1 nuotr.

VEDLYS. Ričardas Beniušis ne tik įmušė 15 įvarčių, bet ir stengėsi jaunesniems „Kruojos“ futbolininkams padėti patarimais. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

- Ar prieš kelerius metus būtumėte patikėjęs, jei kas nors būtų pasakęs, kad pelnysite A lygos sidabrą su „Kruoja“? - paklausė Ričardo Beniušio „Sporto gyvenimas“.

- Niekas negalėjo pasakyti, kad aš žaisiu „Kruojoje“. Nebūčiau tuo patikėjęs. Žaidžiant Marijampolės „Sūduvoje“, gal atsirado šioks toks nusivylimas futbolu. Maniau, kad jau niekam esu nereikalingas. Tada atsirado netikėtas pasiūlymas iš Pakruojo, bet tikrai negalvojau, kad važiuoju į prizininkų komandą.

- Kuris laimėjimas sukėlė daugiau teigiamų emocijų - auksas su FBK „Kaunu“ ar sidabras su „Kruoja“?

- Visai komandai esu sakęs, kad šiuo sidabru džiaugiuosi labiau nei auksu. Gal FBK „Kauno“ laikais auksas būdavo pernelyg lengvai iškovojamas. Kai tampi čempionu, likus penkiems turams iki čempionato pabaigos, džiaugiesi šiek tiek kitaip. Sidabras su „Kruoja“ yra jei ir ne brangesnis, tai emocingesnis. Čia buvo nueitas labai sunkus kelias. Mes patys save pranokome.

- Pernai buvote penkti, šiemet - antri. „Kruoja“ sustiprėjo ar kitos A lygos komandos susilpnėjo?

- Kaip tik visos stipriausios A lygos pasitempė. Buvo daug komandų, besitaikiusių į medalius. Manau, daug lėmė mūsų trenerio Vladimiro Čeburino darbas. Nežinau ar per savo karjerą buvau sutikęs taip futbolui atsidavusį žmogų. Kitas faktorius - geras kolektyvas. Nežinau, gal ir aš šiek tiek prisidėjau prie to, kad komanda būtų kaip kumštis. Ir sėkmė buvo mūsų pusėje. Šiemet viskas susidėjo į vieną vietą.

- Esate sakęs, kad prieš sezoną „Kruoja“ išsikėlė tikslą laimėti medalius, tačiau patys tuo nelabai tikėjote. O kada patikėjote?

- Šio tikslo siekėme visą sezoną, bet tik visai neseniai patikėjome, kad tikrai galime iškovoti medalius. Viskas buvo slidu. „Trakai“ stabiliai stovėjo savo antroje vietoje, artėjant pabaigai viską laimėti pradėjo Klaipėdos „Atlantas“, iš pelenų pakilo „Sūduva“. Tas tikslas prieš sezoną buvo iškeltas vos ne humoro forma. Nuėjome pas merą ir mūsų klausė, ką planuojame. Sakiau: bent trečią vietą. Visi paskui žiūrėjome vienas į kitą ir juokėmės, nes suskaičiavome, kad visos vietos jau užimtos. „Atlantas“ sakė, kad bus antras, „Trakai“ pretendavo į auksą. Dėl „Žalgirio“ tikslų viskas ir taip aišku.

- Neapmaudu, kad nepavyko tapti rezultatyviausiu lygos žaidėju?

- Ne, aš sau tokio tikslo nekėliau. Man asmeniškai gal net svarbiau buvo pavyti Remigijų Pocių. Labai to norėjau, nes nežinau ar kitais metais dar žaisiu. Būtų buvę labai apmaudu, jei būtų pritrūkę vieno įvarčio. Dabar esu antras pagal Lietuvos čempionate po nepriklausomybės atkūrimo įmuštus įvarčius. Pas R.Pocių yra 162, pas mane - 163, o pirmauja Povilas Lukšys. Tai buvo stimulas, o dėl rezultatyviausio žaidėjo titulo - reikia pasireikšti jaunesniems. Aš niekada nebuvau savanaudis, negailėjau atiduoti perdavimą. O ir metai jau nebe tie, kojos ne tokios. Negaliu žaisti 100 proc. Kartais pats save pataupau, kartais mane pataupo.

- Kaip į jūsų patirtį ir laimėjimus žiūri jaunesni „Kruojos“ žaidėjai? Klauso pagarbiai, o gal jaunimui tie laimėjimai nė motais?

- Šiemet labiau pasijaučiau vyresniu žaidėju, tikriausiai įpareigojo kapitono raištis. Jei jaunimui ką nors pasakydavau, manęs klausydavo. Ir patarimo vieno kito paklausdavo. Jaučiau jų pagarbą. Smagu, kai esi kolektyvo dalimi ir gali prisidėti prie istorinės Pakruojui pergalės.

- Minėjote, kad šiemet pavyko suburti gerą kolektyvą. Ar nesunku jį suburti, kai komandoje yra daug legionierių?

- Legionierius legionieriui nelygu. Mūsiškiai buvo labai geranoriški. Gal būtų sunkiau, jei komandoje būtų penki žaidėjai iš vienos šalies, pavyzdžiui, gruzinai. Dabar turėjome tai, ko mums reikėjo, ir nieko daugiau. Su visais labai lengvai radome bendrą kalbą. Ir mes jiems padėdavome, ir jie mums.

- Sezono metu gyvenate Pakruojyje?

- Taip, turime Pakruojyje tokį gimnazijos bendrabutį, kuriame apgyvendina visus nevietinius. Kai kurie žaidėjai iš Šiaulių ar iš Panevėžio važinėdavo mašinomis. Mes, kurie esame iš toliau, visada leisdavome laiką ten.

- Turbūt daug kam kyla klausimas, ką futbolininkui veikti 5 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje laisvalaikiu?

- Aš nesu iš tų, kurie mėgsta triukšmingas pramogas, vaikšto į kazino. Mes susigalvodavome įvairių laiko praleidimo būdų. Pavyzdžiui, pažaisdavome kortomis, pasėdėdavome kavinėje ar nuvažiuodavome į piceriją. Be to, Pakruojyje yra gražus parkas. Jei labai norėdavosi pakeisti aplinką, nuvažiuodavome į Šiaulius. Viskas priklauso nuo to, kam ko reikia. Mano poreikiai nėra dideli. Be to, mus porai dienų paleisdavo namo po varžybų, jei jas laimėdavome. Laikas neprailgdavo. Užsieniečiams galbūt buvo sunkiau. Jie juk jauni vaikinai. Tikriausiai norisi ir su mergina susitikti, ir į didesnę parduotuvę nueiti, ką nors nusipirkti. Jie dažniau nuvažiuodavo į Šiaulius. Toks čia ir kelias - 35 kilometrai.

- „Kruoja“ vėl galės žaisti Europos lygoje, tačiau pernai joje komanda 0:3 ir 0:5 pralaimėjo Minsko „Dinamo“. Prisimenant tokius rezultatus, kelialapis į Europos lygą yra labiau džiaugsmas ar skausmas?

- Sunku atsakyti į šį klausimą. Pernykštės komandos tikrai neverta lyginti su šiemetine. Jei mes išlaikytume branduolį, galėtume Europos lygoje maloniai nustebinti. Aišku, gal reikėtų šiek tiek investicijų, vieno kito žaidėjo pastiprinimui. Tačiau su gerais burtais galėtume ką nors nustebinti. Pernai mums teko komanda, kurios klasė tikrai aukštesnė. „Dinamo“ biudžetas buvo gal 20 mln. eurų. Su mumis nėra net ko lyginti. Šiemet jaučiamės stipresni. Bijoti tikrai neverta.

- Lietuvos rinktinėje žaidžiate jau daugiau nei dešimtmetį. Kuri komanda jums atrodo stipresnė - ankstesnė, su Tomu Danilevičiumi ir Deividu Šemberu, ar dabartinė?

- Pasakymas „žaidžiate“ yra gal pernelyg skambus. Anksčiau žaisdavau daugiau, šiemet šiuo atžvilgiu buvo sunkoka, nors smagu, kad mane dar vertina ir pakviečia. Ta karta, kai rinktinę treniravo Žozė Kouseiras (Jose Couseiro) ir žaidė T.Danilevičius bei kiti, man padarė bene didžiausią įspūdį. Prieš tai buvo daug bangų, o ta komanda pasižymėjo didesniu stabilumu. Nežinau, ar tai lėmė Kouseiro žodis, didelis autoritetas. O dabartinė komanda yra jauna, smagi, perspektyvi, ambicinga. Ji irgi gali nustebinti. Manau, kad viskas prasideda iš naujo. Treneris Igoris Pankratjevas akcentuoja tai, kad žiūrime į perspektyviausią jaunimą.

- Kuris rinktinės puolėjas daro geriausią įspūdį?

- Pastaruoju metu būdavo kviečiami Deivydas Matulevičius ir Simonas Stankevičius. D.Matulevičius tikrai yra nusipelnęs vietos startinėje sudėtyje. Daugiau puolėjų nelabai ir turime. Jau daug metų su jais Lietuvoje sunku. S.Stankevičiui dar šiek tiek trūksta patirties, žaidimo laiko. Jaunimas auga, bet tai, kad iki šiol turėdavome problemų dėl puolėjų, yra faktas.

- Nepaminėjote Luko Spalvio...

- Jis tikrai buvo malonus atradimas. Pirmą kartą su juo susidūriau, kai žaidėme draugiškas rungtynes Lenkijoje. Luko žaidimas man labai patiko. Jis nevengia imtis iniciatyvos, nebijo autoritetų. Nemanykite, kad užmiršau Luką. Tiesiog galvojau apie paskutines rungtynes, o jo nebuvo dėl traumos. Tikėkimės, kad trauma neišmuš jo iš vėžių ilgesniam laikui. Visi lauksime jo sugrįžimo.

- Tikite, kad ateis laikas, kai puolėjai nebus vadinami silpnąja rinktinės grandimi?

- Tikėkimės. Aš nežinau, ko trūksta ir kaip tą dalyką pasukti į geresnę pusę. Auginsiu savo sūnų ir jis bus puolėjas (juokiasi). Ką turiu, bandysiu perduoti jam. Sūnui dabar treji su puse. Jis savo nuomonės šiuo klausimu dar neturi, bet žinau, kad turi gerą kairę koją. Mes dar užkursime pirtį.


Dosjė

Gimė 1980 m. balandžio 23 d. Panevėžyje

Pasiekimai:

2003, 2004, 2006 ir 2007 m. Lietuvos čempionas (su FBK „Kaunu“).

Dukart iškovojo sidabro medalius (2005 m. su FBK „Kaunu“ ir 2010 m. su Marijampolės „Sūduva“), triskart - bronzos medalius (2011 ir 2012 m. su „Sūduva“, 2014 m. - su „Kruoja“). Rezultatyviausias 2003 m. Lietuvos čempionato žaidėjas. Lietuvos rinktinėje yra sužaidęs 27 rungtynes ir įmušęs 3 įvarčius.

Klubai:

Kauno „Inkaras“ 1999-2000 ir 2001 m.

Kaliningrado „Baltika“ (Rusija) 2000 m.

Samaros „Krylja Sovietov“ (Rusija) 2001 m.

Kristiansando „Start“ (Norvegija) 2002 m.

Klaipėdos „Atlantas“ 2003 m.

FBK „Kaunas“ 2003-2007 m.

Edinburgo „Hearts“ (Škotija) 2007-2008 m.

Liepojos „Metalurgs“ (Latvija) 2008 m.

Dunaiska Sredos „DAC 1904“ (Slovakija) 2009 m.

Marijampolės „Sūduva“ 2009 ir 2010-2012 m.

Rananos „Hapoel“ Izraelis, 2010 m.

Pakruojo „Kruoja“ nuo 2013 m.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“

Pasidalink: