Ant snieglentės - į paralimpines žaidynes

La Molinoje vykęs pasaulio čempionatas R.Micevičiui buvo debiutinis, bet sėkmingesnis nei jis pats tikėjosi. Kovo 11 d. kroso rungties LL2 klasės varžybose lietuvis užėmė penktąją vietą, aplenkęs aštuonis varžovus, tarp kurių buvo ir paralimpinių žaidynių prizininkai. 32-ejų sportininkas neseniai tapo ir Europos taurės laimėtoju.

Po sėkmingo pasirodymo kroso rungtyje R.Micevičius dar dalyvavo pasaulio čempionato slalomo (banked slalom) varžybose, kuriose sekėsi ne taip gerai. „Tai nėra mano rungtis, nes joje reikia daug technikos, patirties ir specifinės įrangos - tam tikros lentos, vaško. Nelabai buvau pasiruošęs šiai rungčiai ir joje likau dešimtas", - pasakojo paraatletas.

Visgi antroji rungtis nesugadino įspūdžių, likusių po pirmosios, kurioje rezultatas pranoko lūkesčius. „Buvau nustebęs, šokiruotas, - neslėpė R.Micevičius. - Krosas yra tokios lenktynės, kuriose gali įvykti avarijos, žmonės gali nukristi, nepasirinkti teisingos trajektorijos posūkyje ir išslysti. Taip ir įvyko, nusišypsojus laimei pasiekiau nerealų rezultatą."

R.Micevičius La Molinoje pasinaudojo kritusių varžovų klaidomis ir tai varžybų dalyviams priminė vieną žiemos sporto legendą. 2002 m. Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse greitojo čiuožimo trumpuoju tapu varžybose australas Stivenas Bredberis (Steven Bradbury) nebuvo laikomas favoritu, tačiau ketvirtfinalyje vienas varžovas bus diskvalifikuotas, o pusfinalyje ir finale visi varžovai krito. Taip niekur neskubėjęs australas tapo olimpiniu čempionu.

R.Micevičius pripažįsta, kad jo atvejis kiek panašus: „Aišku, aš užėmiau ne pirmąją vietą, o penktąją, bet mažajame finale viskas klostėsi panašiai. Ketvirtas ar penktas posūkis buvo labai sudėtingas ir mano strategija buvo laikytis didesnio atstumo. Vienas varžovas krito, antras - irgi, trečias nespėjo išvengti tų dviejų, nes buvo per arti. Aš vos spėjau jų išvengti ir atvažiavau pirmas." Jei Fortūna atvedė ant olimpinės pakylos australą, kodėl negalėtų ant paralimpinės pakylos užkelti lietuvio? Tiesa, jo tikslas kol kas yra debiutas paralimpinėse žaidynėse, o ne medalis.

- Kaip atsidūrėte snieglenčių sporte ir kuo jis patraukė? - paklausėme R.MICEVIČIAUS.

- Jau būdamas suaugęs žmogus turėjau svajonę išmokti gerai „snoubordinti". Gal ne tai, kad gerai, o tiesiog išbandyti. Su draugais keletą kartų per metus važiuodavome slidinėti, kol gyvenau ir mokiausi Anglijoje. Su tėvais galimybės „snoubordinti" neturėjau, nes į kalnus nesiveždavo, gal tuo metu buvo per brangu. Kai išbandžiau snieglentę su draugais, man labai patiko.

Baigęs universitetą pradėjau dirbti ir galėjau dažniau nuvažiuoti. O po kelerių metų pagalvojau: kodėl man neišvažiuoti į kalnus gyventi ir tai daryti kiekvieną dieną. 2016 m. pusei metų išvažiavau į Prancūzijos Alpes, gyvenau ten septynis mėnesius ir kasdien važinėjau snieglente. Tai tapo mano aistra. Po to nuvažiavau į Ispaniją užsiimti kaitavimu, bet snieglentės neužmiršau ir sulaukęs žiemos sezono dar pusmečiui nuvažiavau į Italiją. Tiek įsimylėjau šį sportą, kad pasiryžau gyventi kaip kalnų žmogus mažuose miesteliuose.

- Kada atsirado lūkesčiai dalyvauti aukšto lygio varžybose ir patekti į paralimpines žaidynes?

- Pradžioje apie paralimpines žaidynes net negalėjau galvoti, nes neturėjau problemų, dėl kurių apie jas galėčiau galvoti. 2019 m. grįžau į Lietuvą visam laikui, kad susikurčiau tvirtesnius gyvenimo pamatus ir galvojau, kad snieglentė liks pomėgiu, galimybe linksmai leisti laiką, daryti triukus, nes jau buvau įgavęs gerus įgūdžius.

Kai praradau koją (Rapolas koją prarado dėl traumos, patirtos 2021 m. spalį, užsiimant kaitavimu, - aut. past.), paralimpinės svajonės sėklą pasėjo draugas filipinietis, su kuriuo žaisdavau paplūdimio tinklinį. Jis gal ir juokais pasakė: dabar galėsi važiuoti į paralimpines žaidynes. Iš pradžių rimtai apie tai negalvojau, bet gulėdamas ligoninėje turėjau labai daug laiko ir pradėjau domėtis, kas tai yra.

Pamačiau, kad kroso rungtis yra visai kitokia nei įsivaizdavau. Ji tarsi įstatyta į rėmus. Ten nėra stiliaus, tik greitis - kas greičiau nusileis nuo kalno. O aš visada galvojau apie stilių, kaip gražiai atlikti triuką ar šuolį. Čia - viskas atvirkščiai, lentos yra dvigubai didesnės ir labai kietos. Tai ne ta disciplina, kurią mylėjau, bet, kai praradau koją, pabandžiau vieną kartą, antrą, nuvažiavau į porą varžybų ir supratau, kad kovingumas, sportinė dvasia niekur nedingo.

Patiko ir aplinka, linksma „chebra", gavau daug informacijos apie dirbtines kojas, nes yra daug likimo brolių. Rungtis man prilipo ir pamačiau, kad joje sekasi. Praėjusių metų lapkritį ar gruodį supratau, kad tai darysiu bent ketverius metus ir ruošiuosi artimiausioms paralimpinėms žaidynėms, o jei viskas bus gerai su sveikata, nuvažiuosiu ir į kitas.

- Tačiau sportuodamas neapsiribojate tik snieglente? Minėjote, kad prieš pokalbį išsiruošėte pabėgioti.

- Pagaliau pagavau bėgimo kablį (juokiasi). Čia gal buvo labiau pabandymas, bet nubėgau 5 km ir viskas buvo puiku. Bėgimas, dviračiai, tinklinis ir kitoks sportas yra mano gyvenimo dalis. Kai dirbau kontoroje, vakarais visada važiuodavau pasportuoti, todėl fizinis krūvis man tikrai nėra naujiena.

- Darbą metėte dėl snieglentės ir svajonės patekti į paralimpines žaidynes. Ką apie tokį ryžtingą poelgį sakė jūsų aplinkos žmonės, nebandė atkalbėti?

- Buvo visko. Esu emocijų žmogus ir, jei kažko užsigeidžiu, pajuntu aistrą, manęs turbūt niekas negali atkalbėti. Jei yra realių galimybių ir nors vienas žmogus yra tai padaręs, aš galiu būti antras. Gavau informacijos, kad tokių žmonių yra. Žinau, kad galiu būti fiziškai stiprus ir, įdėjęs pakankamai pastangų, pasiekti tų žmonių lygį.

Daug kas gal ir netikėjo, patarė susikaupti kitiems dalykams, bet po poros varžybų tokios kalbos kažkaip nutilo. Galbūt aplinkiniai pamatė, kad yra potencialo. Pradžia buvo su daug klaustukų, bet atsirandant rezultatams jie po truputį dingo.

- Kaip, neturint nuolatinio darbo, pavyksta išgyventi ir siekti savo tikslų?

- Su dabartiniais rezultatais išgyventi pavyksta. Patekau tarp profesionalių sportininkų, kuriems skiriamos premijos, bandome derinti stipendijos skyrimą. Turiu keletą rėmėjų, prisideda Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Neįgaliųjų sporto federacija, Lietuvos nacionalinė slidinėjimo asociacija, Lietuvos paralimpinis komitetas. Manau, visa tai sudėjus ir suradus daugiau rėmėjų, viskas įmanoma.

Gal reikėtų labiau susifokusuoti į socialines erdves, nes puikiai žinome, kad influenceriai uždirba nemažus pinigus. Reikia turėti daugiau sekėjų instagrame, kurti gerą turinį. Mano kitas tikslas - šią vasarą mokytis, kaip kurti turinį, vaizdo reportažus.

- Žiūrint iš šalies, atrodo, kad sportininkui, užėmusiam penktąją vietą pasaulio čempionate, neturėtų būti sunku patekti į paralimpines žaidynes. Kaip yra iš tiesų?

- Manau, kad ši užduotis neturėtų būti sunki. Tai yra mano pirmieji metai, neturėjau normalių trenerių ir įrangos, bet pasiekiau tokį rezultatą. Kiek žinau, pastarosiose paralimpinėse žaidynėse šioje disciplinoje dalyvavo 36 šalių atstovai, iš viso buvo gal 38 sportininkai. Tarp 36 ar 38 dalyvių tikrai turėčiau patekti, jei nebus traumų ir leis fizinės bei finansinės galimybės. Padėliojau biudžetą kitam sezonui ir gaunasi 100 tūkst. eurų.

Reikia turėti galvoje, kad man nusišypsojo sėkmė ir pasiekiau galbūt geriausią savo rezultatą. Gali būti ir taip, kad geresnio jau nepasieksiu. Visgi reikia dėti visas pastangas. Tikiu, kad, jei toliau sportuosiu tokiu ritmu ir atsiduosiu vien sportui, mane tikrai matysite paralimpinėse žaidynėse.

- Ar treneris iš Didžiosios Britanijos Bredas Vatsonas (Brad Watson), kuris talkino pasaulio čempionate, padės jums ir toliau?

- Turbūt padės. Dabar bandome sutvarkyti biudžetą, viską suskaičiuoti. Jei viskas bus gerai, jis man padės, jei ne, tai bent nuvažiuos su manimi į varžybas. Iki sezono pradžios, tai yra iki rugsėjo, viskas turėtų susidėlioti. Treneris rodo norą prisidėti, bet, žinoma, už tai reikia mokėti atlyginimą.

- Žiema jau baigėsi. Ar iki kito sezono dar stosite ant snieglentės?

- Taip. Dabar grįžau į Lietuvą pasigaminti patogių kojų ir pakoreguoti slidinėjimo kojinių, nes jos labai nutrynė, ant bigės atsirado daug žaizdų. Balandžio pradžioje išvažiuosiu į Austrijos ledynus, kur dar yra trasos, ten būsiu pusantro ar du mėnesius, toliau tobulinsiu techniką. Galbūt bandysiu ir trenerį pasikviesti.

Iki gegužės vidurio tikrai būsiu ten, tada grįšiu į Lietuvą treniruotis su riedlente. Ir, be abejo, toliau dirbsiu kaitavimo instruktoriumi Svencelėje. Fizinės galimybės vasarą turėtų išlikti tokios pačios, gal netgi sustiprėsiu.