„Inkaro“ vedlys

Šiemet J.Agulnikui būtų sukakę 100 metų. Jo didžiausi laimėjimai susiję su Kauno „Inkaro“ klubu. 1950, 1951 ir 1954 m. J.Agulnikas tapo Lietuvos čempionu, 1951, 1954, 1965 ir 1969 m. - taurės laimėtoju.

„Inkaro“ gumos dirbinių fabriko komanda buvo įkurta dar nepriklausomoje Lietuvoje - 1937 m. Iki karo ji buvo vidutiniokė, dalyvavo Darbo rūmų rengiamose varžybose. Vaizdas pasikeitė sovietinės okupacijos metais, nes komunistų partija rėmė darbininkijos sportą. 1948 m., išplėtus Lietuvos pirmenybių dalyvių skaičių iki 21 komandos, jose atsirado ir trijų darbininkų komandų pavadinimai: „Kauno audinių“, „Inkaro“ bei Šiaulių „Elnio“.

Prasidėjo gan ilgai trukusi „Inkaro“ ir „Elnio“ dvikova. 1948 ir 1949 m. čempionu tapo „Elnias“, bet 1950 ir 1951 m. titulai atiteko „Inkarui“. Tuo metu komandą treniravo Henrikas Kersnauskas, o septintajame dešimtmetyje prie jos vairo stojo buvęs žaidėjas J.Agulnikas. Sunku pasakyti, kuris iš jų -
H.Kersnauskas ar J.Agulnikas daugiau nusipelnė garsinant ne tik gamyklos, bet ir Kauno gerą vardą. „Inkaras“, palaikęs glaudžius ryšius su šalia buvusia XVIII vidurine mokykla, tapo pavyzdine jaunųjų futbolininkų kalve. Daug kauniečių pateko į Vilnaus „Žalgirį“, Lietuvos rinktinę.

J.Agulniką teko pažinoti asmeniškai. 1954 m., pradėjęs studijas Kūno kultūros institute (dabar - Lietuvos sporto universitetas), turėjau progos žavėtis inkariečių, tarp jų - ir J.Agulniko, žaidimu. Dirbant treneriu, su juo tekdavo susitikti gan dažnai. Futbolo idealistams rūpėjo ne tik siauri savų komandų interesai, bet ir Kauno, visos Lietuvos.

J.Agulniką išgarsino ne tiek iškovoti trofėjai, kiek suformuotas savitas komandos braižas. Skirtingai nuo Maskvos trenerių, dirbusių Vilniaus „Žalgiryje“, „Spartake“, diegusių jėgos futbolą, jis pirmenybę teikė kamuolio ir kūno valdymo technikai, protavimui. Tuomečio „Inkaro“ žaidimas priminė dabartinį Portugalijos, Ispanijos ar Italijos žaidimą. Inkariečiai trumpais ir vidutiniais perdavimais brandindavo šūvį į vartus. Manau, Benjamino Zelkevičiaus „Žalgiryje“ vėliau suformuotas intelektualaus žaidimo stilius pradus gavo Vilijampolės futbolo aikštėje.

Dachau ir Milanas

Ko nežinojau apie J.Agulniką, tai kitos jo gyvenimo pusės. Šių metų pavasarį iš Lietuvos futbolo federacijos atėjo laiško kopija. Jame J.Agulniko dukra Hilda apgailestavo, kad A.Klimkevičiaus knygoje apie futbolo žmones nepaminėtas jos tėvas. Iš kito laiško ir vidurvasarį Kaune įvykusio susitikimo su Hilda bei jos vyru sužinojau tai, ką sveiku protu sunku suvokti.

Keli štrichai iš J.Agulniko dukters laiško ir jos pasakojimo: „Tėvas gimė Kaune, baigė gimnaziją. 20-metis vedė, žmona buvo sportininkė (gimnastė). Mokėjo hebrajų kalbą. Juozą su futbolu vaikystėje supažindino tėvas, aktyvus futbolininkas. Kelias nuvedė į „Hapoel“ klubą, 1936-1941 m. žaidė vyrų komandoje. Apie talentingą jaunuolį žinia nukeliavo į Izraelį - jis gavo pasiūlymą žaisti Tel Avivo „Maccabi“ komandoje. Atsisakė.“

Pasak Hildos, tėvas vengė pasakoti apie tai, kas vyko karo metu. Žinoma, kad iš visos šeimos jis vienintelis liko gyvas ir 1941-1944 m. buvo įkalintas Kauno gete. 1944 m. J.Agulnikas buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą Vokietijoje, iš ten jį išlaisvino amerikiečiai. Lageryje buvo įsigalėjęs priežodis: „Atrodai kaip giltinė per atostogas“. Panašiai, matyt, atrodė ir J.Agulnikas - 185 cm ūgio, apie 80 kg svėręs vyras, išlaisvintas iš Dachau, svėrė 47 kg.

„Išlaisvintas amerikiečių, 1945-1947 m. tėvas gyveno Italijoje ir žaidė futbolą Milane, komandos nepamenu“, - pasakojo futbolininko dukra. J.Agulniko kolega Edmundas Danilevičius patikslino, kad ta komanda buvo „Internacionale“.

Lageris prie Irkutsko

Iš J.Agulniko prisiminimų: „Kai išlaisvino amerikiečiai, po kurio laiko, kai atgavau jėgas, galėjau keliauti kur panorėjau. Dalis litvakų ir aš pasukome į Italiją. Ten išbuvau kelerius metus. Rusai suagitavo grįžti į Lietuvą. Traukiniu pasiekiau sieną, o ten nuprausė pirtyje. Per vienas duris įėjau, per kitas - išėjau, bet jau ne su savais rūbais. Per vėlai supratau, kokia tai apgaulė - traukinys ne į Lietuvą, bet į Sibirą. Atsidūriau kitame konclageryje, netoli Irkutsko.

Buvau laimės kūdikis - gelbėjo futbolas. Į darbus varydavo pro vieną baraką, kuriame dažnai bumbsėdavo kamuolys. Kartą pasiryžau - smukau iš rikiuotės į tą baraką. Sugriebiau kamuolį ir pradėjau žongliruoti - žaidę sargybiniai išsižiojo. Karininkas pasakė: „Loši už prižiūrėtojus. Jei laimėsim pirmą vietą, galėsi važiuoti namo“. Pasirodo, ne taip paprasta. Po laimėtos pirmos vietos - ne namo, o į Irkutsko „Dinamo“. Gyvenimas pagerėjo. Susirašinėjau su Kaunu. Atvyko „Inkaro“ veikėjai ir 1949 m. atsidūriau namuose - Kaune. Kiek kainavo - paslaptis.“

Pasak E.Danilevičiaus, Kaune J.Agulnikas ne tik žaidė futbolą, bet ir buvo pavyzdingas darbininkas - iki vidurdienio stovėdavo prie konvejerio. Jis antrą kartą vedė ir, kaip pats sakydavo, dėl dukros ateities 1973 m. išvyko į Izraelį. J.Agulnikas mirė 2007 m., palaidotas Izraelyje.