60 Lietuvos kultūrizmo metų: 1965-2025

Netrukus buvo įsteigta ir šios sporto šakos organizacija. Kultūristai nuėjo tiek pakilimų, tiek kritimų kelią, kai kartu su dar keliomis sporto šakomis sovietmečiu patyrė draudimų ir ribojimų laikmetį. Galiausiai po 1987 m., kai kultūrizmas tapo oficialiai pripažįstama sporto šaka, nestokota reikšmingų ir gan plačiai nuskambėjusių laimėjimų. Prisiminkime svarbiausias Lietuvos kultūrizmo datas ir faktus.

1965 m. gegužės 23 d. Lietuvos kultūrizmo istorijos atskaitos taškas, kai įvyko pirmosios atletinės gimnastikos (taip ilgą laiką - ištisus du dešimtmečius - dėl ideologinių sumetimų buvo vadinamas kultūrizmas) varžybos. Jos buvo surengtos per Kauno aukštųjų mokyklų studentų pavasario šventę, kuri vyko prie Kauno marių, Pažaisliuose. Gausiausiai dalyvių buvo iš „Jaunystės", pirmojo Lietuvoje klubo, pačių entuziastų jėgomis 1964 m. įsirengto rūsio patalpose. Varžybose dalyvavo ir keletas sunkiaatlečių. Tiesa, pastariesiems labiau sekėsi ne raumenyno vertinime, o jėgos pratimuose (pritūpimuose su štanga ir kt.). Absoliučiu nugalėtoju buvo pripažintas Politechnikos instituto Statybos fakulteto trečiakursis Rytis Macijauskas. Beje, tuomet iškovotą taurę jis po kelių dešimtmečių padovanojo Lietuvos sporto muziejui Kaune. Netrukus klubų gausa išsiskyręs Kaunas tapo tikra kultūrizmo Meka.

1966-1971 m. Vilniuje, Kaune (keturis kartus varžybos vyko gausiai žiūrovais užpildytoje Sporto halėje) ir Panevėžyje buvo surengti Lietuvos čempionatai. Šios sporto šakos geografija plėtėsi, klubai įsikūrė Klaipėdoje, Šiauliuose, Kėdainiuose, Ukmergėje ir kitur.

Pirmajame čempionate 1966 m. gegužės 29 d. Vilniaus statybininkų rūmuose tarp teisėjų buvo ir garsus dailininkas, grafikas Stasys Krasauskas, Respublikinės premijos laureatas. Jis tapo ir savotišku „skydu" nuo kritikų, kuriems pozavimas ir raumenų demonstravimas prieštaravo „socializmo idealams". Čempionate Vilniuje, tiesa, be konkurencijos, dalyvavo ir trys iš Maskvos atvykę atletai. Pirmaisiais čempionais tapo kauniečiai R.Macijauskas ir Klemensas Alšauskas bei vilnietis Anatolijus Pricas, žinomas sunkiaatletis, TSRS sporto meistras ir LTSR rekordininkas. Vėlgi siekiant skirtumo nuo vakarietiškojo kultūrizmo, čempionatų programoje buvo ir jėgos pratimai.

Kontaktų su užsieniu pradžia. Nors bendravimas su užsieniu gyvenant už „geležinės uždangos" buvo gan komplikuotas, nes norint keliauti į užsienį reikėdavo gauti iškvietimą ir „kompetetingų organų" leidimą, vis dėlto 1968-ųjų vasarį kauniečiams pavyko išvykti į varžybas Lenkijoje. Tų pačių metų balandį lenkai atvyko į Kauną ir dalyvavo varžybose Sporto halėje. Tai buvo pirmieji gyvi tarybinių kultūristų kontaktai su užsieniečiais. Iki tol bendrauta laiškais ir semiantis metodinių žinių iš kultūrizmo skyrelio publikacijų lenkų žurnale „Sport dla Wszystkich" („Sportas visiems").

1968 m. rugpjūčio 30-31 d. Būrelis entuziastų iš uostamiestyje įsteigto klubo „Jėga", vadovaujami Antano Jonuškučio, Klaipėdoje surengė pirmąsias varžybas dėl „Gintaro" prizo. Šis turnyras, kurio organizavimu ir šiandien tebeužsiima klaipėdietis Edmundas Daubaras, nevyko vos keletą kartų. Draudimų metais tai buvo ir savotiška kultūrizmo oazė, sutraukdavusi atletus ir iš tolimiausių TSRS miestų.

Lietuvos atletinės gimnastikos federacijos įsteigimas. Federacijos atsiradimas buvo patvirtintas 1969 m. kovo 5 d. Kūno kultūros ir sporto komiteto prie LTSR Ministrų Tarybos pirmininko įsakymu. Tai buvo išskirtinis atvejis visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Pirmuoju federacijos prezidentu išrinktas Vytautas Zumeris.

Istorinis susitikimas įvyko Lenkijoje. Lietuviai, gana dažnai rungtyniaudavę kaimyninėje Lenkijoje rengiamose varžybose, 1971-ųjų gegužę dalyvavo ir ten įvykusiame istoriniame susitikime su Tarptautinės kultūristų federacijos (IFBB) prezidentu Benu Veideriu (Ben Weider). Tais pačiais metais kreiptasi į Maskvą leidimo vykti į pasaulio čempionatą Paryžiuje, bet atsakymas buvo neigiamas.

Kultūrizmui - „stop". 1973-iųjų pradžioje kultūrizmas kartu su keliomis kitomis sporto šakomis (karatė, moterų futbolu, sambo, bridžu, joga) pateko į partinių ir sporto funkcionierių nemalonę. TSRS sporto komiteto Kolegijos nutarimu šias sparčiai populiarėjusias sporto disciplinas buvo nutarta pristabdyti paskelbiant jas „neatitinkančiomis tarybinės kūno kultūros ir sporto sistemos reikalavimų ir tikslų". Ilgainiui „užsukti varžtai" ėmė kažkiek laisvėti.

Situaciją pakeitė „perestroika". Liberalėjant aplinkai, pusiau legalus kultūristų veikimas galiausiai virto oficialiu pripažinimu 1987 m. rugpjūtį. Tuomet įkurtai TSRS atletizmo federacijai, kuri buvo vadinta „perestroikos kūdikiu", vadovavo žinomas sunkiaatletis, olimpinis čempionas, rašytojas Jurijus Vlasovas.

Pirmasis oficialus čempionatas. 1986-ųjų balandį Šiauliuose, padedant komjaunimui, po 15-os metų pertraukos vėl įvyko oficialios varžybos. 2025 m. Lietuvos IFBB čempionatas vyko jau 45-tą kartą.

Lyderių statusas. Lietuviai jį iškart patvirtino TSRS taurės turnyre (1988 m.), kur absoliučiu nugalėtoju tapo Viktoras Jucys iš Klaipėdos bei pirmaisiais TSRS čempionais 1989 m. tapę kauniečiai Raimundas Petraitis, Ričardas Petrauskas ir Vincas Dubickas, dar pripažintas ir absoliučiu nugalėtoju. Rolandas Bučinskas (Šiauliai) ir kaunietė Inga Misevičienė 1989 m. atstovavo TSRS rinktinei Europos, o R.Petraitis tais pačiais metais - pasaulio čempionate.

Vilniuje 1991 m. kovą viešėjo IFBB prezidentas. Jis susitiko su valstybės ir sporto vadovais, kultūrizmo aktyvu, tačiau, kol mūsų valstybė dar nebuvo įgijusi tarptautinio pripažinimo, jokio proveržio, išskyrus ėjimą „žingsnis po žingsnio", pasiūlyti negalėjo. Lietuvos atletai jau kurį laiką nedalyvavo TSRS rengiamose varžybose. Tais pačiais metais keletas organizatorių ir sportininkų nutarė nebelaukti, kuo ir kada baigsis didžiosios politikos dėlionė, ir nuvyko į NABBA (Nacionalinė kultūrizmo mėgėjų asociacija) varžybas Prancūzijoje, kur šios organizacijos Europos mišrių porų čempionais tapo R.Bučinskas ir Natalija Murnikovienė.

Debiutas IFBB pasaulio čempionate. Tik po nepavykusio 1991-ųjų rugpjūčio pučo Maskvoje, kai pasaulis pradėjo pripažinti Lietuvą kaip savarankišką valstybę, sekė pokyčiai ir tarptautinėje sporto erdvėje. IFBB nariais lietuviai tapo tų pačių metų rugsėjį, o jau spalio pabaigoje Lietuvos vyrų rinktinė debiutavo pasaulio čempionate Katovicuose (Lenkija).

Pirmieji Europos ir pasaulio čempionai. Vilnietis Olegas Žuras ir klaipėdietė N.Murnikovienė buvo pirmieji Lietuvos atstovai, tapę Europos IFBB 1993 m. čempionato nugalėtojais. Po metų N.Murnikovienė triumfavo ir pasaulio čempionate, kuriame laimėjo du aukso medalius (antrąjį - porų varžybose su Ričardu Murnikovu). 1994 m. ji buvo pripažinta geriausia Europos metų kultūriste. Vyrų varžybose O.Žuras pelnė pasaulio žaidynių auksą (2001 m.), o 2004 m. tapo ir planetos absoliučiu čempionu.

Profesionalų aukštumos. Geriausia visų laikų Lietuvos kultūrizmo atstove pripažinta N.Murnikovienė perrašė ir kultūrizmo profesionalių istoriją. Ji yra pirmoji Rytų Europos atletė, dukart (1995 ir 1996 m.) tapusi „Olympia" turnyro 3-iosios vietos laimėtoja. Ant šių didžiausią prestižą pasaulyje turinčių profesionalų varžybų prizininkių pakylos trečiojo laiptelio 2008 m. užlipo ir alytiškė Živilė Raudonienė.

Sausio 13-osios apdovanojimai. Vieno seniausių, nuo 1969 m. tebeveikiančio iki dabar, Kauno sporto klubo „Olimpas" nariai buvo aktyvūs Lietuvos Sąjūdžio dalyviai, LR Aukščiausiosios Tarybos gynėjai. 2002 m. jie buvo pagerbti prezidentūroje ir apdovanoti Sausio 13-osios medaliais.

50-mečio proga išleista knyga. Pažymint Lietuvos kultūrizmo 50-metį, 2016 m. buvo išleista 400 psl. tai progai skirta knyga (aut. Arūnas Petraitis): „Lietuvos kultūrizmas 1965-2015. Iliustruota „geležinio" sporto istorija".

Titulų gausa. Per 35-erių metų laikotarpį dvi dešimtys lietuvių tapo pasaulio čempionatų nugalėtojais, o Senojo žemyno pirmenybių auksą iškovojo bemaž trisdešimt mūsų atletų. Lietuvos čempionatus rekordinius 15 kartų yra laimėjusi vilnietė Alina Čepurnienė. Antras su 14 pergalių - O.Žuras.