Diena, kai Lietuvai suspindo auksas

Barselonos olimpinės žaidynės vyko 1992 m. liepos 25 - rugpjūčio 9 d., jose dalyvavo 47 Lietuvos sportininkai. Medalio teko laukti ilgai ir ne atsitiktinumas, kad ledus pralaužė būtent R.Ubartas. Jis į Barseloną atvyko turėdamas 1988 m. Seulo olimpinių žaidynių vicečempiono statusą ir pasiekė aukščiausią rezultatą (66,08 m) atrankos varžybose. Beje, atrankoje dalyvavo dar vienas lietuvis - A.Gudžių dabar treniruojantis Vaclovas Kidykas. Pastarasis su 59,96 m rezultatu liko 15-as.

Po dviejų pirmųjų finalo bandymų R.Ubarto nebuvo geriausiųjų trejete, tačiau lietuvis parodė charakterį ir penktuoju bandymu numetė diską 65,12 m. Antras finale liko pasaulio rekordininkas vokietis Jurgenas Šultas (Jurgen Schult, 64,94 m), trečias - kubietis Robertas Moja (Roberto Moya, 64,12 m). Kiek vėliau paaiškėjo, kad R.Ubarto medalis buvo vienas iš dviejų, kuriuos lietuviai pelnė Barselonoje - rugpjūčio 8 d. bronzą į delegacijos taupyklę pridėjo krepšinio rinktinė.

Eltos archyvo nuotr.

Po trijų dešimtmečių R.Ubarto gyvenimas yra visai kitoks, daug ramesnis nei būnant karjeros zenite. „Dabar esu laisvesnis, nėra įtampos. Nėra taip, kad kiekvieną dieną žinai, ką darysi. Kartais vedu treniruotę, kartais veikiu kažką kito, pavyzdžiui, pažaidžiu tenisą. O ta diena buvo ypatinga. Manau, ji buvo ypatinga visiems disko metimo finalo dalyviams. Svarbiausia, kad iškovojau Lietuvai medalį", - „Vakaro žinioms" sakė olimpinis čempionas.

Kita vertus, rugpjūčio 5-oji ir dabar nėra tik dar viena diena, nesiskirianti nuo kitų. „Vakare su žmona galbūt išgersime šampano, - planais pasidalino R.Ubartas. - Kviečia į televiziją - pasikalbėsime, prisiminsime įspūdžius. Kviečia ir į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą."

- O kokia buvo rugpjūčio 5-oji 1992-aisiais Barselonoje?, - paklausėme R.UBARTO.

- Diena buvo karšta ir drėgna. Oras buvo tarsi spaudžiantis prie žemės, sąlygos varžyboms nebuvo pačios palankiausios. Tačiau visiems tos sąlygos buvo vienodos. Finalo dieną savijauta buvo šiek tiek keista. Kartais atsikėlęs jauti, kad gali kalnus nuversti, negali nusėdėti vietoje. O aš tą dieną gal pernelyg jaudinausi, gal atsakomybė veikė. Ir mano rezultatas buvo neaukštas, nes buvau pasiruošęs mesti 67-68 metrus. Tačiau turbūt visi jautėsi panašiai, nes ir kitų diskininkų rezultatai nebuvo aukšti. Ta diena nebuvo pati geriausia, nebuvo taip, kaip kitomis dienomis, kai atsikeli ir tiesiog veržiesi į sektorių, esi beveik įsitikinęs, kad nugalėsi. Jautėsi šiek tiek neryžtingumo. Gal tai lėmė jaudulys.

- Mintyse dar kartais pakartojate „auksinį" penktąjį bandymą?

- Prisipažinsiu, aš tą bandymą atlikau nelabai sėkmingai, technikos atžvilgiu buvo padaryta klaidų, kurios neleido pridėti dar kokių 3 metrų. Vos išsilaikiau sektoriuje, jaučiau, kad buvau įsirėmęs į kraštą. Vos neužmyniau. Tačiau iš sektoriaus išėjau ramus, nes supratau, kad tą dieną padariau viską, ką galėjau. Nors techniniu atžvilgiu metimas turėjo daug trūkumų. Svarbiausia, kad diskas nulėkė tiek, kiek užteko olimpiniam medaliui.

- Kam skyrėte tos dienos vakarą - poilsiui ar šventimui?

- Prisimenu, kad kažkur vaikščiojome, buvome kažkokiuose renginiuose, mane pristatinėjo. Labiau įsiminė paskutinis vakaras žaidynėse, kai susėdo visa Lietuvos olimpinė delegacija. Nepamenu, ar buvo treneriai, bet sportininkai tikrai susirinko. Sunešėme viską, kas buvo likę iš mūsų atsargų, truputį pašventėme ir tiek. Aišku, po varžybų jau galėjau sau leisti pasivaikščioti po olimpinę Barseloną, nes prieš jas po miestą daug nepavaikščiosi.

- Sporte svarbu turėti tradicijas, kad viena karta pratęstų kitos darbą. Jaučiatės savo pavyzdžiu prisidėjęs prie Virgilijaus ir Mykolo Aleknų, A.Gudžiaus pasiekimų?

- Manau, kad taip. Visi mes į kažką lygiuodavomės. Lietuvoje nuolat atsirasdavo gerų diskininkų - Anatolijus Pocius, Algimantas Baltušnikas, šviesios atminties mano treneris Vytautas Jaras. Mano karta lygiavosi į juos, o vėliau jaunimas lygiavosi į mus, matė mūsų pasiekimus. Juos matė ir V.Alekna, kuris, kaip pats sakė, pradėjo sportuoti tada, kai mano žvaigždė kilo. Pavyzdys daug ką duoda, atsiranda noras aplenkti buvusius disko metikus. Tai, ką daro Virgio sūnus - fantastika. Jam 19 metų, o jis eina į priekį kaip subrendęs diskininkas. Manau, jis turi didelę ateitį. O mūsų, jau nuėjusių savo sportinį kelią, pavyzdys padeda. Jaunimas mato, kad galima tai pasiekti ir netgi pasiekti daugiau. Todėl, manau, kažkiek prisidėjau prie kitų diskininkų pergalių.

- Žinant M.Aleknos amžių ir rezultatus, turbūt tikitės, kad Lietuvos disko metikai dar papildys olimpinių medalių kolekciją?

- Taip. Labai norėčiau, kad ant pjedestalo dar kartą atsistotų du lietuviai (primename, kad pasaulio čempionate M.Alekna pelnė sidabrą, o A.Gudžius - bronzą, - aut. past.). Dabar turime didelį šansą. Iki Paryžiaus olimpinių žaidynių liko tik dveji metai. Manau, Andrius stipriai ruošis ir jis dar nepasakė savo paskutinio žodžio, o Mykolas per tuos porą metų turėtų dar labiau sutvirtėti. Jis turėtų būti vienas iš didžiausių pretendentų. Aišku, pasaulio čempionas slovėnas Kristjanas Čehas irgi dar yra jaunas, 23-ejų. Šie du žmonės yra patys perspektyviausi, laukia didelė kova. Dabar artėja Europos čempionatas, kuriame galime pamatyti tokį patį vaizdą, kaip pasaulio čempionate. Du lietuviai vėl gali atsidurti ant pakylos, nors, be abejo, nereikia nuvertinti švedų, kurie sieks revanšo. Manau, Europos čempionatas bus labai įdomus.

- Jūs pats ir toliau prisidedate prie disko metimo rungties vystymo, dirbdamas treneriu?

- Turiu prisipažinti, kad anksčiau, kai tik pradėjau dirbti treneriu, intensyvumas buvo didesnis. Dabar jis sumažėjo, treniruoju porą žmonių. Man patinka, kai matau, kad vaikų akyse dega noras pasiekti rezultatus. Padedu kiek galiu, kiek turiu patirties. Svarbiausia, kad vaikui patiktų, nes disko metimas yra gan monotoniškas sportas ir reikia uždegti auklėtinį noru. Ir man pačiam tai yra labai gerai - nueinu, pasportuoju, pažaidžiu su auklėtiniais krepšinį. Gyvenime svarbiausia judėti. Jei judi - gyveni.