Bokso stereotipus griaunantis treneris

- 2015 m. vasarą pirmą kartą visus norinčius pakvietėte į viešas bokso treniruotes Kaune, ar ketinate ir šiemet nelaužyti tradicijų bei tęsti projektą? - „Vakaro žinios“ paklausė Mariaus Palionio.

- Tikrai planuojame, tačiau dar nestartavome. Tiesiog dar šalyje negalima vykdyti renginių, kuriuose susirenka daug žmonių. Viskas priklausys nuo Vyriausybės nutarimų, kada karantinas baigsis arba bus dar labiau sušvelnintos sąlygos. Viešas treniruotes galėtume pradėti rengti, kai jose bus leista susirinkti bent 100 žmonių. Sunku galvoti apie treniruočių organizavimą mažesnėms grupelėms, nes būtų labai sudėtinga suvaldyti žmonių srautus. Oficialios registracijos neturime, ateina visi, kas nori. Tikrai nieko neišvarome iš treniruočių.

Šiuo metu galima rengti treniruotes 30 žmonių, nors, tiesą sakant, tenka ir dabar jau matyti gamtoje treniruočių, kur susirinkę daugiau žmonių. Treneriai labai rizikuoja dalyvaujančiųjų gerove, ypač finansine. Žinoma, neaišku, kada čia viskas susitvarkys, tačiau šią vasarą planuoju pravesti bent jau 10 viešų bokso treniruočių. Anksčiau jų būdavo daugiau. Pavyzdžiui, praėjusiais metais kartu dirbome su Kauno savivaldybės visuomenės sveikatos biuru bei projektu „Judėk sveikai“, tai pradėjome gegužės mėnesį, o baigėme - rugsėjį. Projektas buvo tikrai nemažas. Šiais metais, esant tokiai situacijai šalyje, manau, užteks 10 treniruočių, tiesiog norisi išlaikyti tradiciją.

Esu sakęs, jog šias viešas treniruotes rengsiu penkerius metus, o paskui galvosiu dėl jų likimo. Kadangi žmonės nuolat skambina, klausia, kada vėl jos vyks, vadinasi, paklausa yra. Tad, manau, ir toliau reikia populiarinti mūsų sporto šaką.

- Pirminė idėja buvo orientuota į penkerius metus, tačiau, ar prieš startą galėjote pagalvoti, kad sulauksite tokio populiarumo ir nesinorės visko baigti net po planuoto termino?

- Iš pradžių ėjome tarsi į nežinomybę. Tiesiog sugalvojome ir nusprendėme daryti, nes norėjome populiarinti boksą. Norėjosi, kad žmonės pamatytų, koks iš tiesų yra boksas. Juk niekam ne paslaptis, jog Lietuvoje vis dar vyrauja stereotipinis požiūris į boksą. Ir jis, deja, daugiau iš neigiamos pusės. Taip pat į treniruotes pakvietėme aukšto meistriškumo mūsų šalies boksininkus, kad jie pasidalytų savo patirtimi, pabendrautų. Norėjome, kad visi susirinkusieji pamatytų, kokie tai puikūs žmonės, su kuriais galima ir kartu juoktis, ir pasikalbėti.

Boksininkai yra lygiai tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. Žinome mes tuos atvejus, kai boksininkai neigiamai nuskambėjo šalyje, bet nereikia visų suabsoliutinti, visiems klijuoti neigiamos etiketės. Dažniausiai aukšto meistriškumo sportininkai tokių dalykų nedaro.

- Ar nuo pirmųjų viešų treniruočių iki dabar, kas nors pasikeitė? Bandote įvesti naujovių?

- Kiekvienais metais stengiamės bendradarbiauti su įvairiais rėmėjais, pavyzdžiui, mūsų draugai yra „Hummel“, kurie įsteigia prizus. Treniruočių pabaigoje organizuojame konkursus, pavyzdžiui, kas padarys daugiau atsispaudimų, laimėjusieji gauna dovanų marškinėlius. Per tuos metus mus yra rėmusi ir papildų parduotuvė. Šiemet bandysime ieškoti ir naujų rėmėjų. Manau, ir patiems dalyviams smagu, po treniruočių jie išeina su šypsenomis bei dovanomis. Nors tai ir smulkmenos, bet labai malonios.

Nuotaika ir energija mūsų treniruotėse visada gera. Pasportuojame tikrai stipriai, bet visi išeiname po treniruotės su šypsenomis.

- Kokius mūsų aukšto meistriškumo sportininkus jau buvote pasikvietę „į svečius“? Tai turbūt irgi masina žmones susirinkti.

- Buvome pasikvietę Egidijų Kavaliauską, kuris kaip tik tuo metu buvo grįžęs iš JAV. Paklausiau, ar jis galėtų ateiti į pirmą praėjusių metų treniruotę, tai su malonumu sutiko. Kai būna Lietuvoje, jis ir pats parašo, pasiteirauja, ar bus mūsų viešos treniruotės. Taip pat yra buvęs ir Eimantas Stanionis, ir Virgilijus Stapulionis, ir Sergejus Maslobojevas, ir Vitalijus Subačius. Visus dabar net sunku prisiminti.

- Klube vienu metu veikiausiai dirbate su vienu ar keliais auklėtiniais, tačiau viešoje treniruotėje, nors būna ir pora trenerių, tenka susitvarkyti su daug didesne minia. Vis dėlto ar sunku vesti treniruotę ne vienam šimtui žmonių?

- Aišku, tokioje viešoje treniruotėje negali prie kiekvieno prieiti, skirti dėmesį tik jam ir rimčiau viską paaiškinti. Tačiau savęs stengiesi atiduodi, kiek įmanoma daugiau. Pati pradžia gal ir buvo sudėtinga, nes reikėjo išsigryninti visą treniruotės koncepciją. Į treniruotes ateina skirtingi žmonės, vieni visiškai naujokai bokse, kiti jau turi kažkokios patirties, įgūdžių. Taigi visus juos suskirstome į dvi grupes. Būname treniruotėse du treneriai - vienas moko bokso abėcėlės, o kitas dirba su pažengusiais ir šlifuoja techninius elementus. Svarbiausia, kad visi dalyviai pajudėtų.

- Esate minėjęs, jog vienoje tokioje viešoje treniruotėje yra buvę 248 žmonės. Tai ir buvo penkmečio dalyvių rekordas?

- Taip, tai kol kas ir yra mūsų rekordas. Tiesiog, kai mes pradėjome organizuoti viešas bokso treniruotes, tada ir visur prasidėjo treniruočių po atviru dangumi bumas. Taigi žmonės turi didelį pasirinkimą. Nors, žinoma, mes turime savo „kontingentą“, kuris ateina. Pavyzdžiui, praėjusiais metais vienoje treniruotėje yra buvę apie 100 žmonių. Nebėra tiek dalyvių, kiek buvo antrais ar trečiais organizavimo metais. Tuomet tikrai buvo žmonių „anšlagas“. Tada viešos bokso treniruotės buvo naujovė, kažkas neįprasto. Tačiau dabar kovinio sporto treniruočių parkuose ir visur kitur yra daug. Natūralu, jog žmonės renkasi, „išsibarsto“, „atsisijoja“. Galbūt, aišku, kitiems netinka mūsų treniruočių laikas.

- Galbūt tarp šių bokso entuziastų jau esate radę ir „perliukų“, perspektyvių sportininkų, kuriuos galbūt jau pakvietėte treniruotis į klubą?

- Gal iš šalies ir atrodo, jog su tokiu projektu gali rasti daug perspektyvių sportininkų, tačiau taip nėra. Tiesiog jie gerai praleidžia laiką, išbando savo jėgas tokiame projekte ir eina toliau. Tokių, kurie būtų atėję į viešas treniruotes ir paskui pasilikę ilgesniam laikui ar tapę kažkokiais čempionais, nėra.

- Kaip dažnai darydavote savo treniruotes?

- Visą laiką darydavome dvi treniruotes per savaitę. Nors kasmet viskas vykdavo labai skirtingai. Vienais metais darėme tik 10 treniruočių, kitais - pora treniruočių daugiau, dar kitais - 20 treniruočių.

- Ar Kaunas savo pavyzdžiu dar neužkrėtė kitų miestų?

- Vienas Vilniaus bokso klubas darydavo Vingio parke viešas treniruotes. Teko girdėti, jog ir Palangoje buvo bandoma tai organizuoti.

- Kaune dirbate keliuose bokso klubuose, sporto mokykloje, vedate viešas treniruotes, dėstote universitete, kaip viską spėjate?

- Dabar, kai karantinas, viskas buvo sustoję, buvo truputį ramiau. Tačiau dažniausiai ryte išeinu 7 val. į darbą ir baigiu jį 21 val. Taip kažkaip viską ir spėju. Aišku, didžioji dalis gyvenimo sukasi aplink boksą.

- Treneriu dirbate nuo 2012 m. Prieš tai pats dar žengdavote į ringą, nepasiilgstate varžybų skonio, adrenalino?

- Be abejonės, pasiilgstu. Po ilgesnio laiko tarpo ar dabar, po karantino, ateini į salę, pasižiūri, kaip kiti sportuoja ir pats nori. Juk tiek metų tam atiduota, tiek visko praeita, tiek visko išgyventa. Tos visos emocijos grąžina šiltus prisiminimus. Jei dar prisimeni svarbią laimėtą kovą ar turnyrą, tada tikrai norisi grįžti.

Tiesą sakant, nesakau tam visiško „ne“. Tačiau, norint dalyvauti varžybose, joms reikia ruoštis. Tam turi atiduoti didžiąją dalį laiko, o ją dabar skiriu darbui, kitų ruošimui. Kiekviename profesionaliame sporte turi atiduoti didelę dalį savo jėgų ir laiko. Ir ne tik savo laiko, tačiau ir laiko su šeima, draugais, tenka daug ką paaukoti. Nors, kai jau sukyla didžiulis noras grįžti į varžybas, tiesiog nueinu pasiboksuoti su kai kuriais Lietuvos rinktinės nariais.

Kai kurie savaitgaliais eina pažaisti krepšinio, aš einu „pažaisti“ bokso. Neužtenka tik norėti dalyvauti varžybose. Aišku, noras ir technika yra, bet galbūt jau kūnas neklauso. Taigi, kai ateini į treniruotę ir pamatai, kiek dar tau trūksta fizinio pasirengimo, supranti, kad dar reikia padirbėti. Ir tik paskui jau galėsi galvoti apie sugrįžimą.