1 nuotr.Šiais laikais pavogti Kalėdas bando nebent filmo personažas Grinčas, o Tarybų Sąjungoje tai bandė padaryti visa sovietinė sistema. Tarybiniams piliečiams būdavo nevalia švęsti didžiosios šventės. Bent jau oficialiai. Koks tais laikais buvo santykis su Kalėdomis, paklausėme garsių sportininkų - keturių olimpinių čempionų ir pasaulio rekordininkės. Kai kuriems iš jų švęsti trukdydavo rungtynės, lyg tyčia vykdavusios per Kalėdas, toli nuo Lietuvos. Tačiau dauguma atvejų šventę, kurią bandė atimti valdžia, sportininkams padovanodavo jų šeimos.
Atostogų metas futbole
Vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų Arminas Narbekovas per šventes galėdavo pabūti su artimaisiais. Gruodis tam būdavo pats palankiausias - atostogų - metas.
Švenčiama būdavo ir su Vilniaus „Žalgirio“ komanda, tik akcentuojamos būdavo ne Kalėdos. „Komanda rinkdavosi „Žalgirio“ bazėje, būdavo ir šventės vaikams. Viskas panašiai kaip ir dabar, tik pagrindinė šventė buvo Naujieji metai. Tačiau, kiek įmanoma, švęsdavome visas šventes“, - pasakojo 1988 m. olimpinių žaidynių nugalėtojas.
Pabūti su artimaisiais leisdavo tai, kad sezonas pasibaigdavo lapkričio antroje pusėje. „Paskui dar išvažiuodavome į kokį nors turnė užsienyje, o gruodį turėdavome laisvalaikio. Niekas nestovėdavo už nugaros ir nesekdavo, ar švenčiame Kalėdas“, - teigė A.Narbekovas. Po geležinės uždangos griuvimo, 1990 m., jis išvyko žaisti į Austriją. Ten, pasak olimpinio čempiono, jau būdavo tikros Kalėdos. „Vykdavo kalėdiniai baliai, komandos susitikimai. Rinkdavosi savas kolektyvas, žaidėjai su šeimomis. Viskas būdavo puiku“, - sakė A.Narbekovas.
„Gailestingas“ tvarkaraštis
Tituluočiausias Lietuvos krepšininkas Modestas Paulauskas Kauno „Žalgiriui“ ir TSRS rinktinei atstovavo XX amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais. Lyg ir gūdus sovietmetis, bet tai netrukdydavo Paulauskams susirinkti prie šventinio stalo.
„Triukšmo, be abejo, būdavo mažiau, tačiau šeimoje Kalėdas visada švęsdavome. Kol tėvai buvo gyvi - su jais, paskui - savo šeimoje. Ir Kūčias visada valgydavome. Laikai buvo tokie, kad būdavo sunku gauti, pavyzdžiui, silkės, bet gaudavome. Turėdavome visko, ko reikėjo, Kūčių stalas visada būdavo pilnas ir šventinis“, - pasakojo 1972 m. olimpinis čempionas, dukart pasaulio ir keturiskart Europos čempionas.
Žiema krepšinyje yra sezono įkarštis, bet tvarkaraštį sudarinėdavę asmenys žalgiriečių nenuskriausdavo. „Yra buvę, kad tik išvakarėse grįždavome iš Tbilisio ar iš kažkur kitur, bet per pačias Kalėdas nebūdavo žaidžiama. Nežinau, kaip taip išeidavo, tačiau tvarkaraštis būdavo sudarytas protingai. Pasitaikydavo, kad turas baigdavosi gruodžio 22 d. Kol parskrisdavome, nuvažiuodavome į Kauną, būdavo jau 23-ia. Tačiau Kalėdos visada būdavo namie“, - teigė M.Paulauskas.
Per Kalėdas netekdavo ir treniruotis. Tiesa, vieną kartą jas teko sutikti Italijoje, nes TSRS rinktinė ten dalyvavo turnyre, tačiau tai buvo išimtis iš taisyklės. Pasak M.Paulausko, jokie pašaliniai asmenys nestovėdavo šalia ir nežiūrėdavo, kad garsūs krepšininkai nenusižengtų taisyklėms: „Buvo tik bendra komunistinė politika, kad Kalėdas švęsti draudžiama. Jei gerai pamenu, tai ir puošti eglutę būdavo galima tik po Kalėdų. Nors visi turėdavo jas dar iki Kalėdų.“ Žinoma, į viešumą žalgiriečiai nesiverždavo, bet M.Paulauskas teigia, kad to krepšininkai ir nenorėdavo: „Užimtumas buvo didelis, niekas neturėjo įpročio vaikščioti į kavines ar restoranus, rodytis. Visi turėjo savo artimuosius, šeimas. Dirbome sunkiai, taigi nebuvo laiko galvoti apie pramogas.“
Šeima perneša tradicijas
Tremtinių šeimoje gimusi lengvaatletė Vilhelmina Bardauskienė džiaugiasi, kad jai švęsti Kalėdų niekas netrukdydavo. Pasak pasaulio rekordininkės, daug kas priklausydavo nuo šeimos požiūrio ir kiekvieno žmogaus geros valios.
„Esu tremtinių šeimos vaikas. Mamos šeima buvo išvežta visa, taip pat ir mano mama. Tėvukas išvežtas nebuvo, bet buvo ištremti jo šeimos nariai. Mums kažkaip nebūdavo problemos, Kalėdos visada buvo Kalėdos. Aišku, atvirai to nedemonstruodavome, bet namuose nebuvo kažkokio susikaustymo. O aplinkoje buvo visaip. Tie, kas siekė karjeros, pavyzdžiui, partiniai žmonės... Mano vyras priklausė Komunistų partijai. Kai kurios širdys buvo tarsi surakintos“, - svarstė lengvaatletė, 1978 m. tapusi pirmąja moterimi pasaulyje, šuoliuose į tolį įveikusia 7 metrų ribą.
Treneris Janas Gadovičius per šventes sportininkės į pratybas nevarė. „Mano treneris buvo lenkų tautybės, iš tikinčios šeimos. Jei reikėdavo, jis tiesiog vienai kitai dienai nukeldavo treniruotes. Daug kas priklausydavo nuo žmogaus geros valios, nuo šeimos požiūrio. Šeima yra ta grandis, kuri perneša tradicijas. Bent jau mano rate Kalėdos buvo švenčiamos, nors garsiai nedeklaruodavome, kad, pavyzdžiui, einame į bažnyčią. Aš ir nebuvau labai einanti“, - pasakojo V.Bardauskienė.
Toli nuo Lietuvos
Krepšininkei Angelei Rupšienei ir Vilniaus „Kibirkščiai“ tvarkaraštis nebūdavo toks palankus kaip M.Paulauskui ir „Žalgiriui“. Todėl dukart olimpinei čempionei Kalėdas ne kartą teko sutikti tolimuose miestuose, besiilgint šeimos.
„Per Kalėdas komanda būdavo turuose. Labai ilgėdavausi namų ir šventės, ypač gimus dukrai. Lyg tyčia išeidavo, kad turas būdavo tai Sverdlovske (dabartinis Jekaterinburgas), tai Novosibirske, tai dar kažkur toli toli. Eidavau per tas gatves, žiūrėdavau į langus, kas kur dega. Žinoma, tais laikais mažai kas degdavo. Galvodavau, kaip žmonės gražiai, šiltai sėdi, nesinervina“, - prisiminė A.Rupšienė.
Tačiau šeimoje sovietinės taisyklės negaliodavo. „Kai grįždavau namo, Kalėdas švęsdavome. Mūsų šeima visada švęsdavo. Mano teta buvo ištremta į Sibirą. Kai buvau vaikas, laukdavome kisieliaus, „šližikų“, dovanėlių. Kai pati tapau mama, stengdavomės lygiai tokią pačią šventę suteikti dukrai“, - teigė 1976 ir 1980 m. olimpinė čempionė.
Jei Kalėdas tekdavo sutikti išvykose, „Kibirkštis“ bendrai jų nešvęsdavo. Nereikėjo nė oficialių asmenų priežiūros, užtekdavo trenerio Algio Gedmino įvestos drausmės. „Prie amžiną atilsį Gedmino nebūdavo jokių šventimų. Reikėdavo tik laimėti ir laimėti. O kad mus dar kas nors prižiūrėtų, nepamenu“, - sakė A.Rupšienė. Tiesa, vieną kartą „Kibirkšties“ merginos visgi surengė sau improvizuotą kuklią šventę. „Buvome kažkur pakeliui, gal nespėjome į namus, bet sugalvojome nusipirkti vaflių ir laužėme juos vietoj „plotkelės“. Tik nepamenu, kokiame mieste tai buvo“, - pasakojo A.Rupšienė.
Katorga rinktinėje
Varžybos neleisdavo sutikti šventės su šeima ir olimpiniam rankinio čempionui Valdemarui Novickiui. Tik jam trukdydavo ne Kauno „Granito“ rungtynės, o TSRS rinktinės išvykos.
„Paprastai tuo metu vykdavo kalėdiniai turnyrai užsienyje, Vokietijoje, Prancūzijoje. 12 metų žaidžiau rinktinėje. Žmona vedė statistiką, kuri rodė, kad per metus namie būdavau tik 50 dienų. Taigi per 12 metų labai retai pasitaikydavo, kad galėčiau švęsti šventes namie“, - sakė 1988 m. olimpinių žaidynių laimėtojas. Duoklę rinktinei jis apibūdino ir griežtesniu žodžiu - „katorga“.
Rinktinėje žaisdavo skirtingų respublikų atstovai. Be abejo, bendro Kalėdų šventimo joje nebūdavo. „Tik prieš Naujuosius išleisdavo gal dviem dienoms. Sausio 1-ąją jau turėdavome būti stovykloje. Režimas buvo labai griežtas. Bendrų švenčių nebūdavo ir „Granite“. Juk Kalėdos yra daugiau šeimos šventė. Jei būdavo laisvo laiko, kiekvienas stengdavosi daugiau būti namie“, - prisiminė V.Novickis.
Šeimai Kalėdos visada buvo svarbi šventė, tačiau švęsti tekdavo be jo. „Mano tėveliai anksti išėjo iš šio pasaulio, taigi žmona ir vaikai sutikdavo Kalėdas su jos tėvais“, - pasakojo V.Novickis. Dabar jis yra „Granito“ treneris. Rankinis netrukdo švęsti nei jam, nei klubo žaidėjams. „Prieš šventes komanda palydi senuosius metus, nueiname į pirtelę, o paskui susitinkame maždaug sausio 5 d.“ - sakė V.Novickis.
