A.Žilinskas - futbolo karys iš Julijanavos

„Kaimelio“ fenomenas

A.Žilinskas gimė ir augo Julijanavoje, saviškių vadintoje „kaimeliu“. Julijanavos vardo nerasite jokiame žemėlapyje, o apie ją verta kalbėti, atgaivinti iš užmaršties. Docentas, nusipelnęs treneris Algirdas Vosylius Julijanavą yra pavadinęs unikalia futbolo talentų kalve. Kur dar rasite, kad okupacijos metu kažkoks „kaimelis“ būtų išauginęs 48 įvairaus sportinio meistriškumo futbolininkus?

Iš jų 13 žaidė reprezentacinėse Vilniaus, Kauno, Klaipėdos meistrų komandose, 12 tapo sporto meistrais (tarp jų - A.Žilinskas), vienas (Vaidotas Žitkus) žaidė TSRS jaunių ir jaunimo rinktinėse, 13 tapo treneriais, 4 - mokslo daktarais, docentais.

Julijanava - Kauno pakraštys, keliolika gatvių, prisišliejusių prie plento Kaunas-Marijampolė. „Futbolo kalvės“ pradininku pagrįstai vadintas bendrovės „Maistas“ direktorius Jonas Lapėnas. 1933 m., siekdamas paįvairinti dirbančiųjų gyvenimą, jis įkūrė sporto klubą MSK. Spėtina, augančio sūnaus Gedimino paskatintas, sukūrė pajėgią futbolo komandą. MSK kelis metus leido sporto laikraštį „MSK sporto dienos“. Kauniečių pavyzdžiu pasekė Klaipėda, Panevėžys, Tauragė, įkūrę maisto pramonės darbuotojų sporto klubus.

1934 m. Kauno MSK laimėjo Lietuvos futbolo pirmenybes, tapo „meisterių“ komanda. Vėlesniais metais „maistiečiams“ nepavyko pakartoti pasiekimo, bet futbolo sėkla buvo gaji. MSK įžiebta futbolo ugnis buvo gyva per visą tarybinį laikotarpį.

Pasakoja A.Vosylius: „Augdami nieko kito nežinojome, tik sportą. Vasaromis - futbolas, žiemomis - ledo ritulys, stalo tenisas, boksas. Futbolas tapo gyvenimo „druska“, kai mokykloje pradėjo dirbti Kūno kultūros instituto absolventas Vladas Danilevičius. Turėjome du „aikštynus“ (pievas), vieną, toliau nuo plento - pradedantiesiems, kitą, paplentėje - vyresniems. Abu „aikštynus“ išbandė keturių kartų futbolininkai, tarp jų - ir A.Žilinskas.“

A.Žilinskas, užkalbintas apie kelią į sportą, mėgdavo pasakoti: „Sportu Julijanavoje „sirgo“ senas ir jaunas. Neatsiliko ir tėvai, brolis, kaimynai. Futbolas, ne krepšinis, buvo „antroji religija“. Turėjome iš ko mokytis - Henriko Kersnausko, vadinto „mašinka“, vardas ėjo iš lūpų į lūpas. Pievose turėdavome ir žiūrovų - užsukdavo tėvai, draugų būrelis“.

Žalgiriečių kapitonas

A.Žilinskas blaškėsi tarp kelių „dievų“ - futbolo, bokso, ledo ritulio. Baigęs vidurinę mokyklą, norėdamas išvengti karinės tarnybos sovietų kariuomenėje, jis laikė egzaminus į Žemės ūkio akademiją, kurioje nuo armijos atleisdavo. „Susikirtęs“ matematikoje, kareiviškos košės neišvengė. Kariuomenėje lydėjo laimė - A.Žilinskas pateko į „sportrotą“ (sporto kuopą) Panemunėje. Ten prasidėjo naujas gyvenimas - minimumas karinės tarnybos, maksimumas futbolo. Su „Panemune“ A.Žilinskas laimėjo „Tiesos“ taurės varžybas. Be A.Žilinsko, komandoje buvo dar vienas lietuvis - A.Linkevičius, kiti - rusakalbiai.

1960 m. Kaune buvo įkurta antroji Lietuvos meistrų komanda (pirmoji - Vilniaus „Spartakas“, vėliau - „Žalgiris“). Joje daugumą sudarė studentai, tarp kurių buvo ir penki futbolininkai iš Julijanavos. Demobilizavęsis A.Žilinskas tapo šeštuoju Julijanavos atstovu. Nespėjęs gerai apšilti „Bangoje“, 1962 m. jis jau žaidė Vilniaus „Žalgiryje“. Pirmajį sezoną buvęs Algirdo Kulikausko šešėlyje, kitais metais A.Žilinskas tapo pagrindinės sudėties žaidėju. Draugų jis vadintas „šulu“ (ramsčiu).

Vargu ar net pats A.Žilinskas galėjo tikėtis, kad geriausios Lietuvos komandos spalvas teks ginti iki 1975 m. Ne kartą rinktas komandos kapitonu, pelnytai vadintas ir komandos veidu, jis „Žalgiryje“ sužaidė 498 rungtynes, pelnė 33 įvarčius. 1974 m. buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, 1972 m. šiuose rinkimuose užėmė antrąją vietą, 1973 ir 1975 m. - trečiąją.

Stiprus ir ant ledo

Žaidžiant „Žalgiryje“, būta ne tik džiaugsmo, bet ir liūdesio akimirkų. 1961 m. Vilniaus klubas dėl reformos buvo perkeltas į TSRS čempionato aukščiausiąją lygą, bet gyvenimas futbolo grandų būryje truko trumpai. 1962 m. „Žalgiris“ vėl atsidūrė žemesnėje lygoje. Bandymai sugrįžti į aukščiausiąją tęsėsi net 20 metų. Arčiausiai tikslo atsidurta 1966 m., tuomet vilniečiai lemiamose rungtynėse nusileido Luhansko ekipai „Zaria“. Skausmingi buvo 1971-ieji, kai teko nusileisti į žemiausią pakopą. Iš dugno „Žalgirį“ vedė A.Žilinsko draugas Benjaminas Zelkevičius. 1977 m. komanda pateko į pirmąją, 1982 m. - į aukščiausiąją lygą.

1975 m., paliekant „Žalgirį“, A.Žilinskui buvo 37-eri. Jis tapo ilgaamžiškumo futbole pavyzdžiu. Palikęs „Žalgirį“, A.Žilinskas nepaliko futbolo - žaidė Vilniaus „Pažangos“ komandoje, su kuria 1976 m. Lietuvos pirmenybėse užėmė trečiąją vietą.

Trofėjų sąrašą A.Žilinskas papildė žaisdamas ledo ritulį. 1975 m. Vilniaus rinktinės sudėtyje jis laimėjo Lietuvos spartakiados aukso medalius, o vėlesniais metais su „Pažanga“ kelis kartus tapo Lietuvos pirmenybių prizininku.

Paskutinis šuolis

A.Žilinską drįstu vadinti futbolininku iš didžiosios raidės. Tam turiu pagrindo - jį treniravau „Bangoje“ ir „Žalgiryje“. Žvelgdamas per laiko prizmę į dešimtis geriausių Lietuvos futbolininkų, jų žmogiškąsias ir sportines savybes, kito kandidato neradau. Treniruotėse, rungtynėse ir buityje jis buvo be galo sąžiningas, garbingas ir kuklus.

Dar žaisdamas, A.Žilinskas žinojo, kas jo laukia ateityje ir „paskutiniam skambučiui“ ruošėsi iš anksto - beigė Kūno kultūros institutą. Nė minutės neabejojo, kai 1975 m. rudenį buvo pakviestas dirbti į Vilniaus universitetą. Jo dėka atgimė futbolo komanda „Mokslas“, kuri ne tik laimėdavo aukštųjų mokyklų varžybas, bet ir kurį laiką dalyvavo Lietuvos čempionate.

A.Žilinskas iš gyvenimo išėjo 1984 m. gruodžio 16 d., tai įvyko „mūšio lauke“ - per futbolo treniruotę. Vilniaus aukštųjų mokyklų dėstytojų rinktinė ruošėsi mačui su kauniečiais. A.Žilinskas, treniruotėje pelnęs įvartį, džiaugsmo akimirką pašoko aukštyn ir visu kūnu krito ant grindų. Kai komandos draugai prišoko, buvo jau vėlu. Paskutinį atodūsį A.Žilinskas išleido ant vaikystės draugo A.Vosyliaus rankų.