Kritikos nebijantis teisėjos švilpukas

Nenutolo nuo futbolo

R.Imanalijeva iš puolėjos į teisėją oficialiai „pavirto“ 2016 m. Pasak merginos, didžioji gyvenimo dalis atiduota futbolui, taigi šią sporto šaką ji puikiai supranta, o taip pat naujoji veikla viena koja tarsi ir leidžia likti futbole.

„Tiesiog atsisveikinus su žaidėjos karjera, nesinorėjo išvis išeiti iš futbolo. Juk futbolu, sportu gyvenau, - „Vakaro žinioms“ sakė R.Imanalijeva. - Tiesa, nepasakyčiau, jog teisėjaujant fiziškai pavargstu mažiau, nei pati žaisdama arba, kad dabar būna mažiau adrenalino. Galbūt žiūrovui teisėjų darbas ir nėra labai matomas, nes jie dažniausiai mato tik kritiką, tačiau tai lygiai toks pat sunkus, o kartais ir sunkesnis, darbas kaip ir būti futbolininku.“

Pasak R.Imanalijevos, kai priklausai komandai, yra nustatytas laikas, kada, pavyzdžiui, vyksta treniruotės, o būdama teisėja, pati susidėlioji programą, nes esi viena. Tai jai, be teisėjavimo turint ir pagrindinį darbą, labai patogu. Nors, pripažįsta mergina, laisvo laiko vis tiek beveik nelieka.

„Realiai sezono metu neturiu laisvų savaitgalių. Pavyzdžiui, sezonas, būna, prasideda balandį, o baigiasi liepos pradžioje. Tuomet liepą vykdomi normatyvai, vyksta seminarai. Vėliau rugpjūtį vėl prasideda rungtynės ir baigiasi lapkritį. O žiemą jau laukia darbas salės futbole“, - pasakojo sportininkė.

Tačiau ji nesiskundžia. Mat būna ir taip, kad kai galiausiai sulauki to išsvajotojo laisvo savaitgalio, bet nerandi sau vietos, ką veikti. O pagrindinis R.Imanalijevos darbas yra Latvijos įmonėje, užsiimančioje tarptautine prekyba. Ji įmonę atstovauja mūsų šalyje.

„Jei darbe viskas gerai, lengva, tuomet po darbo nebūna sudėtinga dar ir pasitreniruoti, pateisėjauti. Juk kartais ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis tenka teisėjauti. Aišku, kartais būna laisvi sekmadieniai. Taigi tokiu ritmu ir gyvenu. Tačiau viskas gerai. Juk, jeigu pasirinkau tokį kelią, vadinasi, man tinka ir patinka. Darbdavys puikiai žinojo mano situaciją ir sutinka išleisti, kai reikia. Nes kartais tenka porą kartų per pusmetį ir į Europą išvykti. O kuo toliau, tuo išvykų daugiau. Tačiau, kol darbdavys nesako rinktis - arba sportas, arba darbas, tol sėkmingai ir derinu“, - kalbėjo buvusi puolėja.

Ji įsitikinusi, jog visai gerai, kad pagrindinis darbas nesusijęs su sportu. Juk gyvenime visada turi būti svarstyklės. Jeigu labai daug dirbi, gali kažkiek prasiblaškyti sporte: „Taigi pas mane, galima sakyti, vienas darbas gal labiau fizinis, o kitas - labiau protinis“.

Stereotipai išlieka

Ne paslaptis, jog moterų futbolas kartais sulaukia karčių replikų, neva, šioje sporto šakoje dailiosios lyties atstovėms apskritai ne vieta. R.Imanalijeva pripažįsta, jog tokie stereotipai ir tokios kalbos dar vis pasigirsta ir apie moteris teisėjas.

„Tie, kurie taip sako, yra mano „mėgstamiausia“ žmonių grupė. Iš tiesų stereotipai šiuo klausimu dar išlikę didžiuliai. Nors, žinoma, kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Tų užgaulių komentarų visada buvo ir, manau toliau bus. Galbūt ir negražiai išsireikšiu, bet pagrindinė frazė, dėl kurios labiausiai pykstu, jog „boboms“ sporte ne vieta“. Tačiau suprantu, jog arba tu pasiduodi toms frazėms, arba ne. Jei pasiduodi, turi užverti savo gyvenime sporto puslapį ir ieškoti savęs kitur. O jeigu tu ignoruoji jas, negirdi ir darai, ką darei, tuomet ir toliau gali siekti savo tikslų. Manau, bet kokioje srityje kritika buvo ir bus“, - sakė teisėja.

Grįžusi prisiminimais į praeitį, R.Imanalijeva pasakojo, jog kai dar buvo futbolininke, svajojo kažkada žaisti tokiame prestižiniame klube kaip „Barcelona“. Kartais ir dabar mergina dar susimąsto, kas būtų, jeigu būtų.

„Pavyzdžiui, pagalvoju, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu būčiau kokiais penkeriais metais jaunesnė. Nes dabar „Gintra-Universitetas“ klube matau ne vieną legionierę, pilna futbolo agentų. Galbūt viskas būtų buvę kitaip. Tačiau suprantu, jog reikia galvoti ne - kas būtų, jeigu būtų, o yra, kaip yra. Tiesiog tuo metu, kai dar žaidžiau, Lietuvos moterų futbole buvo visai kita situacija. Manau, iš jos pasiėmiau viską, ką tada galėjau“, - teigė kelis kartus geriausia Lietuvos puolėja, rezultatyviausia žaidėja ir absoliučiai geriausia Lietuvos futbolininke pripažinta R.Imanalijeva.

Kai nusprendė uždaryti futbolininkės karjeros duris, mergina svajojo gauti FIFA teisėjos licenciją. Pastarasis noras išsipildė labai greitai, jai pačiai tai buvo netikėta.

„Dabar svajoju apie teisėjavimą Europos ar pasaulio čempionatų finaliniuose etapuose. Tačiau šiuo metu ir moterų sporte konkurencija labai išaugusi. Bet svajoti vis tiek reikia, galbūt kažkada ir darbuosiuosi aukštesnio lygio varžybose. To ir siekiu“, - pridūrė teisėja.

Teko rinktis

Iki galutinio sprendimo dėti tašką futbolininkės karjeroje mergina „ėjo“ apie pusantrų metų. Tiek laiko ji stengėsi derinti darbą su sportu. O viskas prasidėjo nuo to, kai baigus studijas reikėjo iš kažko išgyventi, reikėjo finansų. Taigi R.Imanalijeva nusprendė vykti laimės ieškoti į užsienį. Ten ji praleido dvejus metus. Pirma stotelė buvo Švedija, antra - Anglija.

„Nors, kai nuvykau į Švediją buvau traumuota, vienas šios šalies klubas mane pakvietė į savo gretas. Pirmiausia porą mėnesių jie mane gydė, paskui porą mėnesių pažaidžiau ir sezonas baigėsi. Tuomet nusprendžiau vykti į Angliją. Nuėjau į Londono „West Ham United“ moterų futbolo klubo, žaidžiančio „Premier“ lygoje, treniruotę. Ten pamačiau gal 10 skirtingo lygio komandų, kurių kiekvienoje po penkis trenerius. Pamačiau, kaip viskas iš tikrųjų vyksta. Trys gydytojai mane ištyrė, ar galiu daryti treniruotę. Pasirodžiau treniruotėje ir jiems patiko. Tačiau vėl viskas rėmėsi į finansus, neturėjau iš ko išgyventi Londone. Žinoma, toks dėmesys buvo malonus, bet neturėjau nei agento, nei kažkokio pagrindo“, - pasakojo mergina.

Taigi ji susirado ten darbą. Tačiau galiausiai suprato, kad bus taip pat, kaip ir Lietuvoje - turi dirbti arba žaisti. R.Imanalijeva tuomet susisiekė su „Gintra-Universitetas“ klubu, kuris ruošėsi Čempionių lygos kovoms, ir buvo pakviesta grįžti.

„Planavau grįžti porai mėnesių, bet likau. Tiesiog man nepatiko emigrantės gyvenimas. Taip viską gyvenimas sudėliojo, kad mūsų pasirodymas Europoje užsitęsė apie keturis mėnesius. Tuomet vėl nusprendžiau pabandyti įsidarbinti ir žaisti Lietuvoje. Klubas visiškai manęs išlaikyti negalėjo, taigi teko darbą derinti su sportu. Buvo sunku. Negalėdavau savęs 100 proc. atiduoti nei futbolui, nei darbui. Pykau ant savęs, kad negaliu žaisti geriau už kai kurias varžoves. Kalbėjau su klubu, jog jei nori matyti mane geriausios formos, turiu bent jau du kartus per dieną treniruotis, vadinasi, negaliu dirbti. Klubas pasakė, kad to suteikti man negali. Taigi tą sezoną dar baigiau žaisti klube. Paskui išsilaikiau visus reikiamus testus ir pradėjau siekti teisėjos karjeros“, - pasakojo R.Imanalijeva, kuri Šiaulių klubui atidavė beveik 10 metų, ne vienus metus buvo ir komandos kapitone.