7 nuotr.Lietuvos futbolas sminga žemyn, todėl vis sunkiau įsivaizduoti, kad kažkuris mūsų futbolininkas galėtų pasižymėti tarptautinėje arenoje. Net geriausiais laikais Lietuvos futbolininkai neiškovodavo tiek trofėjų, kiek krepšininkai. Tiesą pasakius, aukščiausiame lygyje jų pelnytus medalius ir taures galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir visgi trofėjų buvo. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai juos pelnė su TSRS rinktine, o XXI amžiuje Europos turnyrų laimėtojais tapo Edgaras Jankauskas ir Deividas Šemberas. Pastarojo triumfas UEFA taurės turnyre yra paskutinis skyrius pergalių kronikoje, nuo jo praėjo jau 15 metų.
Atsarginio sidabras
Lietuvos futbolininkų pergalių tarptautinėje arenoje kroniką galbūt reikėtų pradėti nuo 1987 m. universiados Zabrebe, kurią laimėjo Vilniaus „Žalgiris“, oficialiai vadintas SSRS studentų rinktine. Visgi tai nėra nei pasaulio ar Europos čempionatas, nei elitinis klubų turnyras. Aukščiausio lygio varžybose niekada nepasižymėjo nei mūsų klubai, nei rinktinė. Kelią į medalius ir titulus lietuviams atvėrė priklausymas stipriems užsienio klubams, o sovietinių laikų pabaigoje - SSRS rinktinei.
Nors „Žalgiris“ SSRS čempionato mąsteliais buvo stipri komanda, 1987 m. iškovojusi bronzos medalius, durys į rinktinę lietuviams atsiverdavo retai. „Ją tada treniravo Kijevo „Dinamo“ vyriausiasis treneris Valerijus Lobanovskis. Žinant, kad jos pagrindą sudarė dauguma šios Ukrainos komandos žaidėjų, į rinktinę patekti tikrai buvo nelengva“, - „Vakarų ekspresui“ yra sakęs Viačeslavas Sukristovas.
Būtent šis „Žalgirio“ gynėjas tapo vieninteliu Lietuvos futbolininku, su SSRS rinktine nuvykusiu į elitinį turnyrą - Vokietijoje surengtą 1988 m. Europos čempionatą. Jame sovietinė komanda pasirodė netikėtai gerai. Užėmusi pirmąją vietą grupės varžybose, ji nesustojo ir pusfinalyje, kuriame 2:0 įveikė italus.
Deja, V.Sukristovas į aikštę nebuvo išleistas nė minutei. „Aišku, norėjosi žaisti, bet tai nebuvo mano valia. Prieš finalines rungtynes vyrai kalbėjo, kad V.Lobanovskis ruošiasi mane išleisti žaisti. Mat dėl geltonų kortelių negalėjo rungtyniauti vidurio gynėjas Olegas Kuznecovas. Tačiau lemiamu momentu treneris savo apsisprendimą pakeitė. Dėl to per daug nesisielojau. Jau vien tas faktas, kad patekau į rinktinę, daug ką pasako. Juk joje žaidė tokios įžymybės kaip Aleksejus Michailičenka, Aleksandras Zavarovas, Anatolijus Demjanenka, Rinatas Dasajevas ir daugelis kitų“, - teigė žalgirietis.
Tai, kad jis nežaidė, nesutrukdė pasipuošti Europos čempionato sidabro medaliu. Tapti čempionu sutrukdė Nyderlandų rinktinė, laimėjusi finalą 2:0. Įvarčius įmušė futbolo legendos Rudas Gulitas (Ruud Gullit) ir Markas van Bastenas (Marco van Basten). Finalas vyko 1988 m. birželio 25 d. ir tai yra pirmasis įrašas Lietuvos futbolininkų laimėjimų kronikoje. Tam tikra prasme - pats ryškiausias, nes nė vienas kitas mūsiškis nėra žaidęs pasaulio ar Europos čempionatuose.
Įvarčiai Seule
„Jei ne trauma, galėjau 1988 m. iš olimpinių žaidynių Seule kartu su Arvydu Janoniu bei Arminu Narbekovu parsivežti ir olimpiados auksą“, - prarastą galimybę prisiminė V.Sukristovas. Olimpinės žaidynės futbole nėra toks svarbus turnyras kaip pasaulio ar Europos pirmenybės. Kita vertus, apie olimpinį auksą svajoja kiekvienas sportininkas.
1988 m. į olimpinę SSRS rinktinę pretendavo keli žalgiriečiai, o į Seulą išvyko du. Gynėjas
A.Janonis aikštėje pasirodė tik kartą - grupės rungtynėse su JAV komanda. Tuo metu atakuojantis saugas Arminas Narbekovas buvo tvirtas starto sudėties žaidėjas.
„Olimpiada man - lyg sapnas. Dalyvavau visose šešeriose olimpinio turnyro rungtynėse, pelniau du įvarčius, antrąjį įvartį įmušiau pusfinalio rungtynėse su Italija, per pratęsimą. Smagios buvo akimirkos... Pamenu, kad po Seulo olimpinių žaidynių finalo mes su visa Sąjungos rinktine džiūgavome, šventėme lyg išprotėję, o brazilas Romarijus (Romario) verkė prie drabužinės, prašė, kad kuris nors iš mūsų komandos jam marškinėlius atiduotų. Tai buvo kažkas nerealaus“, - taip apie triumfą Seule yra kalbėjęs A.Narbekovas.
Finalas įvyko spalio 1 d., SSRS rinktinė jį po pratęsimo laimėjo 2:1. Įvartį įmušęs Romarijus vėliau tapo viena ryškiausių futbolo žvaigždžių, kaip ir jo partneris atakos grandyje Bebetas (Bebeto). A.Narbekovas finale nepasižymėjo ir buvo pakeistas po pirmojo kėlinio. Tačiau olimpinis auksas yra jo, o ne Romarijaus, kolekcijoje.
Vieną svarbiausių savo karjeros įvarčių A.Narbekovas pelnė mačo su italais pratęsimo pradžioje. Po jo smūgio rezultatas tapo 2:1 sovietinės rinktinės naudai. Pusfinalio rungtynes SSRS komanda laimėjo 3:2.
„Porto“ dublis
Atsivėrus sienoms, žalgiriečiai išsivažinėjo po užsienio komandas, bet nei vienam iš jų nepavyko priartėti prie viršūnės svarbiausiose klubų varžybose. Jose Lietuvos futbolininkas laimingą bilietą ištraukė tik XXI amžiuje. O laimingu bilietu tapo kvietimas į Portugalijos klubą „Porto“, kuriam 2002-2005 m. atstovavo E.Jankauskas.
Žozė Mourinjo (Jose Mourinho) treniruota komanda atliko dublį - per dvejus metus laimėjo du svarbiausius Europos klubų turnyrus. 2003 m. ji triumfavo antrajame pagal pajėgumą UEFA taurės turnyre. Dabar šios varžybos vadinamos Europos lyga. Gegužės 21 d. „Porto“ finale Sevilijoje po pratęsimo 3:2 palaužė Glazgo „Celtic“ futbolininkus, E.Jankauskas nebuvo registruotas rungtynėms.
Kita vertus, negalima teigti, kad lietuvis žygyje į tikslą buvo tik stebėtojas. Jis po keitimų pasirodė aikštėje abejose pusfinalio rungtynėse su Romos „Lazio“ ir pirmajame ketvirtfinalio susitikime su Atėnų „Panathinaikos“.
2004 m. „Porto“ triumfavo pačiame svarbiausiame klubų turnyre - Čempionų lygoje. Finale Gelzenkirchene gegužės 26 d. Ž.Mourinjo auklėtiniai 3:0 susitvarkė su „Monaco“. Kelyje į finalą E.Jankauskas buvo tas atsarginis, kurio paslaugų treneriui dažnai prireikia antrajame kėlinyje. Lietuvis po keitimų išėjo į aikštę tiek abejose aštuntfinalio rungtynėse su „Manchester United“, tiek abiejuose ketvirtfinalio susitikimuose su Liono „Olympique“. Jis žaidė ir pusę pirmųjų pusfinalio rungtynių su La Korunjos „Deportivo“.
O kaipgi finalas? Jame E.Jankauskas vėl negavo šanso, nors šįkart buvo registruotas rungtynėms. „Prieš „Monaco“ Ž.Mourinjas nutarė žaisti be nominalių puolėjų. Aš su Beniu Makarčiu (Benni McCarthy) likau ant suolo. Benis pasirodė aikštėje antrojo kėlinio pabaigoje. Toks buvo trenerio sprendimas. Ir jis pasiteisino“, - vėliau finalą komentavo E.Jankauskas.
Tą pergalingą sezoną lietuvis Čempionų lygoje sužaidė 10 rungtynių, pasižymėti įvarčiais jam nepavyko. Pergalės turnyruose „Porto“ suteikė teisę kovoti dėl UEFA supertaurės, tačiau jos laimėtoju E.Jankauskas netapo. 2003 m. „Porto“ pripažino „Milan“, o 2004 m. - „Valencia“ pranašumą.
CASK žygis
Taip jau sutapo, kad Europos turnyrų laimėtojais lietuviai tapo trejus metus iš eilės. Iš E.Jankausko estafetę perėmė D.Šemberas. Gynėjo ir saugo pozicijose žaidęs futbolininkas geriausius savo metus praleido Maskvos klube CASK, kuriam atstovavo 2002-2012 m. Geriausias Rusijos sostinės komandai buvo 2004-2005 m. sezonas. Per jį CASK ne tik laimėjo viską, kas įmanoma, savo šalyje, bet ir iškovojo UEFA taurę.
Maskviečiai sezoną pradėjo Čempionų lygoje, bet iš jos iškrito, savo grupėje praleidę į priekį Londono „Chelsea“ ir „Porto“ futbolininkus. Persikėlęs į UEFA taurę, CASK atkrintamosiose varžybose vieną po kito eliminavo Lisabonos „Benfica“, Belgrado „Partizan“, „Auxerre“ ir „Parma“ klubus.
D.Šemberas Maskvoje buvo, kaip dabar mėgstama sakyti, „svarbus rotacijos žaidėjas“. 2005 m. UEFA taurės turnyre jis sužaidė šešerias rungtynes ir trejas iš jų pradėjo starto sudėtyje. Pats futbolininkas prisimena, kad sužaisti dar daugiau sutrukdė diskvalifikacijos dėl kortelių.
Finalas 2005 m. gegužės 18 d. įvyko Lisabonoje, CASK jame susitiko su aikštės šeimininkais - Lisabonos „Sporting“ futbolininkais. Pastarieji buvo vadinami favoritais ir po pirmojo kėlinio pirmavo 1:0, tačiau po pertraukos Aleksejaus Berezuckio, Jurijaus Žirkovo ir Vagnerio Lovo (Vagner Love) įvarčiai nulėmė CASK pergalę 3:1.
Treneris Valerijus Gazajevas Lisabonoje neišleido lietuvio į starto sudėtį. „Sunku pasakyti, kodėl taip atsitiko. Tai yra trenerio pasirinkimas, o komandoje tuo metu buvo nemažai mano pozicijos žaidėjų, didelė konkurencija. Labai to nesureikšminu, nors ir dabar atsimenu, kad širdyje buvo šiek tiek apmaudu. Kita vertus, kai laimi trofėjų, tai neatrodo labai svarbu“, - sakė D.Šemberas. Visgi jis, kitaip nei E.Jankauskas, gavo progą pažaisti finale. D.Šemberas pasirodė aikštėje 82 min., pakeitęs brazilą Danielį Karvalją (Daniel Carvalho).
Praėjo 15 metų nuo to laiko, kai D.Šemberas tapo UEFA taurės laimėtoju, ir per šį laiką nė vienas Lietuvos futbolininkas net nepriartėjo prie tokių aukštumų. O kaip priartėti, jei mūsiškiai apskritai nepatenka į klubus, galinčius kažką nuveikti Europoje? Lietuvių jau seniai nebuvo Čempionų lygoje, jie retai patenka ir į Europos lygos grupių varžybas. Šį sezoną aukščiausiai užkopė vartininkas Giedrius Arlauskis. Jis su Klužo klubu CFR pateko į Europos lygos atkrintamąsias varžybas ir iš turnyro pasitraukė po šešioliktfinalio kovų.
