Lygiai prieš aštuonerius metus Londono olimpiniame kaimelyje 15-metė mergaitė nedrąsiai atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Pokalbio išvakarėse, liepos 30-ąją, ji triumfavo 100 metrų plaukimo krūtine varžybose. Nenuostabu, kad Rūta jautėsi nejaukiai - paauglę buvo ką tik užgriuvusi dėmesio lavina, Lietuvoje prasidėjo Auksinės žuvelės manija.

Manija jau praėjo. Pernai gegužę R.Meilutytė oficialiai baigė karjerą, o liepą paskelbta, kad už antidopingo taisyklių pažeidimą jai skirta dvejų metų diskvalifikacija. Tokia karjeros pabaiga nepuošia biografijos, tačiau neverta užmiršti pradžios. Ta pradžia daug davė Lietuvos plaukimui.

2012 m. Rūta gyveno Anglijoje, todėl natūralu, kad iškilo klausimas, ar tokias aukštumas ji būtų pasiekusi ir Lietuvoje. „Nesistengiu svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Neverta. Aš dabar treniruojuosi puikiomis sąlygomis ir tikiuosi, kad tokias sąlygas gaus daugiau Lietuvos sportininkų“, - prieš aštuonerius metus Londone sakė R.Meilutytė.

2012-aisiais atrodė, kad įvyko persilaužimas, pakeisiantis Lietuvos plaukimą. Visi kalbėjo apie šią sporto šaką, valdžia žadėjo pristatyti baseinų. Praėjo du olimpiniai ciklai. Tiksliau, būtų praėję, jei Tokijo olimpinės žaidynės nebūtų perkeltos į 2021-uosius. Praėjus aštuoneriems metams nuo Rūtos pergalės, E.Vaitkaičio paklausėme, ar ji išties tapo persilaužimo momentu.

„Gal sakyčiau, kad tai buvo kibirkštis. Jei lygintume su automobilio mechanika, tai kibirkštis duoda impulsą, nuo kurio mašina gali užsivesti ir dirbti. Kartais užtenka vienos kibirkšties, kartais, jei šaltas variklis, reikia kelių. Rūtos pergalė buvo ta kibirkštis, dėl kurios kai kas pasikeitė. Manau, visų pirma įvyko didelis pokytis plaukikų galvose. Atsirado supratimas, kad galima laimėti. Kas pažinojo Rūtą asmeniškai, galėjo sakyti: ji yra mano draugė ir ji nėra antžmogis, jeigu ji gali, tai galbūt ir aš galiu“, - svarstė plaukimo federacijos vadovas.

Vertinant pokyčius plaukime, galima išskirti kelis kriterijus - rezultatus, masiškumą, infrastruktūrą. Tai, kad Rūtos pergalė netapo šauksmu tyruose, įrodo vienas faktas - Danas Rapšys buvo pripažintas geriausiu 2019 m. Lietuvos sportininku. Jis perėmė estafetę iš R.Meilutytės ir jau turi aštuonis pasaulio bei Europos čempionatų medalius.

Pasak E.Vaitkaičio, įvertinti rezultatus šiek tiek trukdo tai, kad šiemet neįvyko olimpinės žaidynės: „Labai gaila, kad šis olimpinis ciklas nepasibaigė ir todėl sunkiau palyginti. Tačiau manau, jog reikia paminėti 2016 m. pasaulio čempionu tapusį Simoną Bilį. Keli žmonės užaugo iki rinktinės lygio, pavyzdžiui, Kotryna Teterevkova, skynusi medalius toje pačioje rungtyje, kaip ir Rūta. Manau, kad čia irgi buvo didelė Rūtos įtaka, asmeninis pavyzdys.

Yra ir Andrius Šidlauskas, Ugnė Mažutaitytė. Yra tų žmonių, yra jaunimo. Gal nereiktų sakyti, kad 2012 m. buvo nauja pradžia, tarsi nukirsta peiliu. Įdirbis buvo ir anksčiau, bet atsirado daugiau pasitikėjimo, ypač tarptautinėje arenoje. Jei esi lietuvis, varžovas tave labiau gerbia, atkreipia dėmesį. Atsiranda nugalėtojo mentalitetas.“

Pereikime prie masiškumo. „Dėl vaikų skaičiaus treniruotėse niekada ir nejautėme, kad jų trūksta. Plaukimo būreliai rugsėjį visada būdavo „užkimšti“, ypač didžiuosiuose miestuose. Atsirado dar daugiau norinčių. Kažkiek padidėjo ir paslaugų pasiūla, nors ne tiek, kiek žadėjo politikai. Ypač tai aktualu Vilniui, kur projektai net ir per aštuonerius metus nepasiekė finišo tiesiosios“, - priminė E.Vaitkaitis.

Vertinant infrastruktūrą, reikia neužmiršti, kad 2012 m. situacija buvo apgailėtina. Pasak E.Vaitkaičio, šalyje buvo trys 50 metrų baseinai - Alytuje, Elektrėnuose ir Vilniuje. Sostinės baseinui verkiant reikėjo renovacijos, kuri iki šiol nebaigta. Nuo 2012-ųjų ilgieji baseinai atsidarė Kaune ir Klaipėdoje, užsidarė Vilniuje.

„Kaunas ketina per 18 mėnesių pastatyti dar vieną baseiną. Panevėžys yra baigęs projektavimą. Nors tiksliai nežinau, kokia ten situacija, bet juda į priekį. Manau, per artimiausius kelerius metus gali atsirasti dar trys 50 metrų baseinai“, - vylėsi E.Vaitkaitis.

Kalbėdamas apie infrastruktūrą, jis akcentavo, kad kai kur reikalai juda į priekį, kai kur - ne: „Situacija gerėja, bet aš dažnai sakau, kad infrastruktūra nėra tik gelžbetonis, sporto bazės. Tai yra ir žmonės - treneriai, kitas personalas. Daug miestelių pasistatė baseinus, nors ir neolimpinio dydžio. Tačiau su žmogiškaisiais ištekliais nebuvo didelio postūmio ir pokyčio. Jei žiūrėtume į trenerių kontingentą 2012 m. ir dabar, pokytis yra labai nedidelis.“

O dabar įvertinkime bendrą padėtį. Ar Lietuva tinkamai išnaudojo šansą, kurį 2012 m. suteikė R.Meilutytė? „Manau, gal ne 100 proc. išnaudojo, bet, palyginti su kitomis sporto šakomis, visgi išnaudojo. Plaukimas nebuvo vienintelė sporto šaka, laimėjusi aukso medalį. Buvo ir šiuolaikinė penkiakovė, tačiau Rūtos fenomenas visiškai kitaip veikė. Ji buvo jauna, emigracijos paliestas vaikas. Sąlygos nebuvo pačios geriausios, bet buvo daug nuoširdumo. Kibirkštis buvo labai ryški. Manau, tą kibirkštį išnaudojome“, - sakė E.Vaitkaitis.

„Tam, kad mašina važiuotų toliau, labai norėjosi, kad šiemet būtų dar viena ar dvi kibirkštys, kurios leistų judėti dar greičiau“, - pridūrė plaukimo federacijos vadovas. Jis turėjo galvoje šansus pasižymėti Tokijo žaidynėse. Kadangi šiemet žaidynės neįvyko, naujų kibirkščių teks bent metus palaukti.