Antikos palikimas ir kariškių įgūdžiai

Jei sporto šaka vadinama šiuolaikine penkiakove, reiškia, buvo ir nešiuolaikinė. Olimpinėse žaidynėse penkiakovė buvo kultivuojama jau 708 m. prieš mūsų erą. Turbūt ja užsiimta ir anksčiau, bet istoriniai šaltiniai išsaugojo šią datą. Tuo metu penkiakovė buvo visiškai kitokia, toks pats buvo tik rungčių skaičius. Pavadinimas kilęs iš graikiškų žodžių pente (penki) ir athlon (varžybos).

Keturias iš penkių rungčių, kuriose varžėsi Antikos penkiakovininkai, dabar priskirtume lengvajai atletikai. Jie šokinėjo į tolį, metė ietį ir diską, bėgo trumpą nuotolį stadione. Tačiau penktoji rungtis su lengvąja atletika nieko bendro neturėjo, tai buvo imtynės. Sportininkams reikėjo ir greičio, ir jėgos. „Štai kodėl penkiakovininkai yra gražiausi iš visų atletų“, - rašė Aristotelis.

Neaišku, kaip būdavo nustatomas nugalėtojas. Spėjama, kad čempionu galbūt tapdavo atletas, laimėjęs visas penkias rungtis. Kitas variantas - reikėjo laimėti tris rungtis. Tai padaryti būtų labai sunku, todėl realesnis trečias variantas - po keturių rungčių tam tikras sportininkų skaičius gaudavo teisę dalyvauti imtynėse, o jų nugalėtojas tapdavo čempionu.

Naujaisiais laikais penkiakovė olimpinių žaidynių programoje atsirado 1906 m., bet ir tada tai buvo ne šiuolaikinė penkiakovė, o antikinių laikų palikimas. Sportininkai vėl rungėsi keturiose lengvosios atletikos rungtyse ir dalyvavo imtynėse. Mažiau sportu besidomintys žmonės ir šiais laikais painioja savokas. Penkiakovė yra viena iš lengvosios atletikos disciplinų. Ją kultivuoja moterys, bet ne pačiose svarbiausiose varžybose. Svarbiausiose varžybose yra septynkovė. Vyrų daugiakovėje atitikmuo yra dešimtkovė.

Šiuolaikinėje penkiakovėje tik viena rungtis - bėgimas - atėjo iš lengvosios atletikos. Kitos rungtys - plaukimas, fechtavimas, jojimas ir šaudymas. Už tai, kad šiuolaikinė penkiakovė tapo atskira, olimpine sporto šaka, turime dėkoti P. de Kubertenui. Prancūzas, 1896 m. atgaivinęs olimpines žaidynes, sugalvojo, kad reikia sporto, kuriame atletai pademonstruotų įvairiapusiškumą. Visgi jo propaguotai sporto šakai idealiai tiko ne bet kokio žmogaus, o kariškio įgūdžiai.

Kariams buvo pritaikyta ir antikinė penkiakovė. P. de Kubertenas viską sudėliojo taip, kad šiuolaikinė penkiakovė atitiktų XIX amžiaus pabaigos ar XX amžiaus pradžios kavaleristo, atsidūrusio priešo užnugaryje su specialia užduotimi, įgūdžius. Ne veltui 1912 m., kai šiuolaikinė penkiakovė debiutavo olimpinėse žaidynėse, varžybose dalyvavo tik karininkai. Geriausi penkiakovininkai, pavyzdžiui, Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, ir šiais laikais oficialiai yra kariškiai.

Nors nuopelnai priskiriami P. de Kubertenui, švedai teigia, kad ši sporto šaka atsirado iš jų kariuomenės tradicijų. Jų įtaka šiuolaikinės penkiakovės vystymui tikrai buvo didelė. 8 iš 9 pirmųjų olimpinių čempionų buvo švedai. Pačiu pirmuoju čempionu 1912 m. tapo Gustafas Liljehiokas (Gustaf Lilliehook). Pirmasis pasaulio čempionatas 1949 m. vyko Švedijoje.

Laikui bėgant, detalės šiek tiek keitėsi, bet apskritai šiuolaikinė penkiakovė yra ištikima tradicijoms. Nuo 2000 m. olimpinių žaidynių plaukimo distancija sutrumpėjo nuo 300 iki 200 metrų, o bėgimo - nuo 4 iki 3 kilometrų. 2009 m. bėgimo ir šaudymo rungtys buvo sujungtos, išėjo kažkas panašaus į biatloną. Tai - bene svarbiausias pakeitimas, pavertęs sporto šaką dinamiškesne. 2011 m. tikras pistoletas pakeistas lazeriniu, o 2013 m. paskutinės rungties distancija buvo padalinta į keturis ratus po 800 metrų su keturiais šaudymo ruožais.

Ilgą laiką šiuolaikinė penkiakovė buvo tik vyrų užsiėmimas. Nuo 1952 iki 1992 m. olimpinėse žaidynėse jie galėjo iškovoti ne vieną medalį, nes programoje buvo ir komandų varžybos. Moterys pasaulio čempionatuose pradėjo dalyvauti 1978, olimpinėse žaidynėse - 2000 m.

Mūsų šalyje šiuolaikinė penkiakovė turi gilias tradicijas. Pirmas Lietuvos čempionatas įvyko 1956 m., šiuolaikinės penkiakovės federacija įkurta 1959 m. Atkūrus Nepriklausomybę, 1991 m., ji buvo priimta į Tarptautinę šiuolaikinės penkiakovės federaciją.

Pirmuoju tarptautinėje arenoje pasižymėjusiu Lietuvos penkiakovininku tapo panevėžietis Stasys Šaparnis. 1967 m. jis tapo pasaulio vicečempionu, daug varžovų aplenkęs paskutinėje - kroso - rungtyje. Greitas bėgimas iki šiol yra Lietuvos penkiakovininkų vizitinė kortelė. 1968 m. Meksiko olimpinėse žaidynėse S.Šaparnis asmeninėse varžybose liko devintas, o komandinėse su TSRS ekipa pelnė sidabrą.

XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje pasaulinio lygio žvaigždėmis tapo Andrejus Zadneprovskis ir Edvinas Krungolcas. Andrejus dukart tapo pasaulio ir kartą - Europos čempionu, Edvino sąskaitoje yra trys Europos ir vienas pasaulio čempionato aukso medalis. 2013 m. planetos pirmenybėse lietuviai karaliavo tiek moterų, tiek vyrų varžybose - auksas atiteko L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei bei Justinui Kinderiui. Čia paminėjome tik pasiekimus asmeninėse varžybose, o medaliai buvo renkami ir komandų varžybose bei estafetėse.

Vyšnia ant torto daugelyje sporto šakų yra olimpinis apdovanojimas, o Lietuvos penkiakovininkai po Nepriklausomybės atgavimo nuraškė jau keturias tokias vyšnias. A.Zadneprovskis 2004 m. pelnė sidabrą, 2008 m. - bronzą. E.Krungolcas 2008 m. tapo olimpiniu vicečempionu. 2012 m. Londone L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė pagerino vyrų pasiekimus ir iškovojo olimpinį auksą. Jei neįvyks nieko netikėto, ateinančiais metais Tokijuje Laura bandys susigrąžinti čempionės titulą.

Faktai

Olimpinėse žaidynėse daugiausiai medalių yra iškovoję Vengrijos penkiakovininkai. Jie pelnė 9 aukso, 8 sidabro ir 5 bronzos apdovanojimus. Labai nedaug atsilieka švedai, kurių sąskaitoje yra 9 aukso, 7 sidabro ir 5 bronzos medaliai. Lietuvos sportininkai lentelėje yra garbingoje devintoje vietoje. Jie iškovojo 1 aukso, 2 sidabro ir 1 bronzos medalį.

Pasaulio čempionatuose didžiausią kolekciją taip pat sukaupė Vengrija. Jos atstovai pelnė 54 aukso, 44 sidabro ir 33 bronzos apdovanojimus. Lietuva šioje įskaitoje yra dešimtoje pozicijoje. Mūsų penkiakovininkai pasaulio pirmenybėse iškovojo 8 aukso, 8 sidabro ir 9 bronzos medalius.