Auksinį šokį tikisi sušokti prie namų sienų

Lietuvos sportinių šokių federacija šiemet mini 30-ąjį jubiliejų. Graži šventė bus vainikuota į mūsų šalį sugrąžintu pasaulio klasikinių sportinių šokių čempionatu. Šokių pasaulyje olimpinėms žaidynėms prilyginamos varžybos vyks lapkričio 30 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje. Ant parketo su stipriausiais planetos šokėjais varžysis ir dėl pasaulio čempionų titulo kovos dvi Lietuvos poros. Mūsų šalies garbę gins pasaulinio reitingo lentelės viršūnėje esantys E.Sodeika ir I.Žukauskaitė bei Vaidotas Lacitis ir Veronika Golodneva.

Pasaulio klasikinių sportinių šokių čempionatas Lietuvoje vyks jau trečią kartą. Iki šiol geriausios planetos poros ant parketo mūsų šalyje sukosi 2004 ir 2015 m. 2004 m. sostinėje dėl pasaulio čempionų titulo kovojo Edita Daniūtė ir Arūnas Bižokas. Tuomet paskutiniame šokyje italų porai nusileidusi mūsų pora liko antra. Dabar LSŠF iš Lietuvos šokėjų planetos pirmenybėse tikisi tik aukščiausių rezultatų. Viliamasi, jog E.Sodeika ir I.Žukauskaitė iškovos aukso medalius ir taps pasaulio čempionais, o V.Lacitis ir V.Golodneva pasipuoš bronzos apdovanojimais. Pagrindiniai mūsiškių konkurentai turėtų būti poros iš Italijos ir Rusijos. Nors tikslus dalyvių skaičius dar nėra aiškus, registracija baigsis spalio pabaigoje.

Įdomu tai, jog renginio dieną arenoje bus galima išvysti net tris šokių rūšis, kurias globoja ir prižiūri Pasaulinė sportinių šokių federacija. Be pagrindinio akcento - pasaulio standartinių sportinių šokių čempionato - dar vyks aukščiausio lygio Lotynų Amerikos šokių reitingo varžybos, kuriose taip pat rungsis šokėjai iš viso pasaulio. Taip pat pirmą kartą Lietuvoje bus pristatyta nauja olimpinė sporto šaka - breikas.

- Ar laukiate pasaulio čempionato? Kada pradėjote jam ruoštis? - „Sporto gyvenimas“ paklausė Ievos Žukauskaitės.

- Be abejonės, laukiame šio pasaulio čempionato. Galima sakyti, jog šiam startui ruošėmės visus metus, kai tik sužinojome, jog varžybos vyks Lietuvoje. Tačiau kažkokio išskirtinio pasiruošimo nėra. Kiekvienoms varžyboms ruošiamės taip pat atsakingai.

- Pirmenybės vyks Vilniuje. Ar esate iš tų, kuriems namų sienos padeda, ar priešingai - jaučiate didesnę atsakomybę ir varžytis būna sunkiau?

- Kadangi jau turėjome galimybę pajusti, ką reiškia šokti pasaulio čempionate savų žiūrovų akivaizdoje prieš ketverius metus (Evaldas ir Ieva tuomet iškovojo bronzos medalius - aut. past.), dabar galime pasakyti, jog nėra tiek daug džiaugsmo, kiek tikėjomės (juokiasi). Iš tikrųjų kojos labiau drebėjo, nei sienos padėjo. Atrodo, juk sava šalis, prieš visus norisi pasirodyti ypatingai gerai. Tačiau taip mes tuomet ir perdegėme. Tikiuosi, šiais metais su tuo pavyks susitvarkyti.

- LSŠF jums kelia tik aukščiausius tikslus. Patys irgi galvojate tik apie auksą?

- Žinoma, jog galvojame apie aukščiausius tikslus. Negalėčiau sakyti, jog tokie jie būna visada. Mes visada mąstome realistiškai. Jeigu yra galimybė, be abejonės, sieksime tik aukščiausio.

- Tai vienintelis titulas, kokio dar trūksta jūsų gausioje kolekcijoje?

- Taip, būtent to vienintelio dar neturime. Jeigu pavyktų iškovoti aukso medalius, būtų titulų kolekcija visiškai užbaigta. Tačiau neperšokus griovio, dar nesakykime „op“.

- Tai būtų galutinis karjeros tikslas?

- Tikrai ne. Reikėtų tik pasidžiaugti, jog mums tokiems jauniems šioje sporto šakoje pavyko viską surinkti. Tačiau tuo tikrai nesiruošiame nieko užbaigti.

- Kiek metų jau šokate? Ar bandėte skaičiuoti, kiek titulų kartu jau iškovojote?

- Poroje su Evaldu šokame 12 metų, o apskritai šokame jau apie 24-25 metus. Iš tiesų neteko titulų suskaičiuoti ir dėl to labai liūdna, nes jau nebežinome, kur juos dėti. Atsimenu, vaikystėje tėtis pagamino lentelę su vinukais, kad pasikabinčiau medalius. Lentelė buvo gal 1 m ilgio ir ji man nuolat atrodė tuščia (juokiasi). O dabar medalių bei taurių ir mūsų namai, ir salės, ir tėvų namai yra pilni. Galvojame, kas dar norėtų pasipuošti trofėjais (juokiasi).

- Koks jausmas būti pasaulinio reitingo lyderiais? Ar to fakto nesureikšminate?

- Iš tiesų apie tai net negalvojame. Tiesiog kiekvienoms varžyboms ruošiamės. Juk nežinai, kada iš pirmos vietos gali iškristi. Visi varžovai lygiai taip pat dirba, turi tą patį tikslą. Visi nori aplenkti savo varžovus ir tapti geriausiais. Tas džiaugsmas trunka gal 10 min., kai gauni apdovanojimą ar sulauki kažkokio įvertinimo. Kitą dieną, kai visi draugai tik pradeda sveikinti, tau tai jau būna praeitis.

- Šiemet, kur tik dalyvavote, viską laimėjote. Ar galite 2019-uosius įvardyti geriausiais karjeroje?

- Šiemet tikrai, kiek varžybose šokome, tiek buvome pirmi. Žinoma, džiaugiamės dėl to ir mes, ir treneriai, ir tėvai. Tačiau nelabai akcentuojame mažesnes varžybas, turime vieną tikslą - pergales pagrindiniuose startuose. Europos čempionate jau pavyko tai padaryti, kitas žingsnis ir koncentracija lauks lapkritį. Tačiau be šių metų dar išskirčiau ir 2015 m., kai užkopėme ant pakylos. Tai ir mums, ir visiems buvo labai netikėta, nes buvome ypač nauja, šviežia, jauna pora finale. O šiemet esame tiesiog nenurungiami visose varžybose. Tai yra kažkas tokio.

- Žvelgiant į ateitį, karjeros pabaigą sietumėte su kažkokiu titulu, ar kai galbūt jau šokis nebeteiks malonumo?

- Iš tikrųjų ne kažką savo šokių karjera siekiame įrodyti. Ir nenorime būti rakštis visiems, apie kurią pradeda kalbėti, kad jau tokie seni, bet dar neužleidžia vietos talentingam jaunimui. Manau, šoksime tol, kol ateis jausmas iš vidaus, kad viskas - geriau nebegaliu. O jei geriau negaliu, vadinasi, tą dieną ir reikia sakyti „Ačiū ir stop“. Tačiau kol dar yra jausmas, kad galiu geriau, manau, tai yra mūsų variklis.

- Ar matote Lietuvos perspektyvią pamainą?

- Žinoma, taip. Lietuva yra maža šalis. Tačiau tokia maža šalis kiekvienose amžiaus grupėse turi labai stiprias, finaluose kovojančias pasaulinio lygio poras. Širdis džiaugiasi, kad ateinanti karta nesilpnėja, o galbūt bus netgi dar ir stipresnė. Bent jau to labai linkiu.

- Kiek metų be šokių jau atiduota ir trenerių darbui?

- Į šį klausimą negaliu atsakyti (šypsosi). Tačiau niekada nepamiršiu savo pirmųjų „pamokų“ kolektyve. Mažos mergytės priėjusios klausė: „Ieva, kaip galvą taip gražiai sukinėti, mums neišeina.“ Tai turbūt buvo mano pirma joms suteikta informacija, tačiau to nepavadinsiu pamoka. Turbūt tada dar pati buvau nepilnametė. Iš tikrųjų dirbti su poromis pradėjau studijų paskutiniais metais.

- Ar sunku būti „už aikštelės ribų“?

- Ir taip, ir ne. Kai darbas yra malonumas, sunku vertinti, ar tai yra sunku. Iš tiesų trenerių darbe yra daug psichologinės įtampos. Esi atsakingas už sportininko fizinį pasirengimą, taip pat turi būti geras psichologas. Turi atlaikyti kritiką iš kitų žmonių, iš teisėjų ir palaikyti savo porą. Atsakomybė yra didžiulė. Kadangi šokis yra mano malonumas, siekiamybė, tai nieko sunkaus nematau.

- Kur slypi poros sėkmės paslaptis?

- Tai yra sportas, kur sieki rezultato ne tik pasitikėdamas savo jėgomis, bet tai darai dviese, yra komandinis darbas, čia kaip šeimoje. Svarbus yra pasitikėjimas vienas kitu ir pagarba. Jei to nebus, bus daug situacijų, konkurentų, po kurių greitai galėsite vienas su kitu atsisveikinti. Reikia būti vienu kumščiu. Tai yra sunkiausia šio sporto dalis.

- Sudėtinga Lietuvoje rasti tinkamą šokių partnerį?

- Nuskambės graudžiai, bet mano laikais, kai buvau jauna, turėjau problemų panašiai kaip ir visos mergaitės - praaugau visus berniukus. Tuomet man buvo sunku rasti partnerį, tinkamą pagal ūgį. Vėliau atsirado kitos problemos. Kai daugėja varžybų, daugėja darbo, berniukams mažėja noras dirbti. Taigi berniukų buvo daug mažiau nei mergaičių. Mes jau 11-ti metai gyvename Kaune. Nors esu iš Šiaulių, o mano partneris atvažiavo iš Trakų, kai pradėjome poroje šokti. Tokį sprendimą priėmiau ir aš, ir tėvai, kai man buvo 17 metų. Tad į Kauną išvažiavau gyventi viena, kai dar buvau nepilnametė ir tai dariau tik dėl šokių. Tiksliau, dėl to, kad buvo galimybė šokti su šiuo partneriu. Taigi su partneriais buvo sudėtinga. Šiais laikais yra visiškai atvirkščiai. Labai gaila, bet pasiilgstame merginų, kurios nori dirbti, žiūri į tai, kaip į sportą, o ne kaip į pramogą ar gražių suknelių, šukuosenų demonstravimą.

- Ar lengviau, kai šokių partneris yra ir partneris gyvenime (Evaldas ir Ieva susituokė 2018 m. rugpjūtį - aut. past.)? Juk visi varžybų rūpesčiai grįžta į namus.

- Žiūrint į kasdienybę, iš tikrųjų sunku. Juk kai sieki aukščiausio rezultato iš savęs, ir iš kito nori išspausti kuo daugiau. O būna, jog tuomet vienas neatlaiko psichologiškai, kitas galbūt kitame kelyje mato rezultatą. Tuos barnius, kivirčus, nesutarimus palikti uždarius salės duris yra sunku. Tačiau jei prisiminčiau sunkiausius mano gyvenimo periodus, būtent partneris tuomet buvo šalia. Taigi yra didelių pliusų, bet ir iššūkių. Reikia dirbti su savimi, jog sugebėtum atskirti darbą nuo laisvalaikio.