Kaip jau skelbėme, nacionalinė rinktinė šveicarams pralaimėjo 0:4. A.Narbekovo treniruojama jaunimo (iki 21 metų) komanda Vilniuje sužaidė dvejas draugiškas rungtynes su bendraamžiais iš Baltarusijos, ir jai sekėsi daug geriau. Pirmąjį susitikimą lietuviai laimėjo 1:0, antrąjį baigė lygiosiomis 1:1.

- Ar esate patenkintas tuo, ką parodė jūsų treniruojama rinktinė? - „Vakaro žinios“ paklausė 1988 m. olimpinio čem-piono A.Narbekovo.

- Mūsų komandai šios dienos buvo tikrai turiningos, pamatėme daug gerų dalykų. Jau vien sto-vykla buvo labai naudinga. Tai galimybė pabūti su vaikinais, pasikalbėti, kai niekas nespaudžia. O dar ir sužaidėme dvejas rungtynes - tai buvo labai didelis pliusas.

- Futbolo sirgaliai savaitgalį buvo nusiminę, ir tikriausiai ne tik dėl rezultato 0:4, bet ir dėl žaidimo į vienus vartus Šveicarijoje. Tačiau ar Lietuvos rinktinė dabar gali žaisti kitokį, kūrybingesnį, futbolą? Ar yra kam jį žaisti?

- Jei būtų kam, tai būtų ir žaidžiama. Dabar esame tokios būsenos, kokios esame. Iš tiesų sunku, nes trūksta kūrybingų žaidėjų, kurie galėtų suregzti kažką netikėto varžovui. Šiuo metu tokių nėra. Žaidimas iš tiesų nebuvo geras, bet viltis miršta paskutinė. Žiūrėsime, kaip viskas vyks toliau.

- Ar kas nors pasikeistų, jei rinktinėje būtų kitas treneris, jis pasirinktų šiek tiek kitokią sudėtį?

- Treneris renkasi tai, kas yra. Nemanau, kad trenerio kaita ką nors duotų. Jei nėra medžiagos, treneriui sunku. Negalima sakyti, kad vaikinai Šveicarijoje nesistengė. Paprasčiausiai mūsų klasė šiuo metu yra tokia. Vartininkas Giedrius Arlauskis vis traukė kamuolius, bet net ir jam įvyko „trumpasis sujungimas“, kai buvo mušamas pirmas įvartis. Vieno ar dviejų žmonių rinktinei yra mažai.

- Jūs iš rinktinės pasitraukėte 2001 m. Ar per tą laiką Lietuvos futbolas žengė bent žingsnį į priekį, kalbant apie kūrybingumą, asmenybes?

- Manau, kad žengėme atgal. Po mano laikų dar buvo labai daug kūrybingų žaidėjų. Iš esmės iš kiekvienos kartos išeidavo po 1-2 futbolininkus, kurie galėjo „vežti“ žaidimą. Mes tai praradome. Nežinau, kodėl taip atsitiko. Ne kartą sakiau, kad kalta Panevėžio internato griūtis. Ten buvo mūsų kalvė. Kai prisidėdavo keli žmonės iš Kauno ir Vilniaus, būdavo geros rinktinės. Tai mes praradome, visas futbolas pasidarė komercinis. Žiūrime ne į kokybę, o kad būtų daug vaikų. Kaip gali vienas treneris dirbti su 20-30 vaikų, ko galima juos išmokyti per valandą? Jei treneris prieis prie kiekvieno vaiko, kažką paaiškins, tai užims daugiau nei pusę laiko.

- Net krepšinio atstovai Lietuvoje jau kartais skundžiasi, kad trūksta ryškių asmenybių. Futbole ši problema dar ryškesnė?

- Taip. Krepšinyje dar užtenka mažiau žaidėjų, o čia komandai reikia 18-os žmonių. Jei kiekvienoje grandyje - gynėjų, saugų ir puolėjų - būtų bent po vieną tokią asmenybę kaip G.Arlauskis vartuose, jau būtų kitaip. O iš tiesų reikėtų 2-3 žmonių kiekvienoje grandyje. Mums dar reikia daug dirbti.

Anksčiau lietuviai nors ir retai, bet sugebėdavo patekti į stiprius klubus. Dabar turime tik veteraną Marių Stankevičių Vokietijoje, bet ir jis praktiškai nežaidžia Hanoverio komandoje.

- Nėra žaliavos, kurią Lietuva galėtų pasiūlyti užsienio klubams?

- Čia ir problema. Pažiūrėkime į kitas rinktines, pavyzdžiui, Šveicarijos, Slovėnijos. Jose yra stiprūs futbolininkai, kurie užsienyje žaidžia, o ne sėdi. Žaidėjas be praktikos yra kaip mašina be variklio. Treniruotės ir rungtynės skiriasi kaip diena ir naktis. Štai G.Arlauskis turi praktiką gerame klube ir iš karto matosi, kad vaikinas yra geros formos. Tačiau tokių turime mažai.

- Ar treniruodamas jaunimo rinktinę turite neblogą talentingų, kūrybingų futbolininkų pasirinkimą? O gal jų trūksta ir šioje kartoje?

- Manau, kad šioje kartoje talentingų žaidėjų turime. Jei prie komandos, kuri žaidė su baltarusiais, pridėtume Luką Spalvį, Gratą Sirgėdą, Donatą Kazlauską, Simoną Stankevičių, Deimantą Petravičių, vartininką Tomą Švedkauską, būtų tikrai stipri rinktinė. Matėme, ką šie vaikinai gali, kai jie dar buvo 19-mečiai ir žaidė Europos čempionate Lietuvoje. Kai kuriose rungtynėse nepasisekė, bet žaidė gerai. Rungtynės su baltarusiais irgi nuteikė optimistiškai. Mūsų futbolininkai Čempionų lygą mato tik per televiziją, o Baltarusijos komandoje buvo vienas vaikinas, kuris žaidžia Čempionų lygoje už Borisovo BATE. Įsivaizduokite, kokio lygio buvo ta baltarusių rinktinė, o mes jai niekuo nenusileidome.

- Ši karta per kelerius metus gali ką nors pakeisti?

- Be abejo, tik reikia, kad tokie žaidėjai kaip S.Stankevičius, D.Petravičius, Vykintas Slivka užsitikrintų vietas pagrindinėse savo klubų sudėtyse. Kol kas tų vaikinukų dar neprileidžia. Jei jie patektų į pagrindą, būtų fantastika ir jiems, ir rinktinei.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“