Didžiausios pergalės ne iš varžybų

- Dažniausiai visuomenėje Motinos diena sulaukia daugiau dėmesio nei Tėvo diena. Ar jūsų šeima švenčia Tėvo dieną? - „Vakaro žinios“ paklausė Mariaus Paškevičiaus.

- Iš tiesų Motinos diena labiau akcentuojama nei Tėvo. Tačiau visada stengiuosi pasveikinti savo tėtį. Jeigu yra galimybė, nuvykstame jį aplankyti, pabūti kartu. Matysime, kaip bus šiemet - ar pasveikinsime skambučiu, ar nuvyksime su kokia dovanėle. O mano šeimoje žmona Lina nieko nepraleidžia. Taigi kažkokiu būdu visada švenčiame Tėvo dieną. Visi susirenkame, pabūname kartu. Šeima man padaro ir kažkokį siurprizą. Manau, ir šiais metais Lina kažką sugalvos (šypsosi).

- Galbūt yra kažkokia šeimos dovana, siurprizas, kuris labiausiai įsiminė per visus tuos metus, kai esate tėtis?

- Kažko išskirti negalėčiau, bet mielų dalykėlių tikrai buvo. Pavyzdžiui, vaikai kažką nupiešdavo ar užrašydavo. Turiu tikrai labai mielus vaikus, taigi jie vis nustebina gerais, gražiais dalykais.

- Būdami vaikai darome išdaigas ir ne visada susimąstome, kaip tai paveiks, kaip į tai reaguos tėvai, nebandome įsivaizduoti savęs jų vietoje. Turite du sūnus - 16-metį Martyną ir 11-metį Adomą, kaip pasikeitė gyvenimas, požiūris tapus tėčiu?

- Be abejonės, gyvenimas labai pasikeitė. Tačiau, galvoju, kad pasikeitė į gerąją pusę. Atsirado daugiau pilnatvės. Žinoma, dabar yra ir daugiau rūpesčių, bet požiūris įvairesnis, platesnis. Turi galvoti ne tik iš savo, kaip tėvo, pusės, bet ir iš vaiko, kaip jam visa tai gali atrodyti. Sakyčiau, tai yra geras vaidmuo mano gyvenime. Jeigu atvirai, man šis vaidmuo labai patinka. Galbūt tėvo vaidmuo yra netgi pagrindinis, nes visada norisi galvoti apie tai, kokį sprendimą priimti, kad vaikas kažko išmoktų, kad neišlepintum. Tokių dalykų, kuriuos reikia suderinti, kur reikia atrasti balansą, yra labai daug. Man atrodo, jog tai reikalauja ne tik pastangų, bet ir kažkokio vidinio savo susivaldymo, tobulėjimo. Kai buvau sportininkas, reikėjo pastangų save suvaldyti. Tėvo vaidmuo yra panašus, jam taip pat reikia nemažai pastangų. Dabar, kai sportas baigtas, daugiau laiko praleidžiu namie, daugiau ir tėvo vaidmens tenka. Iš tikrųjų tas laikas yra geras ir tėvo vaidmuo man ypač patinka.

- Ar sūnūs seka tėčio pėdomis, sportuoja?

- Kadangi buvau sportininkas, galima sakyti, jie nuo mažų dienų matė sporto salę. Sporto salė jiems yra natūralus ir artimas dalykas. Galbūt dėl to jie mėgsta sportą. Vaikai mielai eina į sporto salę ir sportuoja. Vyresnysis sūnus orientuojasi į rezultatą, nori kažko pasiekti. Iš tiesų jis jau pasiekė neblogų rezultatų. Tačiau stengiuosi vaikams neprimesti savo veiklos. Atrodytų, jei vaikai nori sportuoti, tai turėtų mane džiuginti, tačiau privalau nepersistengti, kad paskui jie nenueitų ne savo keliu. Iš tikrųjų su vyresniuoju sūnumi mums sportas tapo labai geru ryšio puoselėjimo būdu. Kai jis užaugo, kartu darome treniruotes. Per sportą mes išsaugome ryšį ir palaikome artumą. Mane tai beprotiškai džiugina. Vien dėl to noriu, kad jis dar eitų, sportuotų, siektų, norėtų treniruotis. Mažasis irgi noriai sportuoja, bet galbūt todėl, kad jis jaunesnis, per sportą ryšį su juo palaikome mažiau. Tačiau stengiamės ieškoti kitokių bendravimo būdų.

- Būna ir taip, jog sportininkai, būdami tėvais ir žinodami visą sunkų sporto kelią, ne visada nori, jog jų atžalos sektų gimdytojų pėdomis. Ar jūs apie tai kalbate su vaikais, jei jie nuspręstų ateityje valgyti duoną iš sporto?

- Stengiuosi apie tai kalbėti. Pavyzdžiui, jeigu vyresnysis sūnus vyksta į stovyklą, įspėju jį, jog ten paragaus sportininko duonos. Tiesa, dažniausiai tai sakau su humoru, pasijuokdamas. Tačiau kai paklausiu, kaip jam ten sekėsi, jis atsako „visai fainai“, vardija patikusius dalykus. Aš vis laukiu, kada jis pradės skųstis, kad galėčiau pasakyti „matai, kokia sunki sportininko duona“, bet kol kas dar to nesulaukiau (šypsosi). Žinoma, būna tokių momentų, kai stovykloje būna sunku, skauda raumenis, jis parašo apie tai. Tuomet jam sakau, jog reikia iškentėti. Tačiau ir tada sūnus entuziastingai atsako „gerai, viskas gerai“. Pasikalbame apie viską, pasidalinu patirtimi. Turbūt sūnus supranta, kad sporte turi būti ne tik kūno darbas, bet ir proto bei dvasios. O galbūt jis save jau mato kaip sportininką. Aš nei noriu, nei nenoriu, kad jis kažkur būtų, ar kažką pasirinktų. Dabar pagrindinis dalykas, kad mes išlaikome ryšį, o sportas yra raktas į artimo ryšio išlaikymą. Mane tai labai džiugina, nes sporte aš esu kaip žuvis vandenyje. Taigi taip man daug paprasčiau tą ryšį stiprinti.

- Kai dar pats profesionaliai sportavote, ar dažnai dėl treniruočių, stovyklų, varžybų tekdavo aukoti laiką su šeima? Nesigailite, jog rečiau būdavote namie, nematėte, kaip auga vaikai?

- Kažkas yra gerai pasakęs „sportininkai - tai narcizai“. Taip yra, aš iš tikrųjų su tuo sutinku, ypač dabar, kai truputį atsitraukiau nuo sporto. Sportininkai iš tiesų būna daug susikoncentravę į save. Tuomet mums svarbiausia būna tik tai, kokia mūsų sveikata, forma, koks bus rezultatas. Galbūt net nesuvokiame, kad kažką aukojame. Tačiau po kurio laiko supranti, jog didelis krūvis šiuo atveju buvo uždėtas žmonai. Laikai tikrai buvo sunkūs, juk aš išvažiuodavau, o jai teko auginti mažus vaikus. Taigi visada kažką aukoji, tik tuomet galbūt to nesuvoki. Supratimas ateina vėliau. Dabar suprantu, kad kažką aukojau. Tačiau, matydamas, jog ryšio su vaikais nepraradau, džiaugiuosi ir stengiuosi tą ryšį puoselėti, išlaikyti kuo stipresnį. Taip kažkiek kompensuojamas ir praėjęs laikas.

- Gal kažkokiais vaikystėje jums tėčio duotais patarimais dabar mokote ir savo vaikus?

- Mano tėtis visą laiką buvo su sportu. Darydavo mankštą, jeigu vykdavo kokios varžybėlės, visada dalyvaudavo. Nors anuomet sąlygų gerų nebuvo, bet jis jų visada ieškodavo ir sportuodavo. Taip pat ir mus visada imdavo kartu. Jis turbūt ir įdiegė meilę sportui. Tiesiog įskiepijo, kad reikia judėti, sportuoti. Galbūt tėvukas taip palaikė ryšį ir su mumis. Sportiškumą jis įdiegė ne kalbėdamas, o rodydamas savo pavyzdį. Aš irgi tuo daug naudojuosi. Turi pats judėti, būti sportiškas, kad ir vaikai norėtų, eitų, darytų. Noriu ir savo vaikams įdiegti tai, kad sportas ir judėjimas jiems būtų natūralus ir būtinas gyvenimo aspektas.

- Apibendrinant, ar sunku būti tėčiu?

- Iš tikrųjų būti tėčiu yra didžiausias „kaifas“. Kažkada, kai dar buvau sportininku, tuo „narcizu“, ir sulaukdavau klausimo, „koks tavo didžiausias pasiekimas?“, norėdavau vardyti iškovotus medalius. Dabar supratau, kad didžiausias pasiekimas yra mano šeima ir vaikai, kuriais tikrai didžiuojuosi bei myliu. Taigi būti tėčiu nėra darbas ir tai tikrai nesunku. Tai yra pagrindinis gyvenimo džiaugsmas.

- Ko palinkėtumėte kitiems tėčiams Tėvo dienos proga?

- Palinkėčiau būti su vaikais. Neimituoti buvimo, nebūti kažkur šalia, o tiesiog būti su vaikais, kažkuo kartu užsiimti. Dirbdamas treneriu matau, kad visi vaikai yra skirtingi. Iš karto matosi, su kuriais vaikais tėvai praleidžia daug laiko, o kuriuos tik atveda į treniruotes ir tiek. Todėl noriu visiems palinkėti tiesiog būti su vaikais, džiaugtis jais. Jie augdami labai stebina. Juos išklausant gali sužinoti ir išmokti daug dalykų. Patikėkite, tai tikrai verta.