4 nuotr.

Gabrielė Andrašiūnienė pasaulio orientavimosi sporto kalnų dviračiais čempionate iškovojo bronzos medalį. Lietuvos orientavimosi sporto federacijos nuotr.

Antras medalis

Pasaulio čempionate Lietuvos rinktinės lyderė G.Andrašiūnienė ilgąją 41,2 km su 22 kontrolės punktais trasą įveikė per 1 val. 59 min. 54 sek. bei 4 min. 3 sek. atsiliko nuo Emilės Benham Kvalės (Emily Benham Kvale). Britei 3 min. 34 sek. nusileido sidabrą pelniusi čekė Veronika Kubinova.

„Iš tiesų tikėjau, kad pirmenybėse Danijoje pavyks iškovoti medalį. Pastaruosius penkerius metus tam buvo ruoštasi, rimtai dirbama. Tiek Europos čempionate šiemet, tiek praėjusiais metais, visada, likdavau arti prizininkų pakylos, buvau ketvirta, penkta, taigi trečiosios vietos buvo tikėtasi“, - kalbėjo orientacininkė.

Sakoma, jog apetitas kyla bevalgant. G.Andrašiūnienė, paklausta, ar vis dėlto kažkiek neapmaudu, kad medalis ne aukštesnės prabos, sakė - ir taip, ir ne.

„Apmaudu, nes nesunkiai galėjau iškovoti ir sidabro medalį, jeigu ne kelios paskutinių punktų klaidelės. Tačiau juk medalis yra medalis. Juo reikia džiaugtis, nes tai yra tik antras mūsų medalis per visą Nepriklausomybės istoriją. Taigi pas mus apdovanojimai būna ne kasdien. Negali varyti Dievo į medį“, - šypsodamasi sakė sportininkė.

Prieš tai medalį pasaulio čempionato asmeninėse varžybose iškovojo Ramunė Arlauskienė. Dabartinė Lietuvos komandos vadovė 2005 m. taip pat pasipuošė bronzos apdovanojimu.

„Žinoma, toks asmeninis apdovanojimas yra smagus ir svarbus. Tačiau ir šalies mastu tai yra svarbu. Dažnai sakome, kad Lietuva - maža šalis, neturinti gerų sąlygų, galimybių. Tačiau šis medalis parodo, kad Lietuva nėra ta šalis, kur negali pasiekti rezultato. Tiesiog reikia dirbti ir galėsi būti lygus su visais kitais orientacininkais, kurie, pavyzdžiui, gyvena Alpėse, kalnuose, ar Skandinavijoje, - teigė G.Andrašiūnienė. - Be abejonės ši bronza suteikia motyvacijos. Tai tarsi tarpinis variantas, parodantis, kad galime pasiekti ir daugiau. Ilgas laiko tarpas be apdovanojimų orientacininkų pasitikėjimą savo jėgomis „nudažė“ neigiamomis spalvomis. Ėmė kilti mintys, jog galbūt mes iš tikrųjų negalime to pasiekti. Taigi dabar šis medalis suteiks pasitikėjimo ne tik man, bet ir kitiems, parodys, kad vis dėlto mes galime.“

Kodėl tik antras medalis ir tik dabar? Pasak G.Andrašiūnienės, viena to priežasčių galėtų būti stipri dabartinė Lietuvos orientacininkų komanda.

„Prieš ketverius metus surinktos dabartinės mūsų komandos branduolys yra tikrai stiprus. Be manęs dar yra keli žmonės, kurie irgi gali pasiekti panašius rezultatus. Iš tiesų, Lietuvos orientacininkų kartų kaita buvo gana sudėtinga. Nuo 2005 m. medalio buvo laikas, kai komandoje buvo vos 5-6 žmonės. Dabar vėl turime apie 15. Manau, tai viena priežasčių. Taip pat prie rezultato prisideda ir trenerių atsiradimas bei kokybė“, - įsitikinusi orientacininkė.

Pripažino klaidas

Pasaulio orientavimosi sporto kalnų dviračiais čempionate Danijoje G.Andrašiūnienė savo jėgas išbandė ir kitose trasose. Sprinto trasoje lietuvė užėmė devintąją vietą. 7,6 km su 25 kontrolės punktais trasą ji įveikė per 24 min. 33 sek. Vidutinės trasos varžybose mūsiškė buvo šešta ir kartu su stipriausiomis sportininkėmis buvo apdovanota diplomu ant nugalėtojų pakylos. Lietuvos rinktinės lyderė 15,5 kilometro su 26 kontrolės punktais trasą įveikė per 1 val. 7 sek. Bendro starto lenktynėse moterų grupėje Karolina Mickevičiūtė-Juodišienė užėmė aštuntąją vietą, o G.Andrašiūnienė - devintąją. Lietuves 21,2 km su 36 kontrolės punktais trasoje kiek daugiau nei 2 min. aplenkė E.B.Kvalė. Britė trasą įveikė per 1 val. 1 min. 50 sek. Estafečių varžybose Lietuvos moterų komanda - Viktorija Michnovič, K.Mickevičiūtė-Juodišienė ir G.Andrašiūnienė - apmaudžiai liko be medalių. Trečiojoje vietoje finišavusios lietuvės buvo diskvalifikuotos - antrajame etape važiavusi K.Mickevičiūtė-Juodišienė pasižymėjo neteisingą kontrolės punktą.

„Savo pasirodymą kitose distancijose vertinu gerai. Visose distancijose patekau į geriausiųjų dešimtuką. Manau, tai labai geras rezultatas. Stabilumas rodo, kad bronza nėra atsitiktinė, o tiesiog vienas iš tų gerų rezultatų. Manau, dešimtukas tiek pas mus, tiek vyrų grupėje, yra labai stipru. Juk vis dėlto tai yra pasaulio čempionatas ir čia nebūna „netyčia“ medalių, - kalbėjo G.Andrašiūnienė. - Apskritai, šis pasaulio čempionatas nebuvo sunkesnis nei ankstesni. Nors, žinoma, jam ruošėmės rimtai. Sakyčiau, buvo taip, kaip ir tikėjomės.“

Paklausta, ko trūko, kad ir kitos distancijos būtų vainikuotos medaliais, G.Andrašiūnienė „nevyniojo žodžių į vatą“, - trūko didesnio pasiruošimo su žemėlapiais.

„Banaliai vertinant, mūsų fizinis pasiruošimas buvo tikrai geras. O pasiekti geresnių rezultatų sutrukdė orientavimosi klaidos. Tikriausiai vertėjo daugiau dirbti su žemėlapiais ir orientavimosi įgūdžiais, nes iš fizinės pusės buvo, manau, padaryta viskas, ką galėjome padaryti pagal turimą laiką ir sąnaudas, finansinius resursus ir pan. Su orientavimusi buvo padaryta ne viskas. Taigi iš tos pusės dar turime potencialo“, - atviravo sportininkė.

Kas toliau? Spalio pabaigoje lietuviai vyks į Vokietiją, kur organizuojamas paskutinis pasaulio taurės etapas: „Bandysime dar kartą įrodyti, kokie geri esame.“

Svajonėse auksas

G.Andrašiūnienė orientavimosi sportu užsiima nuo pat vaikystės. Jau net neatsimena, kada buvo tiksli pradžia.

„Galbūt, kai buvau 4-5 m. Iki 15 metų užsiiminėjau orientavimusi bėgte. Paskui iki 22-ejų buvau orientavimosi slidėmis rinktinės narė. 2015 m. pirmą kartą startavau pasaulio kalnų dviračiais orientavimosi sporto čempionate Čekijoje. Taigi šioje disciplinoje man dar tai tik penktas sezonas. Galima sakyti, ir esu naujokė, ir ne“, - pasakojo ji.

Į klausimą, kodėl galiausiai pasirinko dviračius, G.Andrašiūnienė atsakė, jog visada patiko slidės, bet juk visi žino, kokios lietuviškos žiemos: „Negalime pasiekti rezultato, kuris būtų konkurencingas, pavyzdžiui, lyginant su švedais, norvegais, rusais ar austrais. Su slidėmis rezultatai visada būdavo nuo 15 iki 25 vietos. Ir daug metų jie nekilo. Orientavimasis bėgte irgi patiko, vis dar kelis kartus per metus dalyvauju varžybose. Tačiau dviračiai sekasi geriau. Taigi čia ir apsistojau.“

Paklausta, kokia jos sportinės karjeros svajonė, G.Andrašiūnienė atsakė juokdamasi.

„Norėčiau turėti visų trasų pasaulio čempionato aukso medalius. Turint jau bronzos medalį, nemanau, kad reikia turėti žemesnių ambicijų nei auksas“, - teigė orientacininkė.

Pasak jos, susidomėjimas orientavimosi sportu Lietuvoje kyla tik tarp suaugusiųjų, tarp vaikų, deja, ne.

„Viena priežasčių galėtų būti sporto šakos nežinojimas. Taip pat tai nėra lengvas, komfortiškas sportas. Tai nėra sporto salė, kur atėjai po stogu, kur šilta, kur dušas ir pan. Mūsų treniruočių aikštelė yra miškas. O miške būna ir lietaus, ir uodų, ir pelkių, ir dar kažko. Tai irgi gali atbaidyti. Kalbant apie konkrečiai dviračių discipliną, ji nėra pigi. Sporto mokyklos neturi tiek inventoriaus, jį turi pirkti tėvai. Taigi reikia šalmo, dviračio, batelių, žemėlapio laikiklio, viskas susideda į nemažą pinigų sumą“, - įsitikinusi G.Andrašiūnienė.

Pasidalink: