Kvapą gniaužiantys futbolo spektakliai

Pradžia. Pirmasis planetos pirmenybių finalas įvyko 1930 m. liepos 30 d. „Estadio Centenario“ stadione Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje. Šeimininkai 4:2 įveikė argentiniečius. Pirmojo finalo įvarčio autoriumi tapo urugvajietis Pablas Doradas (Pablo Dorado), jis pasižymėjo 12 min. Finalas jau tada kėlė milžinišką susidomėjimą. Rungtynės prasidėjo 14 val., tačiau 93 tūkst. žiūrovų užpildė visas vietas iki vidurdienio. Nė vieno šio finalo dalyvio jau nėra tarp gyvųjų. Ilgiausiai gyveno Argentinos puolėjas Fransiskas Varalas (Francisco Varallo), kuris anapus išėjo 2010 m.

Klubas. Tik aštuonių šalių rinktinės yra laimėjusios pasaulio čempionatą. Penkis kartus tai padarė Brazilija, keturis - Italija, tris - Vokietija, po du - Urugvajus ir Argentina, po kartą - Anglija, Prancūzija ir Ispanija. Vokiečiai ir brazilai finale žaidė po septynis, italai - šešis kartus.

Pakartojimai. Pirmąja šalimi, dukart iš eilės laimėjusia planetos pirmenybes, buvo Italija. Tiek 1934, tiek 1938 m. šios valstybės rinktinę treniravo Vitorijus Pocas (Vittorio Pozzo). Joks kitas treneris nepakartojo jo laimėjimo. Dukart iš eilės - 1958 ir 1962 m. - čempionatą laimėjo ir brazilai. Juos į triumfą tuomet atvedė skirtingi treneriai - Visentė Feola (Vicente Feola) ir Aimoras Moreira (Aymore Moreira). Kita vertus, brazilų komandoje buvo net aštuoni antrą kartą titulą laimėję žaidėjai. Italų gretose dukart iš eilės triumfavo tik du futbolininkai. Brazilijos ir Vokietijos rinktinės yra vienintelės, finale žaidusios triskart iš eilės.

Formatas. Oficialus finalo mačas nevyko tik 1950 m. Brazilijoje. Tame čempionate buvo įvesta kitokia sistema - keturios komandos pateko į finalinę grupę. Aukso savininkai paaiškėjo Brazilijos ir Urugvajaus susitikime. Neoficialiai šis mačas vadinamas finalu. Nors brazilams užteko lygiųjų ir jie pirmavo 1:0, rungtynės baigėsi šeimininkų pralaimėjimu 1:2. Susitikimas vyko Marakanos stadione Rio de Žaneire, kuriame bus žaidžiamas ir rytdienos finalas. Neoficialiais duomenimis, į tribūnas susigrūdo daugiau nei 200 tūkst. žiūrovų. Po brazilų pralaimėjimo keli sirgaliai baigė gyvenimą savižudybe.

Stebuklas. „Das Wunder von Bern“ („Stebuklas Berne“) - taip vokiečiai vadina 1954 m. finalą. Šveicarijos sostinėje Vokietijos rinktinė 3:2 palaužė vengrus, nors 8 min. atsiliko 0:2. Šis finalas įrodė, kad grupės varžybos neparodo tikrojo jėgų santykio. Pirmajame etape vengrai nušlavė vokiečius 8:3.

Rekordai. 1958 m. čempionatas Švedijoje buvo pažymėtas keliais išskirtiniais pasiekimais. Kovoje dėl aukso brazilai 5:2 nugalėjo šeimininkus ir tai iki šiol buvo rezultatyviausios finalo rungtynės. Pelė tapo jauniausiu finale įvartį įmušusiu žaidėju. Futbolo karalius tada buvo 17 metų ir 249 dienų amžiaus. Švedas Nilsas Lidholmas (Nils Liedholm) tapo vyriausiu finale pasižymėjusiu žaidėju. Jis buvo 35 metų. Stokholmo finalas pasižymėjo ir rekordiškai mažu žiūrovų skaičiumi. Jį stebėjo tik 51,8 tūkst. futbolo gerbėjų.

Trigubas. Didžiąją 1962 m. čempionato dalį Pelė praleido dėl traumos. Nepaisant to, brazilai apgynė titulą, o po pauzės - 1970 m. Meksikoje - nugalėjo trečią kartą. Pelė iki šiol yra vienintelis futbolininkas, tris kartus tapęs pasaulio čempionu. Nugalėtojų taurė, vadinta pirmojo čempionato iniciatoriaus Žiulio Rimė (Jules Rimet) vardu, visam laikui iškeliavo į Braziliją. Tiksliau, buvo manyta, kad visam laikui. 1983 m. taurė buvo pavogta ir niekas nežino, kur ji yra šiuo metu. Į istoriją 1970 m. įėjo ne tik Pelė, bet ir Brazilijos strategas Marijus Zagalas (Mario Zagallo). Jis tapo pirmuoju žmogumi, kuris laimėjo taurę ir kaip treneris, ir kaip žaidėjas. M.Zagalas buvo čempioniškų 1958 ir 1962 m. komandų narys.

Skandalas. 1966 m. finale šeimininkai anglai po pratęsimo 4:2 palaužė vokiečius. Pirmasis pratęsimo įvartis sukėlė ypač daug aistrų. Po puolėjo Džofo Hersto (Geoff Hurst) smūgio kamuolys atsitrenkė į skersinį ir nusileido ant vartų linijos. Arbitras iš Šveicarijos Gotfridas Dinstas (Gottfried Dienst), pasitaręs su linijos teisėju iš TSRS Tofiku Bachramovu, įvartį įskaitė. Vėliau, pasitelkiant technologijas, buvo įrodyta, kad ne visas kamuolys buvo už linijos. Taigi įvartis neturėjo būti įskaitytas. Dž.Herstas tada įsiminė ne tik skandalingu įvarčiu. Iš viso jis pasižymėjo tris kartus. Anglas iki šiol yra vienintelis futbolininkas, atlikęs „hetriką“ (hat-trick) pasaulio čempionato finale.

Nelaimėliai. Olandijos vienuolikė tapo pirmąja komanda, pralaimėjusia du finalus iš eilės. Abu kartus ji nusileido čempionato šeimininkams, 1974 m. - vokiečiams, o 1978 m. - argentiniečiams. Įdomu, kad kiek vėliau vokiečiai pakartojo olandų „pasiekimą“. Jie pralaimėjo 1982 ir 1986 m. finalus. Nepaisant šių nesėkmių, Vokietijos komanda yra labai tituluota, o olandai dviem pralaimėjimais neapsiribojo. Nesėkmę jie patyrė ir 2010 m. čempionato finale. Be Olandijos, yra dar trys šalys, kurios dalyvavo finaluose, bet niekada jų nelaimėjo. Po du kartus nesėkmes patyrė Čekoslovakija ir Vengrija, kartą - Švedija.

Sukčius. Geriausiu 1982 m. čempionato žaidėju pripažintas Italijos puolėjas Paolas Rosis (Paolo Rossi) prieš pirmenybes dvejus metus nežaidė aukšto lygio futbolo. Jis buvo diskvalifikuotas dėl sutartų rungtynių. Iš pradžių P.Rosiui skirta trejų metų bausmė, paskui ji sutrumpinta iki dvejų metų. Puolėjas sugrįžo į komandą prieš pat čempionatą. Kas žino, kaip būtų pasibaigęs turnyras, jei būtų palikta galioti trejų metų diskvalifikacija.

Revanšas. Per čempionatų istoriją buvo tik vienas atvejis, kai finale dukart iš eilės susitiko dvi tos pačios komandos. 1986 ir 1990 m. dėl aukso kovojo Argentina ir Vokietija. Argentiniečiai 3:2 laimėjo pirmąją akistatą, nors geriausias čempionato žaidėjas Diegas Maradona finale įvarčio neįmušė. Po ketverių metų iš čempionų komandos buvo likęs tik šešėlis. Vokiečiai pasiekė revanšą 1:0, o Argentinos rinktinė finale įsiminė nebent šiurkščiu žaidimu. Pedras Monsonas (Pedro Monzon) tapo pirmuoju (bet ne paskutiniu) futbolininku, kuriam finale buvo parodyta raudona kortelė.

Baudiniai. 11 metrų baudinių serijų finaluose prireikė du kartus. 1994 m. brazilai tokiu būdu įveikė italus, o 2006 m. jau italai palaužė prancūzus. Pirmuoju atveju baudinių nerealizavo trys pralaimėjusios komandos žaidėjai. Tarp jų buvo ir didžiausia italų žvaigždė Robertas Badžas (Roberto Baggio). 2006 m. prancūzų nesėkmę nulėmė netaiklus Davido Trezegė (David Trezeguet) smūgis. Ironiška, bet būtent šis puolėjas pelnė lemtingą įvartį 2000 m. Europos pirmenybių finale. Jame prancūzai nugalėjo italus.

Atsigavęs. Brazilas Ronaldas finaluose patyrė ir didžiausią nusivylimą, ir triumfą. 1998 m. puolėjas sunegalavo prieš lemiamas rungtynes. Nors Ronaldas žaidė visą mačą, jis buvo vos pastebimas, o brazilai 0:3 pralaimėjo prancūzams. 2002 m. viskas buvo kitaip. Brazilai finale 2:0 įveikė vokiečius, o Ronaldas įmušė abu įvarčius.

Galva. Atvirkščiai nei Ronaldui finalai klostėsi kitam didžiam futbolininkui Zinedinui Zidanui (Zinedine Zidane). 1998 m. Prancūzijos rinktinės saugas pelnė du įvarčius galva, kurie ir nulėmė mačo baigtį. 2006 m. Z.Zidano galva vėl patraukė visų dėmesį. Per pratęsimą veteranas neatlaikė italo Marko Materacio (Marco Materazzi) provokacijų. Z.Zidanas smogė varžovui galva į krūtinę ir buvo pašalintas iš aikštės. Tai buvo paskutinės oficialios Zizu rungtynės. Beje, abu minėto epizodo dalyviai pasižymėjo ir iki incidento. Z.Zidanas rungtynių pradžioje realizavo baudinį ir išvedė prancūzus į priekį, o M.Materacis išlygino rezultatą. Kuria kūno vieta į vartus smūgiavo italas? Žinoma - galva!

Pratęsimai. Keturis kartus aukso medalių savininkai paaiškėjo po papildomo laiko. Pratęsimais viskas baigėsi 1934, 1966, 1978 ir 2010 m. Pirmuoju lemtingo per pratęsimą įmušto įvarčio autoriumi tapo italas Andželas Skjavijus (Angelo Schiavio), paskutiniu - ispanas Andresas Injesta (Andres Iniesta). Prieš ketverius metus jis sudaužė olandų viltis 116 rungtynių minutę.

Finalų rezultatai

1930 m. Urugvajus-Argentina 4:2

1934 m. Italija-Čekoslovakija 2:1, po pratęsimo

1938 m. Italija-Vengrija 4:2

1950 m. Urugvajus-Brazilija 2:1

1954 m. Vokietija-Vengrija 3:2

1958 m. Brazilija-Švedija 5:2

1962 m. Brazilija-Čekoslovakija 3:1

1966 m. Anglija-Vokietija 4:2, po pratęsimo

1970 m. Brazilija-Italija 4:1

1974 m. Vokietija-Olandija 2:1

1978 m. Argentina-Olandija 3:1, po pratęsimo

1982 m. Italija-Vokietija 3:1

1986 m. Argentina-Vokietija 3:2

1990 m. Vokietija-Argentina 1:0

1994 m. Brazilija-Italija 3:2, po baudinių serijos

1998 m. Prancūzija-Brazilija 3:0

2002 m. Brazilija-Vokietija 2:0

2006 m. Italija-Prancūzija 5:3, po baudinių serijos

2010 m. Ispanija-Olandija 1:0, po pratęsimo.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“