- Antrą kartą karjeroje buvote išrinkta geriausia Lietuvos futbolininke. Ar tikėjotės, kad šį kartą titulas vėl atiteks jums? Kiek svarbus šis įvertinimas? - „Vakaro žinios“ paklausė Vestinos Neverdauskaitės.

- Iš tiesų nesitikėjau, kad šį kartą būsiu pripažinta geriausia šalies futbolininke. Kandidačių į šį titulą buvo daug ir visos vertos šio apdovanojimo. Netgi mano pačios nuomonė, kas turėtų laimėti, buvo kitokia. Tačiau, paskelbus tarpinius rezultatus, supratau, kad turiu didžiulę „armiją“ žmonių, kurie mane palaiko ir iki paskutinės minutės jaudinasi. Šis apdovanojimas iš tikrųjų man reiškia daug. Tai parodo, kad sunkus darbas ir visapusiškas atsidavimas - tiek treniruočių, tiek rungtynių metu - atsiperka. Žinoma, toks įvertinimas suteikia ir papildomą motyvaciją.

- Pirmą kartą tokio įvertinimo sulaukėte 2015 m. Galite palyginti tuos metus? Ar pirmą kartą laimėjus apdovanojimą emocijos didesnės?

- Manau, pirmas kartas visada visiems daug įspūdingesnis ir emocingesnis, nes tai pirmas kartas. Aišku, sulaukus apskritai bet kokio įvertinimo, visada būna smagu. Juk tai reiškia, kad eini tinkama linkme, tavo sunkus darbas atsiperka.

- Kam pati būtumėte skyrusi šį apdovanojimą?

- Jeigu kalbame apie žaidėjas, tai, manau, Šiaulių „Gintros-Universiteto“ klubo vartininkei Gretai Kaselytei. Ji taip pat buvo tarp kandidačių laimėti šį titulą. Ji yra pavyzdys ir motyvacija kiekvienai futbolininkei. Taigi, manau, ji tikrai nusipelno šio apdovanojimo.

- Kaip vertinate 2018 m., už kuriuos ir buvote apdovanota? Kas labiausiai džiugino, nuvylė?

- Praėjusius metus vertinu teigiamai. Įgyvendinome visus klubo iškeltus tikslus. Žinoma, norint tai pasiekti, buvo įdėta daug darbo. Tačiau jis atsipirko. Metų nusivylimu, tiesa, nedideliu, įvardyčiau tai, jog nepavyko tapti Baltijos moterų futbolo lygos čempionėmis ir teko nusileisti Baltarusijos komandai.

- Ko tikitės iš 2019-ųjų?

- Pagrindiniai tikslai, žinoma, susiję su „Gintros-Universiteto“ klubu. Lietuvos A lygoje, Čempionų lygoje, Baltijos lygoje turime atsiduoti visu 100 proc., turime padaryti viską, ką galime geriausiai. Kalbant apie asmeninius tikslus, manau, jie tokie pat, kaip ir kiekvienos futbolo žaidėjos - tobulėjimas, klaidų analizė, trūkumų taisymas.

- Grįžkime į pradžią. Kada ir kaip prasidėjo jūsų futbolininkės karjera? Kodėl pasirinkote šią sporto šaką?

- Viskas prasidėjo dar mano gimtojoje Tauragėje. Man tuomet buvo 16 metų. Pirmasis futbolo treneris buvo Bronius Kičas. Vėliau buvau pakviesta į Lietuvos jaunių merginų (iki 19 metų) futbolo rinktinę. Paskui, baigus mokslus, įstojau į universitetą ir išvykau į Šiaulius, kur toliau ir žaidžiau futbolą. Mane pastebėjo ir pasikvietė „Gintros-Universiteto“ klubo treneris Rimantas Viktoravičius. Klubo direktorius Gintaras Radavičius suteikė visas sąlygas ne tik studijuoti, bet ir derinti mokslus su futbolu, tobulėti. Iš tiesų futbolu žavėjausi ir vaikystėje. Tačiau tuomet neteko jo išbandyti, kol geriausia draugė nepasiūlė. Pamenu, labai patiko, mane tai „vežė“, norėjau vis daugiau ir daugiau. Taigi atsisakiau kitų būrelių ir likau futbole.

- Esate išbandžiusi ir kitas sporto šakas? Kuo sužavėjo futbolas?

- Kažkokių konkrečių kitų sporto šakų nesu bandžiusi. Tiesiog mokyklos laikais buvau labai aktyvi, visur dalyvaudavau. Taip pat lankiau šokių, dainavimo būrelius. Kalbant apie futbolą, visada patikdavo žaidėjų aprangos. Net nežinau kodėl, tačiau visada tuo žavėjausi. Taip pat patinka, kad tai komandinė sporto šaka, vyksta komunikacija tarp žaidėjų. Žinoma, labiausiai žavi patiriamos emocijos. Nors, tiesa, jų būna visokių. Tačiau futbolininkės karjeros pradžia mano būtent tokia ir buvo.

- „Gintros-Universiteto“ klube žaidžiate nuo 2009 m. ir esate komandos kapitonė. Kiek svarbios jums šios pareigos?

- Manau, garbė būti išrinktai komandos kapitone. Tačiau tai yra ir didelė atsakomybė, reikalaujanti visapusiško atsidavimo.

- Ant jūsų marškinėlių numeris „13“. Skaičius jums kažkuo ypatingas, ar atsitiktinis?

- Pačioje karjeros pradžioje neturėjau laimingo ar mylimo skaičiaus. Tačiau vėliau „13“ tapo mano laiminguoju skaičiumi. Taigi dabar ir klube, ir rinktinėje žaidžiu būtent su marškinėliais, pažymėtais „13“.

- Atstovaujate Lietuvos moterų futbolo rinktinei. Daugumai sportininkų - tai svajonė. Jūs taip pat apie tai svajojote?

- Ginti nacionalinės komandos garbę man yra didžiulė garbė. Patekti į Lietuvos moterų rinktinę buvo mano siekis. Galima sakyti, jog tai buvo svajonė ir man ją pavyko įgyvendinti. Labai džiaugiuosi, kad galiu žaisti rinktinėje.

- Kokių dar karjeros svajonių turite?

- Žinoma, svajoju žaisti moterų futbolo klube „Barcelona“ iš Ispanijos (juokiasi). O jeigu rimtai, manau, daug svajonių jau išsipildė ir tuo džiaugiuosi. Žinoma, nesustosiu ir toliau svajosiu. Matysime, kaip viskas susiklostys ateityje.

- Turite idealą, į kurį lygiuojatės, kurio pasiekimais žavitės?

- Mano idealas yra mama. Ja labai didžiuojuosi. Mama taip pat buvo sportininkė, lankė imtynes. Dažnai tai prisimename. Tačiau, kalbant apie futbolą, neturiu idealo. Tiesiog stebiu kitas žaidėjas, pati stengiuosi kasdien tobulėti.

- Kaip vertinate Lietuvos moterų futbolo situaciją? Matote judėjimą į priekį?

- Nežinau visų vidaus politinių reikalų, tačiau iš to, ką matau ir girdžiu, norisi tikėtis, kad mažais žingsneliais einame į priekį.

- „Gintra-Universitetas“ - daugkartinė šalies čempionė, neužleidžianti kitoms vietų. Ką jūs turite, ko neturi kitos mūsų komandos?

- Mūsų klubas yra profesionalus. Taigi čia suteikiamos geriausios sąlygos treniruotis ir tobulėti. Žinoma, daug lemia ir žaidėjų įdedamas darbas. Sunkiai dirbame, todėl ir įgyvendiname iškeltus tikslus. Manau, tai ir lemia didžiąją dalį mūsų laimėjimų.