Galutinis finišas dar ne už kampo

Pasaulio lengvosios atletikos čempionate Judžine (JAV) B.Virbalytė 20 km distanciją įveikė per 1 val. 35,36 sek., pasiekė geriausią savo sezono rezultatą bei užėmė 23 vietą. Lietuvos ėjikei tai buvo jau šeštosios karjeros planetos pirmenybės. Geriausiai jai sekėsi 2015 m. Pekine (Kinija), kai finišavo septinta. O B.Virbalytei priklausantis Lietuvos rekordas yra 1 val. 27 min. 59 sek.

- Planetos pirmenybėse iš lietuvių startavote pirma ir pirmąją varžybų dieną. Ar taip lengviau, nes nereikia laukti ir papildomai jaudintis iki starto, ar sunkiau, nes atidarote Lietuvos komandos pasirodymą ir slegia didesnė atsakomybė?, - „Vakaro žinios" paklausė B.Virbalytės.

- Galima sakyti, jog tam tikra simbolinė reikšmė, jog atidarau Lietuvos lengvaatlečių pasirodymą, buvo. Realiai mes ėjikai būdavome įpratę, jog planetos pirmenybėse, olimpinėse žaidynėse beveik visada startuodavome paskutiniai. Tačiau, jeigu galėčiau rinktis, rinkčiausi būtent šį variantą - startuoti pradžioje čempionato, o paskui ramiai stebėti kitų pasirodymus. Tas laukimas, kai jau esi pačiame čempionate, gyveni su sportininkais vienoje vietoje, atneša tam tikros įtampos, vargina psichologiškai. Juk matai stresą sportininkų akyse. Tuo metu kai kurie jau švenčia pergales, o kiti - lieja ašaras.

- Ko tikėjotės prieš pasaulio čempionatą? Kaip vertinate užimtą vietą bei pademonstruotą laiką?

- Kalbėti apie lūkesčius ir viltis yra gana sudėtinga. Labai daug negandų susidėjo į vieną vietą. To niekada nėra buvę. Nuo pasaulio komandinio čempionato, vykusio kovą, man strigo koja. Bandėme ieškoti priežasčių, bandėme įvairiausius variantus, pavyzdžiui, per treniruotes koją stipriai verždavau. Tačiau stipriose greičio treniruotėse ir varžybose koja man vis tiek strigo. Nebegalėjau eiti sava technika.

Tuomet krisdavo greitis, nebegalėdavau jo išlaikyti. Artėjant pasaulio čempionatui, strigimas pradėjo atsirasti vis ankščiau. Paskutinę dieną prieš išvykstant į JAV, padariau treniruotę ir buvo labai blogai. Strigimas buvo toks, kad suvokiau, jog su juo nepabaigsiu varžybų. Nuvykus į JAV su kineziterapeutu nusprendėme, jog kojos nebeveršime. Strigimas bent jau varžybose buvo lengvesnis. Tačiau jis prasidėjo neįprastai anksti, net nebuvau pasiekusi 5 km žymos. Psichologiškai tai buvo labai sudėtinga, nes buvai nusiteikęs, kad koja strigs, bet to tikėjaisi antroje varžybų pusėje. Taigi minčių buvo visokių. Tačiau žinojau, kad pasitraukti iš trasos negaliu, nes visuomet skatinau ėjikus iš paskutiniųjų eiti iki finišo.

Taigi, mano tikslas buvo finišo linijos pasiekimas. Peržengus 10 km ribą psichologiškai pasidarė truputį lengviau. Atrodė, jog tas strigimas ir turi būti, atrodė, jog su juo jau susigyvenau. Galiausiai, kai pamačiau, kad galiu pasidaryti geriausią sezono rezultatą, supratau, kad bent jau šiokia tokia maža pergalė gali būti. Tikrai nesidomėjau, kelinta ėjau, nes baisiausias mano košmaras buvo, jog išvis nesugebėsiu pasiekti finišo. Žvelgiant į aplinkybes, užima 23 vieta nėra blogiausias variantas. Turiu džiaugtis, jog pavyko pasiekti finišą, aplenkiau beveik pusę varžovių.

Kita istorijos dalis yra ta, kad tik atvažiavusi į Judžiną, gavau kraujo tyrimų rezultatus ir dar sužinojau, jog sergu Laimo liga. Galbūt dėl to sportinė forma taip ir neatėjo, o koja nesitvarkė pakankamai sklandžiai. Aišku, galbūt, kai supa tiek negandų, kitas būtų dar prieš čempionatą pasakęs, kad į jį nevažiuos, tačiau nors ir nežinojau, kiek koja strigs, tiesiog pasakiau sau, kad dalyvausiu ir vėliau žiūrėsiu, ar dar vyksiu į Europos čempionatą. Šiandien jau galiu drąsiai pasakyti, jog Europos čempionate (kuris rugpjūčio 15-21 d. vyks Vokietijoje, - aut. past.) nedalyvausiu. Nes iškart po pasaulio čempionato pradėjau gerti antibiotikus, o juos gerti reikės 21 dieną. Nežinia, kaip mano organizmas į tai reaguos.

Negana viso to, dar būnant JAV, padarėme ultragarso tyrimą ir amerikiečiai mano, jog kojoje gali būti stresinis lūžis. Atrodo, kad kažkokią problemą tik išsprendi, tuomet atsiranda kita. Tad, dabar noriu išsiaiškinti, kas yra mano kojai, noriu, kiek įmanoma išsigydyti Laimo ligą ir tik tuomet galvoti apie ateities startus.

- Kaip eiliniam žmogui, ne sportininkui, paaiškintumėte tą kojos strigimą? Tuo metu jaučiate skausmą?

- Visada, kai bandau tai paaiškinti, skleidžiu garsus „trakšt trakšt". Viena iš prielaidų buvo, kad sausgyslė stringa už šeivikaulio ir gaunasi toks traškėjimo garsas. Prieš išvykstant į čempionatą tas garsas buvo toks, kad atrodė, jog žmogus už 50 m jį gali girdėti. Tas traškėjimas padidėja posūkiuose arba, kai koja labai pavargsta. Mano skausmo skalėje tai yra pakenčiamas skausmas. Galbūt daugiau tai yra maudimas, o ne kažkoks aštrus skausmas. Tačiau turbūt baisiausia, kai koja traška. Aš tuomet tiesiog nebegaliu eiti savo ėjimu, nebegaliu išlaikyti tempo. Nors didžiausią nuostabą man kėlė tai, jog po pasaulio čempionato buvo trenerių, kurie man sakė, kad jie neatsistebi, kokia gera mano sportinio ėjimo technika. Negaliu to suvokti, nes tikrai nebeturiu tokios technikos, kokią turėjau.

- Sportininkai nemėgsta spėlioti, bet vis dėlto, manote, bus ir septintasis karjeros pasaulio čempionatas?

- Po traumos, kurią patyriau 2018 m. pabaigoje, nustojau brėžti ribas. Kai 2020 m. rudenį grįžau ir įvykdžiau olimpinį A normatyvą, sakiau, jog tai yra mano sugrįžimas į didįjį sportą. Tačiau vėliau vėl skaudžiai kritau veidu į purvą. Kai tau jau 37 metai, sunku dėlioti tam tikras ribas. Nors jau po 2021 m. Tokijo olimpinių žaidynių buvo aišku, kad iki olimpinio Paryžiau yra tik treji metai. Taigi netgi tie žmonės, kurie po kiekvienų olimpinių žaidynių sakydavo, kad gal man jau laikas baigti karjerą, tuomet pasakė, jog liko tik treji metai, dalyvauk. Treji metai man yra labai daug.

Žinoma, ne kartą jau manęs klausė apie karjeros pabaigą. Tokie klausimai yra labai sudėtingi. Jei skausmas mano kūne liks, tikrai bus sunku galvoti apie dar daugiau aukščiausio lygio varžybų. Galbūt aš ir galėčiau iškovoti kelialapius į pasaulio čempionatą ar olimpines žaidynes, bet tuomet reikia savęs paklausti, ar norisi, kad pozicija ten smuks dar žemiau. To tikrai nesinori.

Taigi dabar, jei įmanoma, svarbiausia išsigydyti visas traumas, ligas. Ir tuomet žiūrėti, ar kūnas dar nori, ar ne. Taigi dabar atsakyti į šį klausimą negaliu. Esu tas žmogus, kuriam sportas yra svarbiausias gyvenime. Suprantu, kaip sunku sportininkui yra baigti karjerą. Suprantu, kaip man kažkada tai padaryti bus sunku. Jei pavyktų dar tuos porą metų pakankamai aukštame lygyje išsilaikyti, tikrai to norėčiau. Norėčiau dalyvauti Paryžiuje. Visi žino, jog iš sporto išeisiu tik tada, kai jau tikrai nebebus galimybės jame išsilaikyti.

- Ar žmonių nuolatinis kalbėjimas apie karjeros pabaigą skaudina, ar priešingai - motyvuoja?

- Esu mačiusi sportininkų, kurie supyksta dėl klausimų apie karjeros pabaigą. Tačiau aš tai priimu kaip natūralų dalyką. Turbūt visi suprantame, jog 37 metų sportininkas nėra labai dažnas atvejis. Nors, žinoma, esu ištvermės rungties atstovė. Pas mus amžiaus riba visada buvo didesnė. Kai pasaulio čempionate matau bendraamžes ar metais vyresnes koleges, kurios iki šiol yra pasaulio „Top8", suprantu, kad įmanoma. Tačiau, žinoma, pagrindinis akcentas yra tas, kad tas žmogus būtų sveikas. Man daug tikrai nereikėtų. Tiesiog reikėtų vėl priartėti prie 1 val. 30 min. ir tikrai dar galėčiau būti pasaulyje „Top16", o galbūt netgi aukščiau. Jei būčiau sveika, dabar net nekalbėtume apie karjeros pabaigą.

- Jūsų kolegos - Marius Žiūkas ir Arturas Mastianica - dar laukia startų pasaulio čempionate. Jie 35 km trasą bandys įveikti sekmadienį. Kaip jiems gali sektis?

- Daug šalių didelį dėmesį sutelkė į 35 km distanciją. Čia konkurencija gali būti didelė. Arturas po olimpinių žaidynių turėjo dubens kaulo stresinį lūžį, Marius taip pat turėjo tam tikrų sveikatos problemų, tad sunku prognozuoti. Aišku, jiems palinkėsiu didžiausios sėkmės. Palaikysiu ir būsiu su jais mintimis. 35 km varžybos vyks anksti labai ryte, ko mums nebuvo. Mums teko startuoti vidurdienį, per didžiulį karštį. Galbūt jiems dėl to bus kiek lengviau. Kalbėti apie 35 km sportinį ėjimą yra sudėtinga, nes kol kas jos ateitis yra neaiški, kol kas tai yra neolimpinė rungtis.

- Planetos vicečempionu tapęs 19-metis disko metikas Mykolas Alekna nustebino visą pasaulį. Esate iš vienos Lietuvos lengvaatlečių šeimos, kaip apibūdintumėte kolegą, kokiomis savybėmis jis pasižymi?

- Matau, kad tas jaunas žmogus yra tikrai teisingame kelyje. Po pirmųjų mūsų pokalbių jau galėjau pasakyti, jog jis tikrai eis toli. Dažnai mes, sportininkai, prieš varžybas pažiūrėję į kitus sportininkus matome, ar jų akyse yra ta vadinamoji olimpinė ramybė, ar ne. Mykolo akyse ji yra neįtikėtinai didelė. Tu matai prieš save 19-metį, kuris, galima sakyti, dar neseniai buvo vaikas, tačiau realiai tu matai visiškai suaugusį vyrą, kuris žino, ko nori. Jis tikrai turi tam tikrų tėčio bruožų. Aš, kaip mūsų komandos narė, esu tokia rami dėl jo. Bent 10 metų, nors tikiuosi, jog ir ilgiau, turime labai gražią disko metimo rungties ateitį. Dabar jį gali sustabdyti nebent tik traumos, linkiu, kad jų nebūtų. Ir jo treneris yra jaunas, imlus, modernus. Ir pats Mykolas gali pasiekti labai gražių dalykų, tobulėti ir būti įkvėpimas jaunajai kartai.