Biatlonininkė Darja Domračeva tapo Baltarusijos didvyre, kai Sočio olimpinėse žaidynėse laimėjo net trejas lenktynes - persekiojimo, asmenines ir bendro starto. Vėliau 27 metų sportininkė liko tik trečia pasaulio taurės įskaitoje, bet ją vis tiek galima vadinti šio sezono biatlono karaliene. Savo sėkmės receptu D.Domračeva pasidalijo su dienraščiu „Sport-Express“. Pasak jos, didžiausią malonumą suteikia ne pergalės, o kelias į jas.

- Kas padėjo laimėti trejas olimpines lenktynes - sėkmingas aplinkybių sutapimas ar tikslus apskaičiavimas?

- Svarbiausia, kad buvau psichologiškai pasirengusi tokiam rezultatui. Aišku, nemaniau, kad viskas įvyks būtent taip ir kad laimėsiu būtent tas rungtis. Vis dėlto nuteikiau save, kad tokių lenktynių bus keletas. Netgi ant kompiuterio ekrano iškėliau Sočio žaidynių medalio nuotrauką.

- Sakoma, konkurencija biatlone dabar tokia didelė ir rezultatas priklauso nuo tokios daugybės faktorių, kad bandyti prognozuoti yra beprasmiška...

- Taip ir yra. Tačiau galiu pasakyti, kad būtent Sočyje gamtinės sąlygos man buvo pačios palankiausios. Pirmiausia - šaudymui. Tos sąlygos leido pademonstruoti, ką moku. Pasisekė ir dėl rūko, nes jo nebuvo. Man tiko ir trasos reljefas. Trasa buvo sunki, bet manęs tai negąsdino, nes fiziškai visada esu stipri. Taigi Sočyje viskas susidėjo būtent taip, kad turėjau pranašumą.

- Ar tą dieną, kai laimėjote pirmąjį iš trijų aukso medalių, jus aplankė didelės sėkmės nuojauta?

- Greičiau tai buvo absoliuti vidinė ramybė. Tokia ramybė prieš varžybas pasitaiko retai. Ne prieš kiekvieną pasaulio taurės etapų startą ją jausdavau.

- Sprinto varžybas jūs pralaimėjote, bet paskui laimėjote persekiojimo lenktynes. Lygiai taip pat buvo ir 2012 metų pasaulio čempionate. Galima daryti išvadą, kad vytis varžoves jums patogiau nei nuo jų bėgti?

- Ne visada. Tiesiog Sočyje per sprinto lenktynes turėjome problemų dėl slidžių. Kita vertus, viskas išėjo į naudą. Slidžių tepėjų brigada po pirmųjų lenktynių padarė reikiamas išvadas, atsižvelgė į trasą ir vėliau dirbo dar stropiau. Savo pirmąją pergalę pasaulio taurės varžybose esu iškovojusi būtent sprinte. Tai įvyko Suomijoje iš karto po 2010 metų Vankuverio žaidynių. Tačiau apskritai mano biografijoje matyti toks dėsningumas - jei pirmas startas būna nevykęs, kiti sekasi daug geriau. Nesėkmės mobilizuoja.

- Jei palygintume jūsų debiutinę olimpiadą Vankuveryje su Sočio žaidynėmis, koks būtų didžiausias skirtumas?

- Sočyje nesijaučiau kaip svetimoje žemėje. Juk kalba - ta pati. Tai buvo malonu, bet kartu sukūrė šiokį tokį spaudimą. Jei iš tribūnų girdi šūksnius gimtąja kalba, tai veikia daug labiau nei frazės užsienio kalba. Vis dėlto tam jau buvau pasirengusi, turiu patirties iš 2011 metų pasaulio čempionato Chanty Mansijske (Rusija).

- Olimpinės žaidynės didžiausia šventė dažniausiai yra tik tiems sportininkams, kurie nesitiki iškovoti medalių. Gal jums pavyko sulaužyti šią taisyklę?

- Olimpiada visada reiškia padidintą dėmesį ir atsakomybės naštą. Manau, pats sportininkas turi kažką padaryti, kad atsikratytų tos naštos. Negalima leisti, kad našta tave visai prispaustų. Todėl ir Vankuveryje, ir Sočyje mes su komandos draugėmis stengėmės įveikti įtampą, gauti kuo daugiau teigiamų emocijų ir paversti žaidynes švente sau. Eidavome pasivaikščioti, apžiūrinėdavome naujus statinius. Tiesa, tai buvo veiksminga tik iki varžybų pradžios. Paskui aš atsiribojau nuo visko, kas vyko aplinkui.

- O kaip galima nuo visko atsiriboti jau po pirmosios pergalės?

- Buvo sudėtinga. Kai laimėjau pirmąjį aukso medalį, iš Baltarusijos pajutau nekontroliuojamų emocijų pliūpsnį. Griežtai nutraukiau bet kokį bendravimą su išoriniu pasauliu. Bendravau tik su mama, bet ir jai neleidau perdavinėti visų sveikinimų. Privalėjau išlaikyti emocinę energiją savyje, neleisti jai išsilieti. Apdovanojimų ceremonijose, kai reikėdavo laukti išėjimo į sceną specialiose patalpose, stengiausi nereaguoti į nieką, kas vyko aplink. Tiesiog užmerkdavau akis ir bandydavau atsigauti. Vis dėlto ir ceremonijos, ir bendravimas su žurnalistais atimdavo pernelyg daug energijos.

- Esate sakiusi, kad per varžybas stengiatės ne aplenkti konkrečias sportininkes, o padaryti tai, ką privalote...

- „Tai, ką privalau“, - reiškia rezultatą, kurį realiai galiu pasiekti tuo metu. Konkretesnių užduočių sau nekeliu, nes visa tai reiškia tik papildomas nereikalingas mintis distancijoje. Tiesiog susikaupiu. Jei pradėsiu galvoti, kad būtinai turiu pataikyti 18 šūvių iš 20, geriausiu atveju pataikysiu tik 5. Svarbiausias dalykas, kurį supratau užsiimdama biatlonu, yra tai, kad varžovės nėra labai svarbios. Daug svarbiau, ką ir kaip darai pati. Juo labiau kad mūsų sporto šaka nėra kontaktinė. Tai ne tas atvejis, kai du žmonės išeina ant imtynių kilimo ir nusiteikia, kad turi suplėšyti varžovą į gabalus. Biatlone tokios mintys gali baigtis tik visiškai nereikalingu emocijų eikvojimu. Todėl stengiuosi nekreipti dėmesio į sportininkes, kurios šliuožia greta.

- Ką jautėte po ketvirtojo šaudymo persekiojimo lenktynėse, kai jau buvo beveik aišku, kad laimėjote pirmąjį savo olimpinį auksą?

- Po šaudymo apie tai negalvojau. Paskutiniame rate reikėjo įveikti kelis staigius posūkius ir pavojingus nusileidimus. Puikiai prisiminiau, kiek juos įveikiant buvo kritimų. O kai jau pasiekiau finišo tiesiąją... Sprinto lenktynėse tokių emocijų nebūna, nes informacija apie galutinius rezultatus tave dažniausiai pasiekia gerokai po finišo. O persekiojimo lenktynėse tu tarsi skrendi, priimi tribūnų emocijas ir tuo mėgaujiesi.

- Olimpinis aukso medalis reiškia ir tai, kad tikslas, apie kurį svajoji visą gyvenimą, jau yra pasiektas. Nuo viršūnės yra tik vienas kelias - žemyn?

- Man pirmasis aukso medalis greičiau buvo iššūkis. Labai norėjau įrodyti, kad tai nėra atsitiktinumas, kad galiu susitvarkyti ir su užplūdusiomis emocijomis, ir su padidėjusia atsakomybe. Manau, kad visos mano pergalės nebuvo tikslas pačios savaime. Jos visiškai netrukdo toliau eiti į priekį, nes didžiausią malonumą suteikia ne pergalės, o kelias į jas.

- Taigi motyvacija ir noras treniruotis po tokio triumfo nesumažėjo?

- Nė kiek. Be abejo, Sočyje praleistas dienas aš atsiminsiu visą gyvenimą, bet tai nereiškia, kad mintimis ten ir liksiu. Tai - jau praeitis.

- Jūsų kolekcijoje trūksta didžiojo krištolinio gaublio, įteikiamo pasaulio taurės laimėtojui. Šis trofėjus jums atrodo ypatingas ar tai tik dar vienas titulas, kurio trūksta sąraše?

- Ir tai, ir tai. Šis trofėjus yra ypatingas, nes labai sudėtinga visą sezoną išlaikyti aukštą lygį. Fiziškai neturiu problemų atlaikyti krūvius tokį ilgą laiką. Tačiau yra ir daugybė kitų faktorių, kurie gali paveikti rezultatą. Pergalė pasaulio taurės varžybose reiškia, kad sportininkas sugeba įveikti visus tuos faktorius.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“