eleną Prais (Ellen Preiss), jai būtų atitekęs auksas. Visgi britė pasirinko sąžinės balsą ir prisipažino, kad ją pasiekė du varžovės dūriai, kurių teisėjai nepastebėjo. Sprendimas buvo pakeistas ir Dž.Gines vietoj aukso atiteko sidabras.
Olimpinio medalio savo noru atsisakė tituluotas JAV lengvaatletis Šonas Krofordas (Shawn Crawford). 2004 m. Atėnuose jis tapo olimpiniu čempionu 200 m bėgimo rungtyje. Po ketverių metų Pekine Š.Krofordas toje pačioje rungtyje finišavo ketvirtas, tačiau gavo sidabrą, nes 2-3 vietas užėmę sportininkai buvo diskvalifikuoti.
Sprinteris iš Antilų salų Čurandis Martina (Churandy Martina) turbūt labai nustebo, kai po aštuonių dienų paštu gavo sidabro medalį. „Š.Krofordas sakė, kad nesijaučia nusipelnęs medalio", - pasakojo Č.Martina. Tiesa, oficialiai Š.Krofordas taip ir liko 2008 m. olimpiniu vicečempionu.
Pagalbos ranka
1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse buriuotojas iš Kanados Lorensas Lemjė (Lawrence Lemieux) buvo pasiryžę aukoti savo rezultatą, kad išgelbėtų kitus sportininkus. Kanadietis dalyvavo Finn klasės varžybose ir penktajame iš septynių plaukimų buvo antras, kai pamatė, kad kolegas ištiko nelaimė.
Tuose pačiuose vandenyse vyko 470 klasės varžybos, kuriose dalyvavę Singapūro buriuotojai iškrito iš jachtos. Abu nelaimėliai buvo sužeisti, negalėjo patys įlipti atgal. L.Lemjė nukrypo nuo kurso, išgelbėjo singapūriečius ir palaukė, kol atvyks pagalbos laivas.
Tame plaukime kanadietis finišavo tik 22-as, tačiau galų gale dėl geros širdies nieko neprarado. Teisėjai nusprendė jam grąžinti antrąją poziciją. Bendrojoje įskaitoje L.Lemjė liko 11-as. Iki pakylos buvo toloka, tačiau kanadietis už kilnų elgesį buvo apdovanotas specialiu olimpinio judėjimo pradininko Pjero de Kuberteno vardo medaliu.
Australijos bėgikas Džonas Lendis (John Landy) rezultatą dėl pagalbos varžovui aukojo ne olimpinėse žaidynėse. Jis tai padarė 1956 m. šalies čempionate, kuriame turėjo ambicingą tikslą - pagerinti 1500 m nuotolio pasaulio rekordą. Bėgime pirmavo kitas pajėgus australas Ronas Klarkas (Ron Clarke), kuris suklupo ir krito. Kai kurie sportininkai pro jį taip ir prabėgo, o Dž.Landis sustojo padėti. Taip žlugo viltis pagerinti pasaulio rekordą, tačiau lengvaatletis grįžo į bėgimą ir jį laimėjo.
Tais pačiais 1956-aisiais Dž.Lendis Melburno olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalį. Vėliau jis pasižymėjo politikoje - 2001-2006 m. buvo Viktorijos valstijos gubernatoriumi.
Atsisakė revanšo
Nesavanaudiško elgesio pavyzdžiai fiksuojami ir paralimpinėse žaidynėse. 2008 m. Pekine australas Kurtas Fernlis (Kurt Fearnley) T54 klasės 800 m nuotolio vežimėlių lenktynėse finišavo antras, atsilikęs tik nuo brito Deivido Veiro (David Weir). Tarptautinis paralimpinis komitetas įžvelgė, kad buvo pažeista linijos taisyklė ir liepė varžybas pakartoti, tačiau K.Fernlis ir Australijos delegacija galimybės revanšuotis atsisakė. Australų prašymu rezultatai liko galioti.
„Manau, lenktynės įvyko, net jei ir ne visai taip, kaip planuota. Ir jas laimėjo stipriausias sportininkas", - savo poziciją paaiškino K.Fernlis. Iš viso jis dalyvavo penkeriose paralimpinėse žaidynėse ir iškovojo 13 medalių - 3 aukso, 7 sidabro ir 3 bronzos.
Lemtingas taškas
Britas Stirlingas Mosas (Stirling Moss) laikomas bene geriausiu visų laikų „Formulės-1" lenktynininku tarp tų, kurie taip ir nelaimėjo čempiono taurės. Arčiausiai tikslo jis atsidūrė 1958 m. S.Mosas laimėjo devintąjį iš vienuolikos etapų - Portugalijos „Grand Prix" lenktynes, o jo pagrindinis konkurentas ir tėvynainis Maikas Hotornas (Mike Hawthorn) sulaukė baudos, nes išvažiavo už trasos ribų.
Vietoj to, kad priimtų likimo dovaną, S.Mosas įtikino teisėjus, jog konkurentas nieko blogo nepadarė ir baudos nenusipelnė. Galų gale M.Hotornas tapo čempionu, o S.Mosas bendrojoje įskaitoje atsiliko nuo jo vos vienu taškeliu.
Sąžiningas blogiukas
Kartais kilniu elgesiu nustebina sportininkai, iš kurių to visai nesitikima. Italijos futbolininkas Paolas Di Kanijas (Paolo D Canio) buvo laikomas blogiuku, gal dėl savo politinių pažiūrių. Jis nevengė iškelti rankos į viršų, atlikdamas romėnišką saliutą, kuris iš pažiūros niekuo nesiskiria nuo nacistinio. „Aš ne rasistas, aš - fašistas", - aiškino P. Di Kanijas.
2000 m. saugas žaidė Anglijoje, kur atstovavo Londono klubui „West Ham United". Rungtynėse su Liverpulio „Everton" rezultatas buvo 1:1, artėjo finalinis švilpukas, P. Di Kanijas sulaukė gero perdavimo iš krašto ir galėjo lengvai nukreipti kamuolį į tuščius vartus. Įvartis būtų garantavęs pergalę, tačiau italas tiesiog sugavo kamuolį. Jis taip pasielgė todėl, kad pamatė, jog „Everton" vartininkas Polas Džerardas (Paul Gerrard) traumuotas guli ant vejos.
Lietuviški pavyzdžiai
Kilniu elgesiu, sulaukusiu atgarsio visame pasaulyje, yra pasižymėję ir Lietuvos sportininkai. 2010 m. P. de Kuberteno vardo prizas Šveicarijoje įteiktas lengvaatlečiui Dariui Draudvilai. Tų metų Europos čempionate Barselonoje mūsų šalies daugiakovininkas šuolių su kartimi rungtyje paskolino savo įrankį baltarusiui Andrejui Kravčenkai.
Pastarasis sulaužė savo kartį ir ketino pasitraukti iš varžybų, tačiau, sulaukęs lietuvio pagalbos, iškovojo bronzos medalį. „Visada jaučiau, kad dešimtkovės varžybų dalyvius sieja glaudesni ryšiai, nei kitų rungčių atstovus. Kai A.Kravčenka kreipėsi į mane, ilgai negalvojau", - sakė D.Draudvila.
Geriausias Lietuvos biatlonininkas Vytautas Strolia taip pat yra padėjęs baltarusiui. 2021-2022 m. sezono pasaulio taurės varžybų penktajame etape anykštėnas buvo per plauką nuo to, kad pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje iškovotų medalį. Jis finišavo ketvirtas ir tik 1,5 sek. atsiliko nuo Antono Smolskio. Šeštajame etape šiam baltarusiui atsisegė slidė, o V.Strolia ją mikliai pagavo ir perdavė varžovui, taip sutaupydamas jam laiko.