E.Jankauskas: Noriu, kad futbolininkai nejaustų baimės

40-metis E.Jankauskas per savo karjerą iškovojo ne vieną įspūdingą pergalę. Jo kolekcijoje yra Lietuvos, Belgijos ir Portugalijos čempiono titulai, 2003 m. jis su „Porto“ klubu tapo UEFA taurės turnyro nugalėtoju, o dar po metų triumfavo ir Čempionų lygoje. Jis net penkis kartus buvo renkamas geriausiu Lietuvos futbolininku, o nacionalinėje rinktinėje sužaidė 56 rungtynes ir įmušė 10 įvarčių. 2011 m. viduryje futbolininko karjerą baigęs E.Jankauskas trenerio darbo patirties sėmėsi Maskvos „Lokomotiv“ ir Edinburgo „Hearts“ klubuose, o 2014 m. treniravo A lygoje debiutavusią „Trakų“ ekipą. Gandai apie tai, kad E.Jankauskas Lietuvos nacionalinės vyrų futbolo rinktinės vyriausiojo trenerio poste pakeis Igorį Pankratjevą, sklandė nuo praėjusių metų vasaros, tačiau paskutinis taškas derybose buvo padėtas tik šių metų pradžioje.

Oficialus E.Jankausko debiutas rinktinės vyriausiojo trenerio pareigose turėtų įvykti kovo pabaigoje. Tačiau jei lietuviams nepavyks susitarti su galimais varžovais, pirmąjį krikštą E.Jankauskas gaus Baltijos taurės varžybose. Gegužės 29 d. Lietuvos rinktinė susitiks su Estija, o birželio 1 d. - su Latvija. Birželio 6 d. suplanuotos kontrolinės rungtynės su Europos čempionatui besirengiančiais Lenkijos futbolininkais. „Norisi, kad tų pirmų rungtynių nereikėtų ilgai laukti, kad būtų galima kuo greičiau surinkti futbolininkus ir pradėti su jais dirbti. Apskritai norėtųsi, kad tų rungtynių būtų kuo daugiau. Bet yra kaip yra“, - „Sporto gyvenimui“ sakė E.Jankauskas.

- Atrankos į 2018 metų pasaulio čempionatą kovos prasidės rugsėjo mėnesį. F grupėje be Lietuvos rinktinės taip pat žais Anglijos, Slovakijos, Škotijos, Slovėnijos ir Maltos rinktinės. Kokie tikslai keliami mūsų šalies rinktinei, ko jūs pats tikitės?

- Pagrindinis rinktinės tikslas - kiekvienose rungtynėse kovoti dėl pergalės. Aš tikrai nesiruošiu užsiiminėti hipotetiniais taškų skaičiavimais. Nenoriu žiūrėti į varžovus ir samprotauti, kad štai su tais mes galime tikėtis taško, o su tais - ne. Su visomis komandomis galima ir reikia kovoti. Nesakau, kad galime visus įveikti, tačiau futbole būna tokių atvejų, kai net ir silpnesnė komanda, pademonstravusi charakterį ir kovingumą gali nugalėti objektyviai pajėgesnį varžovą. Realiai vertinant mūsų grupę, matome, kad esame pranašesni tik už Maltos rinktinę. Tai atspindi ir FIFA reitinge užimamos pozicijos. Tuo metu nuo Slovėnijos mus skiria net 66 pozicijos, dar aukščiau yra Škotija, Slovakija ir Anglija. Ir dabar pradėti skaičiuoti taškus, kuriuos mes teoriškai galime susirinkti, tikrai nėra prasmės. Juk teoriškai galime ir visai nieko nesurinkti arba laimėti visas rungtynes.

- Vis dėlto po blankaus praėjusio atrankos ciklo futbolo mėgėjai iš jūsų vadovaujamos rinktinės tikėsis ir lauks pergalių. Kaip planuojate tvarkytis su tokiais lūkesčiais?

- Aš nejaučiu jokios baimės. Ir labai noriu, kad į rinktinę atvyksiantys žaidėjai taip pat nebūtų bailiai ir drąsiai stotų į kovą su varžovais, taip pat drąsiai po rungtynių bendrautų su žiniasklaida ir su futbolo mėgėjais. Mano kaip vyriausiojo rinktinės trenerio pagrindinis noras, kad futbolininkai aikštėje atiduotų visas jėgas. Kad padarytų viską, kam tą dieną jie yra pasirengę. Jei to neužteks ir mes pralaimėsime, jei kita komanda irgi atiduos viską, tiesiog jų galimybės tą dieną bus didesnės, ką gi, mes juos pasveikinsime, bet žinosime, kad mes padarėme viską ką galėjome. Neabejoju, kad tai supras ir žurnalistai, ir sirgaliai. Toks yra futbolas, jei viena komanda laimi - kita pralaimi. Svarbiausia, kad po rungtynių mes galėtume drąsiai žvelgti į veidrodį, nes žinosime, kad žaidėme taip, kaip galime ir mokame. Sirgaliai irgi yra protingi žmonės, jie mato, kada komanda kaunasi ir miršta aikštėje, ir supranta, kad pralaimima, nes varžovai būna tiesiog stipresni. Visi suprantame, kad mūsų rinktinės futbolininkai žaidžia žemesnio lygio čempionatuose, silpnesniuose klubuose nei anglai, škotai ar slovakai. Bet tai nereiškia, kad mes esame pasmerkti pralaimėjimams. Galbūt mes nesame geresni, bet privalome kovingumu kompensuoti meistriškumo stygių. Žaidėjai turi patys patikėti, kad jie gali kautis su visais varžovais, o ne tik mėginti išvengti triuškinančios nesėkmės, atsispardyti ir užsidėti dar vienų sužaistų rungtynių varnelę. Futbole yra daug pavyzdžių, kai išsišokėliai nugali favoritus. Ir man pačiam per karjerą teko patirti tokių pergalių skonį, kai niekas netikėjo mūsų galimybėmis, o mes įveikėme favoritus, gerokai stipresnę komandą. Nes net ir stipriausios ekipos neišvengia duobių, nesėkmių.

- Rinktinėje žaidėjai kartu praleidžia vos kelias savaites per metus. Kaip per tokį trumpą laiką įmanoma sulipdyti kovingą komandą?

- Tai yra labai sudėtingas ir rimtas iššūkis treneriui. Rinktinėje nieko per daug nepritreniruosi. Turi kelias dienas, kelias treniruotes, per kurias privalai suteikti futbolininkams tam tikrą emocinį užtaisą, suvienyti juos bendram tikslui. Svarbu, kad žaidėjai suprastų savo vaidmenį aikštėje, kad būtų pasirengę aukotis dėl komandos, kovoti negailėdami nei savęs, nei varžovų. O svarbiausia, kad jie nieko nebijotų.

Tačiau tobulėti geriausias sąlygas žaidėjai turi savo klubuose. Ir jie privalo išnaudoti kiekvieną treniruotę, kiekvienas rungtynes tam, kad žengtų į priekį, taptų geresni. Joks treneris neprivers jų to daryti, jei jie patys to nenorės. Jie turi patys suprasti, kad tik tobulindami savo individualų meistriškumą klubuose jie lengviau įsilies ir į rinktinę. O su aukštesnio meistriškumo, motyvuotais futbolininkais dirbti daug lengviau. Rinktinė yra geriausia vieta parodyti save, atkreipti kitų klubų dėmesį, sulaukti geresnių pasiūlymų. Noriu, kad kuo daugiau rinktinės žaidėjų rungtyniautų aukšto lygio komandose, būtų ne tik statistais, bet ir komandų lyderiais. O kai į rinktinę ateina lyderių mentalitetą turintys žaidėjai, tada ir treneriams dirbti yra paprasčiau.

- I.Pankratjevo rinktinėje tų lyderių nebuvo daug. O keli potencialūs lyderiai - Marius Stankevičius, Žydrūnas Karčemarskas ar Deividas Šemberas - nebuvo kviečiami į rinktinę. Ar jūsų rinktinėje atsiras vietos veteranams, o gal jūs taip pat planuojate remtis perspektyviu jaunimu?

- Man žaidėjų amžius yra visiškai nesvarbus. Taip pat nesvarbu, kur jis žaidžia. Šansą turės ir Lietuvos ir užsienio futbolo klubų žaidėjai, durys į rinktinę atviros visiems. Taip pat ir Mariui su Žydrūnu. Pagrindinis kriterijus - sportinė forma ir nusiteikimas. Jei jie bus sveiki, jei patys norės žaisti rinktinėje, tada jie ir bus joje. Ir neskubėčiau vadinti jų veteranais. Tinkamesnis žodis būtų - patyrę futbolininkai. Patirties nenusipirksi už jokius pinigus, jaunesniems žaidėjams jos labiausiai ir trūksta. Gal vyresnis futbolininkas aikštėje juda šiek tiek lėčiau, bet jis visada bus ten, kur reikia. Žinau, kad Marius ir Žydrūnas yra tikri profesionalai. Jei jie bus pasiruošę, jei tikrai norės padėti rinktinei, aikštėje ir už jos ribų, jie bus mums labai reikalingi. Man pačiam teko išgyventi tokį etapą, kai supratau, kad galiu ne tik būti naudingas aikštėje, bet ir už jos ribų, ypač bendraujant su jaunimu. Jei mums pavyks rinktinę sulipdyti iš patyrusių ir jaunų žaidėjų, tai bus tik papildomas pliusas visai komandai.

- Šią žiemą į Lietuvą grįžo ne vienas užsienyje rungtyniavęs rinktinės narys. Vilniaus „Žalgirio“ ekipoje žais Saulius Mikoliūnas ir Simonas Stankevičius, į „Atlantą“ sugrįžo Donatas Kazlauskas, su Lietuvos komandomis treniruojasi Fiodoras Černychas, Deivydas Matulevičius, Arūnas Klimavičius. Kai kurie buvę rinktinės nariai - Mindaugas Kalonas, Gediminas Vičius, Tomas Mikuckis žaidžia mėgėjų pirmenybėse. Kaip vertinate šią tendenciją, ar ji naudinga rinktinei?

- Manau, kad nė vienas žaidėjas iš gero gyvenimo į Lietuvos čempionatą nesugrįžtų. Tai tikrai nėra žingsnis į priekį. Bet jei nepavyko įsitvirtinti užsienyje, jei kitoje komandoje negauni žaisti, tada reikia priimti kažkokį sprendimą. Galbūt geriau žengti žingsnį atgal, pažaisti Lietuvoje, nei sėdėti ant suolo Lenkijoje ar Kazachstane? Kita vertus, bent jau Lietuvos futbolo čempionatui nuo to bus tik geriau, nes tokie žaidėjai tikrai kilstelės varžybų lygį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ir kiti potencialūs rinktinės žaidėjai, kurie šiuo metu neturi sutarčių su klubais, vis dėlto atras savo komandas. Tikrai dar daugelis jų galėtų būti naudingi ir rinktinei, bet jie privalo žaisti aukšto lygio komandose.

- Karjeros kryžkelėje šiuo metu yra ir puolėjas Lukas Spalvis. Geriausias praėjusių metų Lietuvos futbolininkas neslepia, kad norėtų persikelti iš Danijos į kitą šalį. Ką jam patartumėte?

- Visada sakiau, kad jei yra galimybė pereiti į stipresnę lygą ar stipresnį klubą, reikia ja pasinaudoti. Futbolininko karjera nėra ilga, tie 10-12 metų prabėga labai greitai. Todėl kiekvieną sprendimą reikia labai rimtai apgalvoti, įvertinti savo galimybes įsitvirtinti naujoje komandoje, čempionate. Tikrai nemanau, kad Lukui verta dairytis į Rusiją. Jis tikrai turi perspektyvų patekti į daug geresnį čempionatą. Svarbiausia, kad jis nesustotų, tęstų pradėtą darbą. Džiugu, kad jis atsigavo po sunkios traumos, žaidžia drąsiai, rezultatyviai. Tai labai daug pasako apie jo valią, charakterį ir užsispyrimą.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“