respublika.lt

Diana Nausėdienė: „Vaikai, greičiau, aukščiau, stipriau!“ (1)

2020 vasario mėn. 19 d. 22:42:28
LTOK inf.

Diana Nausėdienė – nutrūktgalvė mergaitė, amžinai nubalnotais keliais? Lengvaatletė moksleivė, kuri niekad nesiskundė treneriui? Jauna mama, kuri neturi laiko pabėgioti, todėl bent kūdikio mišinio iki vaistinės sulaksto bėgte? Keturiasdešimtmetė, kuri stovi ant galvos? Taip – tai ji, mūsų šalies pirmoji ponia. Dėsninga, kad ši moteris ėmė globoti „Lietuvos mažųjų žaidynes“, kuriose dalyvauja dešimtys tūkstančių darželinukų. Šiandien pokalbis su ja – apie judėjimą, sportą, aktyvų gyvenimo būdą, kurį norėtųsi įskiepyti būsimai kartai.

×
nuotr. 1 nuotr.
LTOK.lt nuotr.

 

Ponia Diana, sakote, buvot judrus vaikas. Kokio maždaug judrumo „laipsnio“? 

Beveik maksimalaus. Mėgau išbandyti savo fizinių galimybių ribas. Tėvams nusibosdavo gydyti mano žaizdas. Ant kelių nuolat puikavosi 2 eurų monetų dydžio šašai – „medaliai“, žymintys mano nuotykius karstantis ant baldų, spintų, medžių, slystant purvynais, griūnant ant asfalto. Tai buvo iššūkių, o ne žioplumo žaizdos. Man būdavo įdomu, ar sugebėsiu apsiversti ant skersinio atbulai, ar užlipsiu ant spintos vertikaliai, remdamasi rankomis ir kojomis tik į tarpą tarp sienos ir spintos, ar užsikeberiojusi sugebėsiu nuo čia nušokti nenusisukus sprando, ar užteks drąsos ilgai išbūti po vandeniu, galynėtis su bangomis ir kt. Kieme iki išnaktų žaisdavome kvadratą, karštą bulvę, gaudynes, badmintoną, žiemą vykdavo nuolatiniai gniūžčių karai, rogučių fiestos.

Mama vadino mane Maugliu. Buvo neįmanoma manęs uždaryti į buto dėžutę. Niekas, tiesą sakant, ir nesistengė to daryti. Tėvai kažkodėl absoliučiai manim pasitikėjo, ir aš iki sutemų, o dažnai ir po jų, džiaugiausi visiška laisve. Buvau saulės ir vėjo nugairintas nutrūktgalvis vaikas, plevėsuojančiais juodais plaukais, blyksintis rudų akių baltymais, amžinai kažkur lekiantis su žaidimų draugais. Didžiausia šventė buvo sulaukus pavasarinio atšilimo peršokti iš sunkių žieminių batų į sportbačius. Tokia laisvė greičiams ir vaikystės sparnams skleistis atsirasdavo, kad tik laikykis, Pasauli, aš ateinu, aš augu, stiprėju, aš tave aplėksiu!

Toks vaikas tiesiu taikymu turėjo atsirasti sporto būrelyje…

Ūgtelėjus tėvai, o gal ir aš pati, nusprendėme, kad reikia energiją kreipti tikslingiau. Pradėjau lankyti baseiną, žaisti krepšinį sporto mokykloje. Dalyvaudavau pačiose įvairiausiose varžybose, atstovaudavau mokyklą miesto sportiniuose renginiuose.

Paauglystėje rimčiau susidomėjau lengvąja atletika. Ji tikrai buvo, yra ir bus sporto karalienė. Galiu ir dabar mesti visus darbus ir visą dieną stebėti transliacijas iš maniežų ir stadionų, kai varžosi atletai, primenantys herojus iš graikų mitų. Ypač gražios mano akiai yra bėgimo rungtys, tobulas tobulų kūnų judėjimas.

O kaip bėgioti, šokinėti į tolį sekėsi pačiai?


Kaip visada su nuotykiais. Savo lengvosios atletikos grupėje buvau jauniausia, tad nuolat turėjau problemų barjeriniame bėgime. Treniruojantis barjerai buvo sustatomi atstumais, patogiais vyresniems, kurių buvo dauguma. Buvau mažiausia, tad man neužteko žingsnio ilgio techniškai tvarkingai įveikti nuotolį tarp barjerų, bet tai ugdė charakterį. Mano vaikystės laikais skųstis ir verkšlenti buvo žema. Lygiuotis į stipresnius man tapo galingu stimulu. Analizavau, kodėl man nepavyksta. Kai supratau, kad neturiu šansų taisyklingai įveikti atstumą tarp barjerų, nes esu tiesiog per maža, ir kad jų neperstatys tik dėl manęs, prisitaikiau sau kitą techniką ir išmokau laimėti kelias milisekundes jo didenybės Laiko. Tad, kai tekdavo varžytis jau su savo bendraamžiais, rezultatai būdavo visai neblogi.

Jus, tokią atkaklią, tikriausiai ir į komandą visi norėdavo pasikviesti? 


Treneris po apšilimo leisdavo mums sužaisti trumpas futbolo varžybas. Čia atsiskaitydavau su vyresniaisiais. Puolime didieji manęs tiesiog nesugaudydavo. Galėdavau greitai varytis kamuolį, staigiai keisti kryptį, dėl savo vikrumo buvau sunkiai uždengiama, be to, taikliai smūgiuodavau, tad dažniausiai sėkmingas perdavimas baigdavosi įvarčiu.

Beje, ir Prezidentas yra puikus puolėjas ir aistringas futbolo žaidėjas. Kiekvienais metais giminės suvažiavimuose mes visi (ir vaikinai, ir merginos, bet kokio amžiaus) žaidžiame draugiškas futbolo varžybas tarp tauragiškių ir klaipėdiečių. Ne veltui ir mūsų jaunesnioji dukra pamilo šį žaidimą. Paauglystėje ji net kelerius metus treniravosi futbolo sporto mokykloje mergaičių grupėje.

Turbūt ir futbolo čempionatai – šventos valandos prie ekrano Jūsų šeimai?

Didįjį futbolą atradau per 1982-ųjų metų pasaulio futbolo čempionato transliacijas. Tada pirmąsyk

pamačiau nuostabiausius komandinės strategijos ir individualios taktikos intelekto lydinius. Supratau, kad tobulos žaidėjų technikos negana, šiam žaidimui  būtinas treneris virtuozas. Jam turi būti pavaldžios sudėtingiausios daugelio komandinių rodiklių dermės ir tiesiog stulbinančios jų realizacijos. Pastarųjų variacijų įvairovė tiesiog neišsemiama, tad sirgaliai visada pagrįstai laukia įspūdingo improvizacijos stebuklo. Visada unikalaus ir nepakartojamo. Man asmeniškai tai pati intelektualiausia ir įdomiausia komandinio sporto šaka.

Tačiau nesame vien futbolo gerbėjai. Užkrečia ir kitos aistringosios komandinės sporto šakos. Niekada nepamiršiu legendinių Kauno “Žalgirio” ir CSKA krepšininkų kovų. Esu ir Lietuvos ledo ritulininkų sirgalė.

Rečiau ką prie ekrano pritraukia šachmatų kovos. Pati iki šiol pamenu įspūdingą įtampą intelekto varžybose tarp A. Karpovo ir G. Kasparovo, jų kovų grožį. Džiaugiuosi, kad galėjau stebėti šių minties ir ištvermės Titanų dvikovas gyvai ekranuose.

Akivaizdu, kad mylite sportą. Tačiau kiek jo išties liko gyvenime, kai išaugote iš lengvaatletės batelių?

Pamenu, augindama kelių mėnesių pirmagimę, kai laiko sau tiesiog nebuvo, vis tiek pasportuodavau. Bėgdavau su dviem stikliniais buteliukais rankose nuo Tauro kalno bendrabučio iki vaistinės, čia keisdavau tuščius buteliukus į užpildytus kūdikiams skirtais mišinukais ir kuo greičiau skuosdavau atgal. Susidarydavo visai nemenkas atstumas.

Beveik visą gyvenimą laikas nuo laiko, dažniausiai vakarais, bėgiodavome parkuose. Brandesniame amžiuje bėgiojimą žiemos metu kartais pakeisdavo baseinas arba treniruočių salė. Dviračiais išvažinėtas visas Belmontas.

Ir namuose tikriausiai stalo žaidimus iškeičiate į aktyvesnę veiklą?

Geriausi mūsų „stalo žaidimai“ – tai biliardas ir stalo tenisas. Jei tik kur užmatydavome stalą, tuoj pasinaudodavome galimybe mesti vienas kitam iššūkį. Prezidentas buvo užgrūdintas studentų bendrabučio stalo teniso „čempionatuose“, tad man iki šiol nelengva jį nugalėti, o ir svorio kategorija nelygi. Bet aš tobulėjau ir man vis dažniau pavykdavo!

Vienądien mūsų namuose, sėkmingai susiklosčius likimui, atsirado išsvajotasis pūlo stalas. Kai smūgių tikslumą neblogai išlavino ir dukros, pamėgome organizuoti šeimyninius čempionatus. Juose netrūkdavo įtampos! Biliardas tokia sporto šaka, kurią galima kultivuoti iki senatvės. Tad stalas mums tarnaus ir kai būsime pensininkai bei mokysime žaisti anūkus. Perspektyvų visad yra!

Dar viena praėjusių metų atrakcija tapo badmintonas. Puikus būdas išsikrauti po dienos įtampos neišeinant iš kiemo. Kelias plunksnas jau pribaigėme bežaisdami sode.

Lietuviai – ne vien tradicinė „krepšinio šalis“. Dažnas lietuvis turi tradiciją žiemą savaitėlę pastovėti ant slidžių. Žinoma, ten, kur yra sniego…

Tada mes labai tradiciniai lietuviai… Slidinėti į kalnus su vaikais stengdavomės ištrūkti kiekvienais metais. Kalnai prikelia ir kūną, ir dvasią, ir sustiprina šeimyninį rūpestį vienas kitu. O kiek smagių nutikimų ir tik mums keturiems juokingų istorijų yra nutikę. Jos iškyla linksmais juoko burbuliukais šeimyniniuose prisiminimuose. Kvatojamės visi iki ašarų. Tai mūsų turtas.

Neapsiribojate tradicinėmis sveikatinimo formomis, esate domėjusis Rytų praktikomis? 

Man rūpi potencialas, slypintis įvairiose sveikos gyvensenos praktikose. Buvo laikotarpis, kai domėjausi asanomis, kvėpavimo technika, lankiau jogos treniruotes. Vyresnioji dukra, tuomet dar vaikas, irgi buvo susidomėjusi joga. Mažajai nepatiko.

Prieš keletą metų mane patraukė ir kuksando menas, susiformavęs Korėjoje. Tai savita asketiško gyvenimo prieiga prie kūno ir dvasios sveikatinimo. Jei jogos dėka keturiasdešimties metų būdama pirmą kartą atsistojau ir iki šiol stoviu ant galvos, išmokau taisyklingiau kvėpuoti, geriau valdyti kūną ir emocijas, tai kuksando nustebino tuo, kad net mėgėjiškai atliekant pratimus, minimaliomis fizinėmis pastangomis puikiai aktyvuojamos organizmo jėgos. Žmogus net vyresniame amžiuje, darydamas nesudėtingus judesius, prisipildo gyvybinės energijos.

Į sveiko gyvenimo būdo receptą įeina ir sveikos mitybos ingredientas. Kokie Jūsų santykiai su maistu?


Žaviuosi sveikos mitybos, sveikos gyvensenos entuziastais, o abi dukros netgi išbandė vegetarinę mitybą. Aš irgi išbandžiau ją, bet likau prie subalasuotos visavertės mitybos. Kartais ji net nebūna sveika, nes man įdomu sąmoningai išbandyti visas pasaulio duotybes, tame tarpe ir maisto įvairovę. Be to, esu nuodėminga: be galo mėgstu saldumynus, šokoladą ir desertus. Su amžiumi palaipsniui koreguoju mitybą ir ji, ko gero, stipriai artės būtent prie vegetariškosios.

Keliaujant Azijoje pažinau, kokia svarbi yra vietinė tradicija maitintis visada vienu metu ir vienodais tarpais. Vietnamietis, kambodžietis žvelgs į jus kaip į laukinį, jei valgydami skubėsite ir tinkamai nesukramtysite maisto. Jus laikys barbaru, žalojančiu savo organizmą, jei jūsų mityba bus chaotiška. Ten stebėdama lieknus, energingus, jaunatviškai atrodančius senukus, supratau, kaip smarkiai išauga laimingo gyvenimo tikimybė, jei sveikos gyvensenos įgūdžiai suformuojami dar vaikystėje, patiems mažiausiems. 

Tyrimai rodo, kad mūsų vaikų fizinis aktyvumas šiuo metu yra labai mažas. Kaip manote, kokios to priežastys?

Užduokite sau klausimą – kur dabar, šią akimirką, jūsų vaikai? Dūksta lauke, plaukioja baseine, o gal yra karatė treniruotėje? Deja, dažnas tėvas turbūt atsakytų, kad jų mažasis šiuo metu yra paniręs į ekraną.

Anksčiau didžiumą laisvalaikio vaikai praleisdavo žaisdami judriuosius žaidimus gryname ore. Dabar net jei jie ore, tai kartais iki trejų metų vežiojami vežimėliuose, nes taip saugiau, paprasčiau, greičiau. Netgi maisto parduotuvėje jie sėdi prekybiniuose vežimėliuose. Ir į darželį jie nebevaikšto savomis kojomis, dažniausiai važiuoja automobiliu.

Namuose labai dažnai sakome – nelipk, nebėk, nešok nuo sofos – dar užsimuši… Mūsų butai tiesiog nepritaikyti vaikui be draudimų augti. Ir pamažu šis išties nustoja daug ką daryti, apriboja savo judrumą, stengiasi išvengti pabarimų, ir taip mažajam ne tik dingsta judėjimo džiaugsmas, bet ir formuojasi supratimas, jog judėti – blogai.

Tapote „Lietuvos mažųjų žaidynių“, LTOK projekto, į kurį įsitraukia beveik pusė visų Lietuvos darželinukų, globėja. Kodėl Jums tai atrodo svarbu?


„Lietuvos mažųjų žaidynės“ vyks šeštąjį kartą, tad tai jau mūsų šalies tradicija, o kurdami tradicijas ir jas augindami parodome, kad sportas yra svarbi mūsų visų gyvenimo sritis. Sportas vaikams neturi tapti darbu ar baubu, jis turi kurti nuostabų, gilų šeimyninį ir visuomeninį ryšį. Pastebėti prigimtinius vaikų talentus ir tobulinti gebėjimus reikia kuo anksčiau. Tad Lietuvos mažųjų žaidynės yra puiki galimybė ne tik daryti olimpinį judesį – ugdyti siekį judėti greičiau, aukščiau – bet ir sampratą, kad būti stipresniam, sveikesniam yra džiaugsmas. Tai gėris visai bendruomenei.

Vaikai šiais laikais yra kur kas mažiau judrūs, o tai reiškia – ir mažiau sveiki, silpnesni. Tėveliai dažnai atsitokėja tada, kai mažylis ima dažnai sirgti, tampa plokščiapadis ar prasideda antsvorio problemos.

Judėjimas stiprina ne tik raumenis, širdį, kaulus, bet ir smegenis. Šių branda glaudžiai susijusi su stambiosios motorikos vystymusi. Judant gaunama labai daug informacijos, o mokslas teigia, kad dėl naujų įspūdžių, potyrių mažųjų smegenyse nuolat susidaro neuronų jungtys. Kuo daugiau jungčių, tuo vaikas darosi imlesnis praktiškai viskam. Vystosi jo gebėjimas analizuoti, pastebėti. Jam ateityje bus lengviau priimti bet kokios rūšies informaciją. Taip pat stiprinamos ir emocijos – sportuojant jos virte verda, vadinasi, tuo pat metu mokomasi jas reikšti ar valdyti. Pastebėta, kad nejudrūs vaikai, ėmę reguliariai sportuoti, tampa mažiau agresyvūs, ima labiau save vertinti. Sportuojant ugdomos ir asmenybės savybės – drąsa, noras bandyti, ištvermė, disciplina, bendradarbiavimo ir komunikacijos įgūdžiai. Visa tai darželinukus parengia mokyklai.

Ir tai rūpėti turėtų ne tik ikimokyklinukų tėveliams. Tie vaikai – visų mūsų ateitis. Judėjimas – būdas jiems užaugti sveikais kūnu ir siela.

Belieka mažiesiems palinkėti – Citius, Altius, Fortius! Greičiau, aukščiau, stipriau!

Olimpinis šūkis yra universalus. Kiekvienas galime siekti šiek tiek aukščiau ir realizuoti save šiek tiek stipriau. Bet kuriame mūsų gyvenimo etape beveik kiekvienas galime pajudėti šiek tiek greičiau. Jei kūnas paveda, tai minties judėjimo kryptis mums visada išlieka pavaldi. Svarbu, kad ji būtų pozityvi ir energinga!

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Kiek ekstremalios situacijos metu reikėtų kelti atlyginimus medicinos darbuotojams?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokios šiuo metu apribotos veiklos jums labiausiai trūksta?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-1 -2 C

+1 +3 C

 

+3 +5 C

 +3 +6 C

+6 +7 C

 

+6 +8 C

1-6 m/s

1-6 m/s

 

2-7 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.0956 PLN - 4.5506
RUB - 85.9486 CHF - 1.0585
GBP - 0.8864 NOK - 11.5100

Nuorodos