Sausio 7 d. sukaks lygiai metai, kai savo gyvenimo kelią baigė buvęs Lietuvos futbolo federacijos vadovas, futbolo organizatorius Jonas Babravičius. Gimęs Vištytyje, o užaugęs Marijampolėje, jis svariai prisidėjo prie Klaipėdos futbolo suklestėjimo. J.Babravičiaus dėka 1962-1964 m. buvo rekonstruotas pagrindinis uostamiesčio stadionas. Persikėlęs į Vilnių, jis vadovavo Lietuvos futbolo federacijai (1972-1975) bei „Žalgirio“ draugijos futbolo federacijai (1975-1980).
Meilė futbolui
1928 m. sausio 18 d. Vištyčio miestelyje gimęs J.Babravičius meile futbolui „susirgo“ Marijampolėje. „Mano vaikystės laikais futbolas Lietuvoje buvo pagrindinė ir svarbiausia sporto šaka. Krepšinis suklestėjo tik po 1939 m. mūsų šalies triumfo Europos arenoje. Jei neklystu, 1936 m. tėvas (taip pat Jonas) nupirko man su broliu tikrą futbolo kamuolį. Tais laikais jis kainavo 15 litų, bet mūsų šeima gyveno pasiturimai, tad galėjome žaisti tikru kamuoliu, - prieš kelerius metus prisiminimais dalijosi J.Babravičius. - Pirmos futbolo kamuolio panaudos vyko mūsų namo kieme. Vėliau pagrindine arena tapo mokyklos sporto aikštė. Ji buvo nedidelė, bet apaugusi gerai prižiūrima žole. Joje buvo įrengti mūsų amžiui pritaikyti vartai. Šioje aikštėje man teko praleisti nesuskaičiuojamas valandas prieš pamokas, per pertraukas ir po pamokų. Antras mūsų stadionas buvo vadinamoji malkų turgavietė. Ji buvo grįsta suvoluota skalda, tad lyg ir patogi žaisti futbolą. Šioje aikštėje futbolo kovose dalyvaudavo ir mokyklos draugai, vėliau Vilniaus „Žalgirio“ komandoje žaidę Jonas Vaškelis ir Algirdas Kulikauskas“.
Svarbų vaidmenį Jono gyvenime suvaidino ir Marijampolės „Rygiškių Jono“ gimnazijoje dirbęs kūno kultūros mokytojas Leonas Puskunigis. „Jis mus skatino žaisti futbolą, kitus žaidimus, suprasdamas tokių sportų reikšmę augančiam organizmui. L.Puskunigis buvo garsus Lietuvos sportininkas, lengvaatletis. Jo gimtinė - Skriaudžiai, o tėvas buvo žymus Lietuvos kanklininkas. Karo metais jam teko kalėti vokiečių Štuthofo koncentracijos stovykloje, o po karo naujieji „išvaduotojai“ - raudonieji fašistai - mokytoją ištrėmė į Sibirą. Tačiau grįžęs iš tremties jis įsikūrė Kaune ir visa galva pasinėrė į sportinį gyvenimą: tapo lengvosios atletikos treneriu ir išugdė ne vieną talentingą sportininką“, - kalbėjo J.Babravičius.
J.Babravičius nuo futbolo neatitrūko ir universitete. Kauno (Vytauto Didžiojo) universiteto Statybos fakultete studijuojantis jaunuolis aktyviai dalyvavo futbolo varžybose. „Mano laikais Statybos fakultetas pirmavo universitete ne tik futbolo, bet ir kitose sporto šakose. Per tarpfakultetines varžybas mes visuomet nugalėdavome. Aš pats, kaip ir mano brolis Vytautas, kelerius metus treniravomės universiteto Akademinio sporto klubo vienuolikėje. Šioje komandoje žibėjo futbolo žvaigždės: būsimi chirurgai E.Kerinas ir K.Eismontas, broliai Dizmanas ir Vytautas Ilgūnai“, - pasakojo J.Babravičius.
Klaipėdos futbolo gaivintojas
1950 m. baigęs Kauno universitetą, J.Babravičius buvo paskirtas dirbti į Kaliningradą. Tačiau 1951 m. jam nusišypsojo laimė - prieš pat Kalėdas buvo perkeltas į Klaipėdą dirbti statybos aikštelės viršininku. „Dirbdamas Klaipėdoje, penktadalį laiko skyriau sportui: krepšinio, futbolo plėtrai, sprendžiau įvairiausias problemas. Apskritai mano gyvenimo kertiniai kampai yra Lietuva, šeima, inžinerija ir futbolas. Futbolas - mano generalinis pomėgis, futbolas - sąžinė, patriotizmas ir veiklumas. Tai patvirtinau ne žodžiais, o darbais. 1953 m. statybos valdyboje subūriau entuziastų būrelį, iš kurio vėliau gimė „Statybininko“ futbolo komanda. Ji žaidė Klaipėdos miesto pirmenybėse, joje ir aš pats baigiau aktyvaus futbolininko karjerą“, - prisiminė J.Babravičius.
Didžiausi darbai buvo nuveikti futbolo labui. Gabus inžinierius, organizatorius J.Babravičius sparčiai kilo tarnybos laipteliais. 1954-1959 m. jis buvo žvejybos pramonės viceministras, 1959-1963 m. tapo Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, vėliau - pirmininku. Eidamas aukštas pareigas, jis rado lėšų Klaipėdos žvejų stadionui rekonstruoti. Netrukus kilo mintis iš esmės atgaivinti šaunias uostamiesčio futbolo tradicijas. Tuo metu (1960 m.) miestui šalies pirmenybėse atstovaujančios „Audros“, „Trinyčių“ komandos žaidė blankiai, o „Baltija“ vos neiškrito iš šalies aukščiausiosios futbolo lygos. „Visuomet įsiklausydavai į liaudies balsą. Į Vykdomojo komiteto posėdį pasikviečiau „Baltijos“ trenerį V.Litenką, architektą, vartininką Petrą Lapę, buvusį Lietuvos rinktinės puolėją, inžinierių Juozą Gudelį ir kitus futbolą išmanančius žmones ir vieningai nutarėme, kad „Baltiją“ reikia padaryti reprezentacine miesto komanda“, - teigė J.Babravičius.
1962 m. Klaipėdos mieste užgimė naujas futbolo klubas - „Granitas“. Statybos ir remonto tresto šefuojama komanda tų metų šalies pirmenybėse užėmė antrą vietą. Gera pradžia pakėlė reikalavimų kartelę. Pasipildę subyrėjusios Kauno „Bangos“ bei Vilniaus „Žalgiriui“ netinkančiais futbolininkais, klaipėdiečiai 1963 m. debiutavo SSRS B klasės futbolo pirmenybėse. Tiesa, debiutas nebuvo labai sėkmingas: „Granitas“ finišavo
13-as tarp 18 komandų. Tiesa, J.Babravičiaus tokia pradžia nenuvylė. „Tai buvo gana geras laimėjimas, be to, susiformavo tikras kolektyvas. Padėję tvirtus pamatus, darbavomės toliau. Man pavyko išspręsti visus finansinius ir buities klausimus. Komandai išlaikyti reikėjo 38 tūkst. rublių, o mums bendromis pastangomis vien už parduotus į rungtynes bilietus pavyko surinkti 25 tūkst. rublių. Be to, iš statybų, žvejų organizacijų pavyko išrūpinti žaidėjams ir treneriams butus, buities reikmenis ir taip toliau“, - kalbėjo J.Babravičius.
Istorinė pergalė
Nuoseklus darbas netrukus davė vaisių. 1964 m. „Granitas“ SSRS B klasės pirmenybėse žygiavo neįtikėtinai sėkmingai ir įsitvirtino lyderių grupėje. Bendromis pastangomis komanda savo zonoje užėmė 3-ią vietą ir įgijo teisę žaisti finaliniame turnyre dėl perėjimo į aukštesnę SSRS pirmenybių klasę. Likus trims mėnesiams iki pirmenybių pabaigos, nujausdami sėkmingą finišą, klaipėdiečiai pradėjo atakuoti Maskvą, siūlydami finalinį sąjunginių respublikų turnyrą surengti Klaipėdoje. „Maskva iškėlė tam tikras sąlygas, paprašė sutvarkyti kelis „mažmožius“: įrengti 10 tūkst. sėdimų vietų tribūnas, dirbtinį apšvietimą ir pan. Tuo metu Klaipėdoje buvo aplūžęs, apšepęs stadionas su 2,5 tūkst. vietų tribūnomis. Tačiau man pavyko įtikinti Maskvą, kad viskas bus padaryta. Tris mėnesius dirbome be poilsio. Reikėjo įvairių pažinčių, „blato“, kad gautume reikalingas statybines medžiagas, elektros kabelius. Bet viską pavyko sutvarkyti“, - džiaugėsi J.Babravičius.
Finaliniame turnyre „Granitas“ surinko vienodai taškų su Kazachstano komanda „Vostok“. Prireikė papildomų rungtynių. Varžovai nesutiko žaisti Klaipėdoje, teko rungtynes perkelti į Kaliningradą. Bet ir ten netrūko „Granito“ gerbėjų. „Į rungtynes susirinko apie 12-13 tūkst. žmonių, bent pusė žiūrovų buvo iš Klaipėdos. Pasistengiau, kad žiūrovams vežti būtų mobilizuoti visi judantys Klaipėdos autobusai. Tąsyk mieste neliko nė vieno. Smagiausia, kad ir rungtynes laimėjome 2:0. Už šį pasiekimą futbolininkams priklausė SSRS sporto meistrų vardai. Bet tam, kad juos gautų, futbolininkai turėjo dar išlaikyti specialias fizinio ir techninio pasirengimo normas. O po tokio įspūdingo laimėjimo jie buvo ne tik pavargę, bet ir atsipalaidavę. Tad jų neįveiktas procedūras teko įveikti man. Iš Maskvos atvykusią komisiją vežiau į Ventės Ragą, surengėme karališką vakarienę su atitinkamu pratęsimu. Taip Lietuvoje atsirado net 13 naujų sporto meistrų. O juk iki tol sporto meistrų vardai priklausė tik septyniems „Žalgirio“ futbolininkams“, - juokėsi J.Babravičius.
Vadovaujantis SSRS futbolo pirmenybių nuostatais ir sportiniu principu, „Granitas“ įgijo teisę 1965 m. SSRS pirmenybėse žaisti A klasėje. Tačiau Lietuvai šioje lygoje buvo skirta tik viena vieta ir ją tuo metu užėmė Vilniaus „Žalgiris“. Klaipėdiečiai siūlė sužaisti su sostinės ekipa rungtynes ir išsiaiškinti, kas vertas dalyvauti SSRS I lygoje. Tačiau Lietuvos sporto funkcionieriai, baimindamiesi „Žalgirio“ pralaimėjimo, atsisakė šio pasiūlymo. Vis dėlto 1964 m. lapkritį Klaipėdoje įvyko draugiškas „Granito“ ir „Žalgirio“ susitikimas, kurį 2:1 laimėjo klaipėdiečiai.
Ši „Granito“ pergalė sudavė skaudų smūgį Vilniaus „Žalgirio“ autoritetui ir sukėlė konkurencinę kovą. Tiesa, joje nugalėtoją lėmė sporto funkcionieriai. Jie ir nusprendė, kad „Žalgiris“ lieka reprezentacine šalies komanda, o „Granitas“ - jo rezervo šaltiniu.
Kelias į Vilnių
Galiausiai į Vilnių pasuko ir J.Babravičius. Įsikūręs sostinėje, jis tapo pagridiniu „Žalgirio“ meistrų komandos rėmėju. Nors ir neturėdamas didelių išteklių, rasdavo rėmėjų aukštesniuose valdžios sluoksniuose: Statybos, Kaimo reikalų ministerijose, Prekybos ir profsąjungų organizacijose.
1972 m. J.Babravičius buvo išrinktas Lietuvos futbolo federacijos, o 1975 - „Žalgirio“ draugijos futbolo federacijos pirmininku. Tuo metu Lietuvos futbolas išgyveno sunkų etapą, o sprendimų lipant iš duobės teko ieškoti J.Babravičiui. „Pirmiausia teko pertvarkyti visą šalies futbolo sistemą. Panevėžyje veikusioje internatinėje sporto mokykloje išplėtėme futbolo skyrių, Vilniuje įkūrėme Pedagoginio instituto komandą „Šviesa“, kuri užpildė tuštumą tarp vyrų ir jaunių amžiaus futbolininkų. Nepamiršome ir Kauno - ilgamečio „Žalgirio“ maitintojo. Jame, taip pat ir Klaipėdoje, įsteigėme specializuotas futbolo mokyklas. Daug jėgų ir finansų investavome į jaunuosius futbolininkus ir taip nukalėme „Žalgirio“ ateities pergales. O puikus „Žalgirio“ žaidimas audrino futbolo mėgėjus, žadino jų širdyse patriotiškumo liepsnas“, - samprotavo J.Babravičius.
Per savo ilgą ir turiningą gyvenimą nuveikęs daugybę gerų darbų, J.Babravičius Anapus iškeliavo 2013 m. sausio 7 d. Po kelių dienų pirmąsias jo mirties metines minės ne tik sūnūs, vaikaičiai ir provaikaičiai, bet ir futbolo bendražygiai. Sunki ir negailestinga liga J.Babravičių išplėšė iš mūsų, bet gražiais prisiminimais jis visiems laikams liko mūsų širdyse.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“
