Debiutas, auksas ir olimpinė svajonė

Debiutas prestižiniame turnyre ir triumfas pasaulio čempionate spalį buvo ne vieninteliai svarbūs įvykiai S.Maslobojevo gyvenime. Prieš pergales, mėnesio pradžioje, Sergejaus žmona Airinė pagimdė sūnų Raoną. Dabar Maslobojevų šeimoje yra jau du berniukai - pora augina ir penkerių Ramirą.

Sportininkas teigia, kad šeimos pagausėjimas skatina stengtis dar labiau ir kol kas jį lydi sėkmė visuose frontuose. Spalio
12 d. Lietuvos sportininkas pirmą kartą išbandė jėgas „Glory“ organizacijos varžybose. Diuseldorfe (Vokietija) vykusiame turnyre „Glory 69“ S.Maslobojevas teisėjų sprendimu nugalėjo Azerbaidžano atstovą Bahramą Rajabdzadehą. O praėjusį savaitgalį pergalių kolekcija buvo papildyta planetos čempiono titulu.

WAKO (World association of kickboxing organizations) organizacijos mėgėjų pasaulio čempionatas buvo surengtas Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve. Svorio kategorijos iki 91 kg varžybose S.Maslobojevas laimėjo visas keturias dvikovas, dvi iš jų - nokautais. Paskutinėje akistatoje - finale - jis teisėjų sprendimu nugalėjo ukrainietį Romaną Ščerbatiuką. WAKO pasaulio čempionatuose Sergejus išlieka nenugalimas - dukart dalyvavo ir dukart laimėjo auksą. Tiesa, pirmasis kartas buvo senokai - 2013 m.

- Kodėl nuo 2013 m. nedalyvavote mėgėjų pasaulio čempionate ir kodėl šiemet nutarėte į jį sugrįžti? - paklausėme S.MASLOBOJEVO.

- Mėgėjų varžybose niekas honorarų nemoka, iš to neįmanoma išgyventi. Gauname tik diplomą, garbę, vardą, o man reikia gyventi ir išlaikyti šeimą, aš daug dirbu. Ruošiantis mėgėjų čempionatui reikia atsisakyti papildomų darbų, profesionalių kovų. Tačiau šiemet pasirašiau sutartį su „Glory“ organizacija ir jos honorarai garantavo man laisvesnį laikotarpį, galimybę skirti laiką mėgėjų čempionatui. Į mėgėjų čempionatus važiuoju savo malonumui, man garbė atstovauti savo šaliai. Be to, mėgėjų kikboksą 2024 m. žada priimti į olimpines žaidynes.

- Pasaulio čempionate laimėjote keturias kovas. Kuri kova buvo sunkiausia, kuris varžovas - stipriausias?

- Sunkiausia buvo pirmoji kova. Buvo praėjusi tik savaitė po „Glory“ kovos, organizmas buvo neatsistatęs, jaučiausi nelabai gerai ir pasitikėjimo savimi visiškai nebuvo. Ėjau tarsi į darbą, ne savo malonumui. Panašiai žmonės nemėgsta eiti į darbą pirmadieniais. Atrodė, kad nejaučiu varžovo ir distancijos, buvau susikaustęs, bandžiau mušti tik stipriais smūgiais, greitai pats „prigesau“ fiziškai. Tačiau dėl taktikos padariau tai, ką planavau - pasiunčiau varžovą į nokautą.

Po to su kiekviena kova jaučiausi vis geriau ir geriau. Gaila, kad finalinė kova buvo ne penktadienį, tada buvau pačiame pike. Dieną prieš finalą buvo poilsis, pralaimėję sportininkai išėjo pasivaikščioti po miestą, o aš vienas sėdėjau kambaryje. Kai sėdi vienas, visko prisigalvoji. Į finalą išėjau ne pačios geriausios psichologinės būsenos. Iš visų varžovų stipriausias buvo tas, su kuriuo koviausi finale. Jis irgi nuėjo ilgą kelią, be to, jis yra 2017 m. pasaulio čempionas. Šis sportininkas dar jaunas, bet jau patyręs. Visgi savo patirtimi ir autoritetu palaužiau jo kovinę dvasią.

- Minėjote, kad kikboksas gali patekti į olimpinę programą. Jums būtų svarbu dalyvauti olimpinėse žaidynėse, jei atsirastų tokia galimybė?

- Tiesą sakant, nežinau, ar pajėgčiau kovoti su jaunimu. Jei kikboksą priims į olimpines žaidynes, konkurencija bus labai didelė, o man bus 37-eri. Bet tai yra viena iš jaunystės svajonių. Kai dar lankiau sunkiąją atletiką, svajojome apie olimpiadą, olimpinį auksą, tai atrodė kaip fantastika. Čia - tarsi antras šansas išpildyti neišsipildžiusią svajonę.

Be to, aš visą gyvenimą atidaviau sportui ir stengiausi pakeisti Lietuvos žmonių požiūrį į kovos menus. Norėjau parodyti, kad nėra taip, kaip senais laikais, kai kovos menų atstovai buvo siejami su šešėliu. Čia yra ir šviesūs, išsilavinę, gerus darbus darantys žmonės. Tai nėra tik snukiadaužis, kaip sako kai kurie žmonės, tai yra sudėtingas ir išminties reikalaujantis sportas.

Man labai patiko žodžiai, kuriuos naujasis WAKO prezidentas pasakė per pasaulio čempionato atidarymą. Jis sakė, kad politika ir religija yra geri dalykai, bet kartais prisideda ir prie blogų dalykų. Kartais jie sujungia žmones, bet kartais ir labai išskiria. O sportas ir kovos menai tik sujungia. Taip, mes kovojame ringe, tačiau po varžybų valgykloje prie vieno stalo gali pamatyti izraelietį ir palestinietį, iranietį ir amerikietį. Jie bendrauja, spaudžia vienas kitam ranką, apsikabina. Sporte nėra jokios neapykantos, yra tik draugystė, pagarba.

- Šį spalį jūsų gyvenime buvo labai daug įvykių. Ar būčiau teisus, jei sudėliočiau taip, kad pergalingas debiutas „Glory“ turnyre buvo svarbesnis už pasaulio čempiono titulą, o sūnaus gimimas - pats svarbiausias?

- Kiekvienas įvykis buvo labai svarbus, žiūrint į juos atskirai. Šiemet jau turėjau vieną labai intensyvų mėnesį pavasarį. Kiekvieną savaitgalį kažkas vyko - varžybos, mano vestuvės, kitos varžybos, viešas renginys, kuriame 600 žmonių akivaizdoje skaičiau 45 min. pranešimą. Tada, po kalbėjimo, jaučiausi visiškai išgręžtas, tuščias.

Šis mėnuo irgi buvo beprotiškas, dabar vėl jaučiuosi išgręžtas. Be to, parašiau „Glory“ organizacijai prašymą dalyvauti turnyre Vilniuje, „Siemens“ arenoje, kuris vyks lapkričio 16 d. Laukiu atsakymo, labai norėčiau kovoti Lietuvoje, bet nežinau, ar jie leis. Jei leis, nežinau, ar tai bus protingas mano ėjimas, nes jaučiuosi išsekęs ir emociškai, ir fiziškai.

Dėl „Glory“ ir pasaulio čempionato, man asmeniškai svarbesnis buvo debiutas „Glory“, nes ši organizacija kažkurį laiką mane maitins, išlaikys mano šeimą, suteiks galimybę išgyventi, vystytis kaip asmenybei ir kovotojui. Pasaulio čempionatas gal labiau svarbus Lietuvos kovos menų bendruomenei. Lietuva niekada neturėjo pasaulio čempiono, o aš juo tapau jau dukart. Lietuva neturėjo K-1 Europos čempiono, o aš juo esu tapęs. Taigi šis įvykis svarbus Lietuvai.

- Dabar auginsite jau du sūnus. Ar tai neprivers rečiau važinėti į varžybas, daugiau laiko praleisti namie?

- Ne. Turiu nuostabią žmoną, kuri daro stebuklus. Naktimis net nejaučiu, kad yra mažas vaikas. Nors jis miega su mumis, jei jis pabunda, žmona greitai paima jį ant rankų, o aš galiu pailsėti. Nes ji žino, koks būnu išsekęs, kiek laiko skiriu treniruotėms, kad siekčiau svajonių. Žmona žino, kad kartu į priekį vedu ir juos. Ji įneša didelį indėlį tuo, kad leidžia man namuose pailsėti ir pasirūpina vaikais.

Šeima apskritai yra mano didžiausia, kasdienė motyvacija. Prieš kovą visada dėkoju Dievui už tai, kad ją turiu, tai man suteikia daugiau jėgos. Gal tai yra placebo efektas, savęs apgaudinėjimas, bet jaučiu, kad tai padeda. Aišku, norisi kuo daugiau laiko praleisti su šeima, pabūti su mažuoju, o vyresniajam dabar, atsiradus broliui, reikia dar daugiau laiko. Tačiau žinau, jog turiu daryti tai, ką darau, kad tai atsipirktų ir duotų vaisius. Noriu, kad mano vaikai prisimintų tėtį kaip pavyzdingą žmogų, pavyzdingą vyrą. Noriu, kad jie užaugtų pavyzdingi ir teisingi, žinantys, jog norint gyvenime kažko pasiekti reikia labai daug dirbti, skirti tai sričiai visą savo laiką ir dėmesį.

- Atsakymo dėl turnyro Vilniuje dar negavote, o kokie yra kiti 2019-ųjų planai?

- Viskas priklauso nuo „Glory“. Vienam šios organizacijos atstovui parašiau feisbuke. Jis atsakė, kad tiksliai nieko nežino, bet girdėjo, jog su manimi siejami dideli planai. Galbūt mane norės matyti pagrindiniame metų turnyre „Collision“, kuris vyks Nyderlanduose gruodžio 21 d. Ten pagrindinėje kovoje susikaus Badras Haris su Riku Verhuvenu (Rico Verhoeven). Tačiau kol kas tas žmogus sakė nieko nežinąs, jis liepė parašyti elektroninį laišką, pažadėjo jį persiųsti kitiems, aptarti ir atsakyti. Tai aš padariau prieš valandą (pokalbis vyko pirmadienį, - red. past.). Lauksime. Dalyvavimas šiame turnyre man būtų labai didelis pliusas, nes šis turnyras nuskambės per visą pasaulį.