Vos nežlugęs pirmasis pasaulio futbolo čempionatas

Pirmosios futbolo rungtynės, kurias šiuolaikiniai istorikai laiko tarptautinėmis, įvyko gerokai prieš įsteigiant FIFA - Glazge 1872 m. susitiko mėgėjiškos Anglijos ir Škotijos rinktinės. XX a. futbolas, jau tapęs olimpine sporto šaka, vis populiarėjo tiek Senajame, tiek Naujajame pasaulyje, o susidomėjimas įvairių šalių komandų rungtynėmis išaugo kelis kartus. Pietų Amerikoje tokie Argentinos, Čilės ir Urugvajaus rinktinių susitikimai vykdavo nuo 1910 m., 1916 m. į mūšius Lotynų Amerikoje įsijungė ir Brazilija.

Būta mėginimų surengti tarptautines varžybas ir Europoje, tačiau netrukus išryškėjo nesutaikomi FIFA, atstovaujančios futbolo rinktinių interesams, ir Tarptautinio olimpinio komiteto prieštaravimai. Pastarasis 1914 m. organizavo pirmąjį pasaulinį futbolo turnyrą Paryžiuje, kuriame dalyvavo 22 komandos iš Europos ir Amerikos. Tada nugalėjo Urugvajaus, vienintelio Pietų Amerikos atstovo, rinktinė. Problema buvo ta, kad sparčiai gausėjo futbolo klubų, augo jų žaidėjų profesionalumo lygis, o TOK vis dar griežtai laikėsi draudimo varžybose dalyvauti profesionaliems sportininkams, todėl į olimpines rinktines galėjo patekti tik mėgėjai, kad „kiekvienas turėtų šansą nugalėti".

Trečiojo dešimtmečio viduryje olimpinės lygybės koncepcija jau kategoriškai netenkino nei futbolininkų, nei aistruolių, kurie norėjo gražaus žaidimo, todėl tuometinis FIFA prezidentas Žiulis Rimė (Jules Rimet) nusprendė - atėjo laikas grįžti prie senos pasaulio čempionato idėjos.

Dosnus pasiūlymas

Ž.Rimė gyvenimą skyrė profesionalaus futbolo organizavimui. Jau 1897 m. jis Paryžiuje įkūrė sporto klubą „Red Star", kuris laikėsi reto tais laikais demokratiškumo: jo nariais galėjo tapti visi, nepriklausomai nuo socialinės padėties. 1904 m. Ž.Rimė dalyvavo kuriant FIFA, kuriai po 17 metų pradėjo vadovauti. Būdamas prezidentu organizacijos, kuri daugiausia rėmėsi profesionaliais žaidėjais, Ž.Rimė buvo labai nepatenkintas tuo, kad jiems neleidžiama dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

1926 m. FIFA suvažiavime buvo sudaryta komisija, kuri turėjo išnagrinėti galimybes organizuoti tarptautinį futbolo turnyrą. Komisija padarė teigiamą išvadą, ir 1928 m. gegužės 26 d., kai prasidėjo olimpinės futbolo varžybos, FIFA suvažiavime Amsterdame buvo balsuojama dėl atskiro, ne olimpiadoje FIFA rengiamo čempionato, kuris turėjo vykti po dvejų metų. Balsavo 31 Tarptautinei futbolo federacijai priklausančių valstybių atstovai, 25 iš jų atsakymas buvo teigiamas.

Kitas svarbus klausimas - kurioje šalyje vyks pirmasis pasaulio čempionatas? Paraiškas įteikė Italija, Švedija, Ispanija, Nyderlandai, Vengrija ir Urugvajus. Urugvajiečiai, kuriems futbolo čempionatas buvo garbės ir tarptautinio prestižo reikalas, iškart pateikė viliojamą pasiūlymą: jie įsipareigojo Montevidėjuje pastatyti didžiulį stadioną ir padengti visų dalyvių išlaidas turnyro metu.

Su tokiu dosnumu mažai kas galėjo konkuruoti. Iš pradžių savo paraiškas atsiėmė Nyderlandai ir Vengrija, paskui Italijos naudai - Švedija, o vėliau ir pati Italija bei Ispanija. Ir 1929 m. gegužės 18 d. Barselonoje vykusiame FIFA suvažiavime buvo patvirtinta: pirmasis „tikras" futbolo pasaulio čempionatas vyks būtent Urugvajuje - šios šalies gyventojų visuotiniam džiaugsmui.

Nors šiame čempionate - pirmą ir paskutinį kartą - nebuvo išankstinės atrankos, o tiesiog buvo pakviestos visų FIFA narių rinktinės, idėja vos nežlugo. Baigiantis 1929-siems pasaulyje (išskyrus Lotynų Ameriką) prasidėjo užsitęsusi ekonomikos krizė, ir dauguma Europos šalių dalyvauti atsisakė. Juolab nusigauti iki Montevidėjaus buvo galima tik brangiai atsieinančiu laivu, o apmokėti kelionės išlaidų Urugvajus neįsipareigojo. Vietoj to jos pakvietė atvažiuoti į Angliją, nors Anglijos futbolo asociacija tuo metu net nepriklausė FIFA. Siūlymas buvo atmestas.

Nenorėdamas, kad čempionatas, kuriam organizuoti atidavė tiek jėgų, taptų vien Naujojo pasaulio šalių varžybomis, Ž.Rimė prašė ir įtikinėjo.Galop jo pastangomis į tolimą kelionę išvyko Belgijos, Prancūzijos, Rumunijos ir Jugoslavijos rinktinės. Pavyzdžiui, rumunai išvyko tik primygtinai prašomi savo monarcho Karolio II, ką tik įžengusio į sostą. O prancūzai iškeliavo į čempionatą be vyriausiojo trenerio. Todėl, kaip prisiminė Prancūzijos rinktinės žaidėjas Liusjenas Loranas (Lucien Laurent), nors keliaudami jie ir treniravosi ant laivo denio, kokios taktikos jiems teks laikytis laukiančiose rungtynėse, įsivaizdavo labai miglotai.

Pirmasis įvartis

Čempionate Montevidėjuje dalyvavo trylikos valstybių komandos: Argentinos, Brazilijos, Bolivijos, Čilės, Meksikos, Paragvajaus, Peru, JAV, Belgijos, Prancūzijos, Rumunijos, Urugvajaus ir Jugoslavijos. Įdomu, kad tuomet dar nebuvo griežtų taisyklių, reglamentuojančių žaidėjų skaičių arba jų amžių. Beje, jų keisti nė vienose čempionato rungtynėse nebuvo leista. Jauniausiu čempionato dalyviu tapo 18-metis brazilas puolėjas Karvaljas Leitė (Carvalho Leite, mirė 2004 m., būdamas 92-ejų), o vyriausiu - 33 metų Čilės gynėjas Ulisas Puarjė (Ulises Poirier).

Pirmasis futbolo pasaulio čempionatas buvo atidarytas Montevidėjuje, „Pocitos" stadione, 1930 m. liepos 13 -ąją. Tačiau didžioji dalis rungtynių vyko milžiniškame „Centenario" stadione, atidarytame 1930 m. liepos 18-ąją, kuriame tilpo iki 100 tūkst. žiūrovų. Jis buvo statomas karštligiškai skubant, bet iki čempionato pradžios jo nespėta užbaigti.

Pirmąjį čempionato įvartį įmušė Liusjenas Loranas 19-ąją rungtynių su Meksika minutę. Prancūzai jas laimėjo 4:1. Beje, kiti du susiitkimai prancūzams buvo nesėkmingi ir jie iškrito iš varžybų. Didžia dalimi taip įvyko dėl to, kad rungtynių su Argentina pradžioje L.Loranas patyrė rimtą traumą ir nebegalėjo toliau žaisti. Beje, L.Loranas taip pat pasirodė esąs ilgaamžis: jis mirė 2005 m., būdamas 97-erių.

Į pusfinalį pateko Argentina, Jugoslavija, Urugvajus ir JAV. Čempionato šeimininkai dar sykį patvirtino savo puikią reputaciją: iš pradžių jie laimėjo prieš Peru (1:0), o po trijų dienų sutriuškino rumunus (4:0). Pusfinalyje Urugvajus susitiko su Jugoslavija, ir čia prasidėjo netikėtumai. Ketvirtą minutę urugvajiečiai sensacingai praleido Džordžės Vujadinovičiaus įvartį, o po to jiems teko dėti visas pastangas rezultatui persverti. Čia jiems padėjo teisėjai, neįskaitę švaraus jugoslavų įvarčio prieš pat pertrauką. Vis dėlto per du kėlinius lotynų amerikiečiai įmušė po tris įvarčius, taigi užginčyti jų komandos pergalės jau buvo neįmanoma.

Baigiamasis mūšis

Sakyti, kad aistruolių susidomėjimas čempionatu buvo didžiulis - vadinasi, nepasakyti nieko. 18 čempionato rungtynių stebėjo iš viso 549 090 žiūrovų. Didžiausią ažiotažą, suprantama, sukėlė finalo rungtynės, įvykusios liepos 30-ąją. Tądien į „Centenario" sugužėjo apie 15 tūkst. karingai nusiteikusių Argentinos aistruolių, griausmingai skandavusių: Victoria o muerte! („Pergalė arba mirtis!"). Daugelis jų dėl finalo specialiai atplaukė iš Buenos Airių. Urugvajaus aistruoliai savo ruožtu šūkavo grasinimus argentiniečiui Luisui Mončiui (Luis Monti), garsėjusiam šiurkščiu žaidimu ir dažnai sužeisdavusiu varžovus.

Urugvajaus rinktinės gerbėjai grasino ir finalinių rungtynių arbitrui Džonui Langenusui (John Langenus). Šiam teko iš anksto pareikalauti sau katerio, kad iškart po rungtynių galėtų išvykti iš Montevidėjaus, jeigu Urugvajus pralaimėtų. Stadione tvyrojo tikro karo atmosfera: kai kuriais duomenimis apsaugininkai iš žiūrovų prie stadiono vartų atėmė apie 1600 pistoletų ir revolverių. Tačiau akivaizdu, kad konfiskavo ne visus ginklus, ir per rungtynes abiejų komandų aistruoliai savo numylėtinių įmuštus įvarčius sveikino tikru saliutu.

Rungtynės buvo įtemptos. Pirmasis vartininką nuginklavo urugvajietis Pablas Doradas (Pablo Dorado), bet po 8 minučių argentinietis Karlosas Peuseljė (Carlos Peucelle) rezultatą išlygino. Likus nedaug laiko iki pertraukos argentinietis Giljermas Stabilė (Guillermo Stabile), pripažintas rezultatyviausiu čempionato žaidėju, išvedė savo komandą į priekį. Bet antrajame kėlinyje urugvajiečiai, pradėję žaisti agresyviau, sėkmingai atakavo, ir Pedras Seja (Pedro Cea) vėl išlygino rezultatą. Po 10 min. Santosas Iriartė (Santos Iriarte) išvedė Urugvajų į priekį, o prieš pat rungtynių pabaigą Ektoras Kastras (Hector Castro) įtvirtino šį pranašumą, įmušęs paskutinį čempionato įvartį. Taigi, Urugvajus laimėjo 4:2, ir netrukus Ž.Rimė įteikė Urugvajaus futbolo asociacijos vadovui Rauliui Chudė (Raul Jude) pelnytą pergalės trofėjų - 3,8 kg svorio sidabrinę paauksuotą aštuonkampę taurę, vaizduojančią sparnuotą senovės graikų pergalės deivę Nikę.

Urugvajiečių džiūgavimui nebuvo ribų, kaip ir argentiniečių sielvartui ir nevilčiai. Liepos 31-ąją Urugvajuje buvo siautulingai švenčiama nacionalinė šventė, o Buenos Airėse įpykę argentiniečiai apmėtė akmenimis Urugvajaus ambasados pastatą.