Biatlono sezonas dabar yra pačiame įkarštyje. Trys pirmieji pasaulio taurės etapai įvyko iki Kalėdų ir jau po jų buvo aišku, kad V.Strolia gali maloniai nustebinti. Antrajame etape Austrijoje jis užėmė 31-ąją vietą sprinto rungtyje. Taškus į pasaulio taurės įskaitą garantuoja patekimas į 40-uką, Lietuvos biatlonininkai juos iškovoja retai. Iki šio sezono geriausia V.Strolios vieta pasaulio taurės etapuose buvo 38-oji.

Po Naujųjų įvyko du etapai Vokietijoje, ketvirtasis - Oberhofe, penktasis - Rupoldinge. Ten V.Strolia ir gerino rekordus. Oberhofe užimta 20-oji vieta sprinte, taip aukštai pasaulio taurės varžybose nebuvo pakilęs nė vienas nepriklausomos Lietuvos biatlonininkas. Buvo pakilusi biatlonininkė - Diana Rasimovičiūtė, bet vyrams 20-ukas ilgą laiką išliko nepasiekiamas.

Rupoldinge V.Strolia vėl gerai pasirodė sprinte, kuriame finišavo 26-as. Po to jis su komandos draugais užėmė rekordinę Lietuvos rinktinei 14-ąją vietą estafetėje. Tiek sprinte, tiek estafetėje anykštėnas šaudė be klaidų, o būtent šaudymas yra didžiausias iššūkis sportininkui, po 2014 m. olimpinių žaidynių perėjusiam į biatloną iš slidinėjimo.

Po estafetės V.Strolia pagaliau gavo progą grįžti į Anykščius ir aplankyti žmoną Vildą bei dukrą Vytenę, gimusią rekordinio Oberhofo sprinto išvakarėse. Tiesa, su šeima biatlonininkas buvo trumpai, nes trečiadienį išskrido į Slovėniją, kur ketvirtadienį prasidėjo šeštasis pasaulio taurės etapas. Prieš kelionę V.Strolia atsakė į „Sporto gyvenimo“ klausimus.

- Po šventinės pertraukos gerinote rekordus ir asmeniškai, ir kartu su komanda. Ar prieš Vokietijoje vykusius etapus tikėjotės kažko panašaus?

- Jau seniai jaučiau, kad tai įmanoma, bet koją vis pakišdavo šaudymas. Dabar pavyko kažkaip susitvarkyti su šaudymu, prie to gal prisidėjo ir mergaitės gimimas. Nusiraminau, buvo mažiau streso. Pasijutau tarsi lengvesnis, nes žinojau, kad viskas gerai. Šiaip būdavau įsitempęs, bijodavau šaudymo. Kai vis nesiseka, tai ir bijai. O dabar nereikalingų minčių nebuvo tiek daug, jos labiau krypo link šeimos.

- Po Rupoldinge vykusių sprinto lenktynių Lietuvos biatlono federacijos „Facebook“ profilyje buvo panaudota frazė „tėvystė veža“. Įsitikinote, kad iš tiesų „veža“?

- Įsitikinau. Beje, į tą profilį daugiausiai rašo Rokas Suslavičius, kuris dar neseniai pats atstovavo biatlono rinktinei. Ir jis taip pat neseniai, maždaug prieš pusmetį, tapo tėvu. Dabar estafetę perėmiau aš. Rokas gal dėl to taip ir parašė, bet šiaip iš tiesų „faina“. Kai grįžau namo, supratau, ką reiškia būti su savo vaiku. Nerealus jausmas.

- Pasaulio taurės laimėtojui norvegui Johanesui Bio (Johannes Boe) neseniai gimė sūnus ir jis dėl to praleido abu Vokietijoje vykusius etapus. Lietuvos biatlonininkai negali sau leisti tokios prabangos?

- Tikrai negalime sau to leisti, nes mums kiekvienas taškas yra svarbus. Be to, norvegai ar kiti skandinavai, grįžę namo, gali treniruotis. Aš tokios galimybės neturiu. Negalėčiau palaikyti formos, nes liktų tik bėgimas, sporto salė ir riedučiai. O žiemą žūtbūt reikia slidžių ir dėl to negaliu ilgai būti namie. Tektų pradėti viską iš naujo, nes funkciniai duomenys greitai prastėja, juos reikia nuolat palaikyti.

- Iš slidinėjimo į biatloną pasukote maždaug prieš šešerius metus. Kada pajutote, kad perėjimas baigtas ir esate tikras biatlonininkas?

- Jau pirmąjį sezoną jaučiausi tikru komandos nariu, nes ji mane labai gerai priėmė. Šios sportos šakos giminingos, o perėjus iškart visas dėmesys atiteko biatlonui. Gerai priėmė ne tik komandos draugai, padėjo ir federacijos vadovybė. Taigi adaptacija netruko ilgai.

- Rezultatai rodo, kad šį sezoną esate Lietuvos komandos lyderis. Ar komandos viduje jaučiama vidinė konkurencija?

- Konkurencija gal ir jaučiama varžybų metu, bet ne po varžybų. Pavydo niekada nebūna. Tiesiog kartais nuotaika būna blogesnė, jei vienam sekasi, o kitam nesiseka. Pamenu, kai man nesisekdavo, būdavau piktas, nervindavausi. Dabar rezultatai geresni, tai ir nuotaika geresnė. Gal pas kitus ji kartais būna prastesnė, bet ne dėl to, kad kažkam pasisekė labiau. Kai rezultatai geri - visi patenkinti. Nėra kalbos apie tai, ar aš lyderis, ar ne. Mes neskirstome vienas kito į lyderius ir ne lyderius, esame viena komanda. Be komandos pražūtume.

- Į biatloną pereinančiam slidininkui tenka „prisijaukinti“ šaudymą. Jums tai jau gal praeities problema, nes dabar šaudymo rezultatai geri. Kaip manote, kas svarbiau siekiant persilaužimo šaudyme - darbas treniruotėse ar psichologija?

- Turbūt viskas kartu. Tas persilaužimas yra labai slidus reikalas. Jei tik pasakysi sau, kad sekasi šaudyti, pasigirsi, šaudyme vėl pradės nesisekti. Šaudymas - banguotas dalykas ir taip yra visiems. Visi kartais šaudo geriau, kartais - blogiau. Negaliu pasakyti, kad jau „prisijaukinau“ šaudymą. Daug įtakos turi ir sezono metu susikaupęs nuovargis. Būna, kad kiek labiau pavargsti psichologiškai ir negali susikaupti. Arba pernelyg susikaupi, atsiranda nereikalingų minčių.

Mano atveju gal reikėjo daugiau dirbti psichologiškai. Be abejo, techniniai dalykai taip pat turi labai didelę įtaką, tačiau man koją dažniau pakišdavo psichologija. Jausdavausi neužtikrintai. Žinoma, metai po metų susikaupia įdirbis, įdedama daug pastangų ir turi judėti į gerąją pusę. Šiuo metu esu patenkintas, reikia toliau dirbti, kad nežengčiau žingsnio atgal.

- Tiek Oberhofe, tiek Rupoldinge aplenkėte ne vieną garsų sportininką, pavyzdžiui, olimpinį čempioną Tarję Bio (Tarjei Boe). Ar varžybos, kuriose aplenkiate tokius varžovus, suteikia papildomą įkvėpimą?

- Aš į kitus sportininkus labai nežiūriu, man svarbi užimta vieta. Biatlone tos vietos būna labai įvairios - vieną dieną gali būti dešimtuke, kitą dieną, žiūrėk, net į persekiojimą nepateksi (į persekiojimo lenktynes patenka 60 sprinto dalyvių, - red. past.). Lyderiams tai mažiau aktualu, bet ir jiems būna prastesnių dienų. Nieko nuostabaus, jei lyderis kažkuriose lenktynėse iškrenta iš 20-uko, o aš įrodžiau, kad įmanoma į jį patekti. Negalvoju apie tai, kad aplenkiau tą ar aną. Vis tiek žinau, jog šiandien jis už mane stipresnis ir negaliu su juo labai konkuruoti.

- Po penkių etapų asmeninėje pasaulio taurės įskaitoje užimate 47-ąją vietą. Ar esate sau išsikėlęs tikslą šioje įskaitoje?

- Kol kas tikslas yra kitą sezoną gauti vardinį numerį, o juos gauna 50 sportininkų. Turiu išsikėlęs ir kitų tikslų, bet apie tai būtų geriau kalbėti po sezono. Tada galėsiu pasakyti, ar esu patenkintas sezonu, ar nelabai.

- Nacijų taurės įskaitoje Lietuvos vyrų komanda pakilo į 17-ąją vietą, kuri suteiktų teisę kitą sezoną į pasaulio taurės varžybas siųsti keturis sportininkus. Ar komanda pajėgi išsilaikyti šioje pozicijoje?

- Žiūrint į dabartinę situaciją, atrodo, kad tikrai pajėgi. Nepasakyčiau, jog labai stebiname rezultatais. Tikrai nėra taip, kad būtų įvykę kažkas wow, visi nuolat užimtume aukštas vietas. Tarkime, vieną dieną pasiseka man, bet nepasiseka kažkuriam kitam sportininkui, kitose varžybose - atvirkščiai. Visgi šį sezoną esame stabilesni, nebūna taip, kad visi trys užimtume vietas žemiau 80-osios ar panašiai. Nepasakyčiau, kad labai stebina ir konkurentai - slovakai, lenkai, estai. Manau, juos aplenkti yra įmanoma ir toks yra mūsų tikslas. Kai pamatai, kad gali, atsiranda sportinis pyktis ir noras. Mes norime, o kaip seksis, pamatysime po sezono.

- Vasarį vyks ir pasaulio, ir Europos čempionatai, pauzė tarp jų bus labai trumpa. Išlaikyti optimalią formą per dvejas ilgas varžybas turbūt neįmanoma. Kuris čempionatas yra jūsų prioritetas?

- Prioritetas visada yra pasaulio čempionatas, jis svarbiausias visiems sportininkams. Tačiau pas mus tokia finansavimo sistema, kad turime gerai pasirodyti ir Europos čempionate. Reikia dalyvauti ir ten, ir ten.

- Per 2019 m. Europos pirmenybes sakėte, kad buvo galima pretenduoti į medalį. Gal tam tikra prasme šis čempionatas yra patrauklesnis už pasaulio?

- Galimybės buvo tikrai geros, puikiai jaučiausi, tačiau šaudymas pakišo koją. Su viena bauda būčiau galėjęs pelnyti medalį. Žinoma, visada galima pakalbėti, kas būtų, jeigu būtų, bet taip neatsitiko. Kita vertus, kai žinai, kad gali kovoti dėl aukštų vietų, pradedi apie jas galvoti. Tikrai nėra taip, kad Europos čempionate būtų žemas lygis, bet tai - ne pasaulio čempionatas. Taip, tam tikra prasme Europos čempionatas yra patrauklesnis. Norisi to medalio, žinai, kad šansai šiose varžybose didesni. Tačiau, jei būtų pasirinkimas, ar Europoje iškovoti medalį, ar pasaulio čempionate patekti į dešimtuką, rinkčiausi antrą variantą. Visi nori nugalėti geriausius.

Faktai

Vytautas Strolia gimė 1992 m. lapkričio 20 d. Anykščiuose.

Būdamas slidininku, dalyvavo 2014 m. Sočio olimpinėse žaidynėse, kuriose užėmė 67-ąją ir 70-ąją vietas.

Perėjęs į biatloną, dalyvavo 2018 m. Pjongčango olimpinėse žaidynėse, kuriose užėmė 43-iąją, 49-ąją ir 82-ąją vietas.

Pasaulio čempionatuose geriausia V.Strolios vieta yra 26-oji, ji užimta pernai sprinto varžybose.

Pasaulio taurės etapuose iki šio sezono geriausia V.Strolios vieta buvo 38-oji (2017 m.).