Žmogus, kuriantis futbolo istoriją

Tramplinas į „Žalgirį“

Kai 2004 m. Europos futbolo asociacijų sąjunga (UEFA) rinko geriausius atskirų valstybių 50-mečio futbolininkus, Lietuvoje laureatu tapo A.Narbekovas. Taip toli nuvedė kelias, prasidėjęs gimtuosiuose Gargžduose, kur būsimą žvaigždę futbolo paslapčių mokė pirmasis treneris Michailas Terentjevas. Sulaukęs 12-os, A.Narbekovas persikėlė į Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Ši įstaiga buvo tiesiausias kelias į „Žalgirį“.

„Galima sakyti, maždaug nuo 1980-1981 m. visas papildymas būdavo iš internato. Geriausi ateidavo į „Žalgirį“. Aš Arminą pažįstu nuo internato laikų, jis buvo jaunesnėje klasėje. Kai A.Narbekovas atėjo į „Žalgirį“, jau gal pusė komandos buvo iš internato. Nemanau, kad jam buvo sunku įsilieti į komandą“, - sakė buvęs „Žalgirio“ puolėjas Stasys Baranauskas. „Komanda jį gerai priėmė, o tai labai svarbu. Jei žaidėjas ateina ir ką nors gadina, kiti po truputį jį atstumia. Su Arminu to nebuvo. Jis iš karto atrodė taip, lyg ten buvęs jau ilgą laiką“, - pasakojo „Žalgirio“ treneris Benjaminas Zelkevičius.

1982 m. A.Narbekovas pradėjo žaisti už „Žalgirio“ dublerius, o 1983 m. pavasarį debiutavo pagrindinėje komandoje. Įdomu, kad tais pačiais 1983 m. A.Narbekovas kartu su Igoriu Pankratjevu žaidė TSRS jaunių rinktinėje Europos čempionate. Dabar I.Pankratjevas yra Lietuvos nacionalinės komandos strategas. A.Narbekovas treniruoja Lietuvos jaunimo rinktinę.

Komandos lyderis

„Kai pirmą kartą jį pamačiau, jis pasirodė gležnutis, nedidelis, bet vikrus, koordinuotas, techniškas, turintis sportinį pyktį, azartą. Buvo visko, ko reikia futbolininkui. Iš karto matėsi, kad jis tikrai geras futbolininkas“, - teigė B.Zelkevičius. „Žalgiris“ 1983 m. po ilgos pertraukos grįžo į aukščiausiąją TSRS lygą. Naujokas netapo komandos lyderiu iš karto. 1983 m. A.Narbekovas TSRS čempionate sužaidė 8 mačus, kitais metais šis skaičius išaugo iki 18.

„Kai aš atėjau į „Žalgirį“, Arminą dar buvo sunku pavadinti vienu iš lyderių, bet matėsi, kad žaidėjas yra neblogas. Tuo metu buvo nemažai veteranų, bet Arminas po truputį savo žaidimu įrodė, kad yra geresnis, ir juos išstūmė“, - sakė 1984 m. į „Žalgirio“ gretas įsiliejęs gynėjas Viačeslavas Sukristovas. Veteranai traukėsi, o jauna komanda vis kilo. 1985 m. A.Narbekovas jau buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Tais metais TSRS čempionate jis pelnė 10 įvarčių, kitais metais - vėl 10.

Aukščiausiai „Žalgiris“ pakilo 1987 m., kai iškovojo bronzos medalius. Tai buvo ir geriausi A.Narbekovo laikai. Nors jis žaidė krašto saugo, o ne vidurio puolėjo pozicijoje, pavyko įmušti 16 įvarčių. Gargždiškis buvo antras pagal rezultatyvumą TSRS čempionate. Negana to, TSRS studentų rinktine pavadintas „Žalgiris“ nuvyko į universiadą Zagrebe ir parsivežė aukso medalius. A.Narbekovas per šešis mačus įmušė šešis įvarčius. Jis tapo rezultatyviausiu turnyro žaidėju.

Gynėjų siaubas

A.Narbekovas yra sakęs, kad šiais laikais Lietuvos futbolininkams trūksta kūrybingumo. Pačiam Arminui jo tikrai netrūko. „Jis buvo labai originalus žaidėjas. Gynėjai prie Armino sunkiai prisitaikydavo, nes jis atlikdavo originalius judesius baudos aikštelėje, uždirbdavo daug 11 metrų baudinių. Varžovai nespėdavo reaguoti arba reaguodavo tik tada, kai ten jau nebūdavo kamuolio“, - A.Narbekovo žaidimą apibūdino B.Zelkevičius. „Jis buvo judrus, techniškas, gerai žaidė su kamuoliu. B.Zelkevičius liepdavo atlaisvinti kraštą, kad A.Narbekovas galėtų žaisti vienas prieš vieną. Per driblingą jis galėjo prasiveržti, atlikti perdavimą, smūgiuoti. Būdamas gana nedidelio ūgio, gerai žaidė galva“, - pridūrė S.Baranauskas.

Didžiąją laiko dalį futbolininkai praleisdavo drauge, toli nuo savo šeimų. Charakteris buvo svarbus ne mažiau už meistriškumą. Nors A.Narbekovas atrodo ramus, santūrus žmogus, B.Zelkevičius matė ir kitą medalio pusę: „Armino charakteris nebuvo lengvas, tačiau gero futbolininko charakteris ir negali būti lengvas. Jei kas nors būdavo daroma neteisingai, pykdavomės su juo, bet vėliau abu padarydavome išvadas. Taip, Arminas santūrus, bet tas santūrumas tarsi popierėlis, kuris gali išsiskleisti, ir tada pasirodo charakteris. Jei Arminas užsispirdavo ką nors nuveikti, tai ir nuveikdavo.“ Tiek B.Zelkevičius, tiek V.Sukristovas patvirtino, kad A.Narbekovas pasižymi ir geru humoro jausmu.

1988 m. „Žalgiriui“ nepavyko vėl patekti į trejetuką čempionate, bet A.Narbekovas kartu su komandos draugu Arvydu Janoniu išsikovojo vietas TSRS olimpinėje rinktinėje. Seulo olimpinėse žaidynėse jie pasipuošė aukso medaliais. „Žalgirio“ lyderis žaidė visas rungtynes ir įmušė du įvarčius. Vienas iš jų pelnytas pusfinalio mače su italais.

Neužkariauta Europa

Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, A.Narbekovas, trumpai stabtelėjęs Maskvos klube „Lokomotiv“, persikėlė į Vienos komandą „Austria“ ir su ja triskart tapo Austrijos čempionu. Kartu su juo Vienoje rungtyniavo Valdas Ivanauskas ir Robertas Fridrikas. V.Ivanauskas vėliau įsitvirtino Vokietijos aukščiausiosios lygos klube „Hamburger“. A.Narbekovui patekti į stipriausias Europos lygas taip ir nepavyko, nors buvę bendražygiai neabejoja, kad potencialo užteko.

„Sunku pasakyti, kodėl taip atsitiko. Būna laimingų sutapimų, bet būna ir taip, kad futbolininkas praslysta pro akis. Austrijos futbolas Europoje buvo vidutinis, reikėjo labai ryškiai sublizgėti, kad atkreiptum dėmesį. Valdas labai impozantiškai atrodo - aukštas, galingas. Jį pamatė vokiečiai, jiems patiko. Ir A.Narbekovas tikrai galėjo žaisti aukštu lygiu. Gal tiesiog pritrūko sėkmės. Nežinau, ar jam tiktų Vokietijos čempionatas, bet manau, kad Ispanijoje ar Italijoje Arminas tikrai galėjo žaisti ir rodyti gerus rezultatus“, - svarstė B.Zelkevičius.

S.Baranausko nuomone, tai, kad A.Narbekovui nepavyko patekti į didžiąsias lygas, atspindėjo Lietuvos futbolo būklę. „Mums sienos atsidarė tik 1989 m. Jei būtų buvę galima išvažiuoti, ne vienas Lietuvos žaidėjas būtų daug pasiekęs. Yra didelis skirtumas, ar išvyksti 20-21 metų, ar vyresnis. Jaunas futbolininkas greičiau adaptuojasi“, - teigė S.Baranauskas. Jis prisiminė, kad 1987 m. universiadoje pavyko įveikti Jugoslavijos studentų rinktinę, kurioje žaidė būsimos žvaigždės: Draganas Stojkovičius, Darko Pančevas, Dejanas Savičevičius, Srečko Katanecas. „Skirtumas tas, kad jie galėjo išvažiuoti ir anksčiau. O mus, atidarius sienas, pirkdavo pigiai. Daugiausia lietuviai važiuodavo į Austriją ir Vokietiją. Viskas buvo kaip tuometiniame versle, kuriame žodį „pavogti“ pakeitė žodis „privatizuoti“. Tas pats buvo ir rankinyje, ir krepšinyje. Atveždavo kokią surūdijusią mašinytę ir siūlydavo už ją atiduoti žaidėją“, - palygino buvęs „Žalgirio“ puolėjas.

Antra vertus, S.Baranauskas nenori menkinti to, kas pasiekta Austrijoje: „Vienos komandoje, kurioje žaidė A.Narbekovas ir V.Ivanauskas, buvo futbolininkų, rungtyniavusių Ispanijos ar kitų šalių rimtuose klubuose. Tačiau manau, kad didesni lyderiai buvo lietuviai. Jie žaidė. Apie juos jokiu būdu negalima pasakyti, kad sėdėdavo ant suolelio ir išeidavo paskutinėms 15 min. suspardyti gulinčius, kai komanda pirmauja 3:0.“

Nepralenktas iki šiol

Nors lyginti skirtingų kartų futbolininkus sunku, buvę žalgiriečiai mano, kad lygiaverčio įpėdinio A.Narbekovas neturėjo ir neturi. Iškilti tokio lygio žaidėjui dabar būtų sunku. „Gal ir dabar kur nors yra tokių futbolininkų, bet jie negali atsiskleisti Lietuvos lygoje. Čia nėra su kuo palyginti savęs, išbandyti jėgų tikroje kovoje. Lygis keliamas tik žaidžiant su aukštos klasės komandomis. Jei jos visos vidutinio ar žemo lygio, futbolininkas sau nekelia jokių užduočių, nesutinka pasipriešinimo“, - dėstė B.Zelkevičius.

Buvusių žalgiriečių paprašėme įvertinti ir 2004 m. UEFA rinkimus. Ar tikrai A.Narbekovas yra pats geriausias? „Gerų žaidėjų buvo ir ankstesniais laikais, bet nemanau, kad Arminą išrinko neteisingai“, - diplomatiškai atsakė B.Zelkevičius. „Tuo metu „Žalgiryje“ buvo daug labai gerų žaidėjų, o jis buvo vienas iš geriausių. Noriu akcentuoti, kad mažai kas galėtų kasmet mušti tiek įvarčių, žaisdamas krašto saugu. Galima sutikti, kad jis buvo geriausias“, - teigė V.Sukristovas. „Viską rodo titulai. Ar daug pas mus olimpinių čempionų? Du. Štai ir atsakymas į klausimą“, - nurodė S.Baranauskas.


DOSJĖ   

Arminas Narbekovas

Gimė 1965 m. sausio 28 d. Gargžduose.

Klubai: Vilniaus „Žalgiris“ (1983-1990 m.), Maskvos „Lokomotiv“ (1990 m.), Vienos „Austria“ (1990-1996 m.), Vienos „Admira Wacker“ (1996-1998 m.), „Sankt Polten“ (1998-1999 m.), „Admira Wacker Modling“ (1999-2000 m.), „SV Hundsheim“ (2000-2001 m.), „Wiener Sportclub“ (2001-2003 m.), Vienos „White Star“ (2003-2004 m.), „SV Weikersdorf“ (2004-2005 m.).

Pasiekimai: 1988 m. olimpinis čempionas, 1987 m. universiados čempionas, 1991, 1992 ir 1993 m. Austrijos čempionas, 1987 m. TSRS čempionato bronzos medalio laimėtojas.

Įvertinimai: 1985, 1986, 1987 ir 1988 m. išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. 2004 m. UEFA surengtuose rinkimuose pripažintas geriausiu pastarųjų 50 metų Lietuvos futbolininku.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“