Arminas Narbekovas neįsivaizduoja savo gyvenimo be futbolo

Norint išvardyti visus legendinio futbolininko Armino Narbekovo titulus, prireiktų kelių puslapių. Olimpinių žaidynių laimėtojas, daugkartinis Austrijos čempionato ir taurės laimėtojas, UEFA išrinktas Auksiniu žaidėju - geriausiu pastarųjų 50 metų Lietuvos futbolininku.

Nuoširdus, humoro jausmo nestokojantis A. Narbekovas į gyvenimą žiūri optimistiškai. Tačiau kai kalba pasisuka apie Lietuvos futbolą, žymaus sportininko akyse atsiranda sunkiai slepiamas liūdesys.

„Sporto žmonės“ su gyva Lietuvos futbolo legenda susitiko Austrijoje, kur A. Narbekovas gyvena su žmona Rita, sūnumi Arminu ir dukrele Klaudija.

Futbolas prasideda nuo vaikų

- Ką pastaruoju metu veikiate Austrijoje?

- Dirbu treneriu austrų mėgėjų lygoje. Treniruoju SVD „Langenlebarn“ klubą. Deja, šį sezoną iškritome iš lygos, bet kitais metais bandysime vėl sugrįžti.

- Galite palyginti Lietuvos ir Austrijos čempionatus? Kokie yra pagrindiniai skirtumai?

- Visų pirma skirtingos sąlygos. Pradedant vaikais ir baigiant suaugusiais profesionalais. Austrijoje kiekvienas miestelis turi stadioną ir aikštę, kur komanda gali normaliai treniruotis. Futbolas yra
vidutines ir mažesnes pajamas gaunančių žmonių vaikų šansas išgarsėti ir susitvarkyti savo gyvenimą. Austrijoje kiekvienas gali išleisti savo vaiką į futbolą, Lietuvoje vieni susimokėti gali, o vargingiau gyvenantys to padaryti negali.

Pagrindas yra treniruočių sąlygų sudarymas. Kai dirbau „Žalgiryje“, buvo taip: yra vienas maniežas, kuriame vaikai žiemą gali treniruotis. Tačiau iš mūsų mokyklos lupdavo per 20-25 tūkst. litų per mėnesį. Kaip galima imti tokius pinigus iš vaikų mokyklos? Be šito maniežo mes nieko
neturime. Didesniuosiuose miestuose - Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Vilniuje - turi būti pastatyti maniežai, kur vaikai galėtų treniruotis. Lietuvos oro sąlygomis dirbtinės aikštės yra neišvengiamos. Austrijoje net čempionato rungtynes žaidžia ant dirbtinės dangos.

Pasaulio futbolo asociacija FIFA yra viena turtingiausių įstaigų pasaulyje, ji remia ir nacionalines futbolo federacijas. Neįsivaizduoju, nejaugi nėra lėšų pastatyti dirbtines dangas ar investuoti į vaikus?

Ateityje - dar blogiau

- Per 19 Nepriklausomybės metų Lietuvoje nesugebėjome pastatyti nė vieno normalaus stadiono. Ar nekeista?

- Ne man vienam keista, bet tai tik rodo prastą Lietuvos futbolo lygį. Viskas po truputį griaunama, susidomėjimas futbolu sumažėja. Man graudu žiūrėti ir į aukščiausios Lietuvos lygos komandų futbolą, kai tokie tradiciniai klubai, kaip FBK "Kaunas" ir "Atlantas", išėjo.

Graudu žiūrėti į jaunimo rezultatus. Jau neprisimenu, prieš ką pastaruoju metu mūsų jaunimo rinktinė buvo laimėjusi. Geriausiu atveju pralaimime trijų įvarčių skirtumu. Ir latviai, ir estai gerai atrodo. O tai reiškia, kad mes esame kažkur padarę klaidų. Po šios kartos mes turėsime labai didelę bėdą, ir ji - net nežinau - kada išsispręs.

- Reikia suvokti, kad ateityje mažės galimybių Lietuvai patekti į Europos arba pasaulio čempionatus?

- Aišku, kad mažės. Juk dabartiniai rinktinės žaidėjai baigia karjerą, o žiūrint į jaunimą net nežinai, ką pasakyti. Jeigu jaunimas dabar rodo tokius prastus rezultatus, nereikia tikėtis, kad įšoksime ir
turėsime pajėgią rinktinę, kuri galės kautis dėl pasaulio čempionato ar olimpinių žaidynių.

- Ar sulauksime naujojo Narbekovo?

- Sulauksime, tik neaišku kada. Nereikia pamiršti, kad buvau ne vienas - buvo ir Valdas Ivanauskas, Stasys Baranauskas, Arvydas Janonis, Viačeslavas Sukristovas. Tačiau tuomet buvo sudarytos sąlygos nuo pat jauniausios žaidėjų grandies. O dabar galimybė yra viena: jeigu tėvai turi pinigų arba ryšių, vaikas gali išvažiuoti į užsienį ir ten iš jo galbūt kas nors išaugs.

Negali taip būti, kad prieš 20-30 metų mes turėjome talentų, o dabar jų nėra nė vieno. Talentų Lietuvoje yra, bet juos reikia mokėti surasti ir sudaryti sąlygas, kad jie galėtų toliau tobulėti.

Rinktinei trūksta asmenybių

- Dar tikite, kad Lietuva gali prasimušti į pasaulio čempionatą?

- Ne. Manau, tai būtų labai sunku padaryti. Reikės žaisti su serbais. Vilčių vis mažėja. Lietuvos rinktinės žaidimas per atrankos į pasaulio čempionato ciklą iš pradžių buvo neblogas, bet pabaiga yra tokia, kaip ir anksčiau. Trūksta stabilumo.

- Jeigu būtų įmanoma perkelti auksinę Vilniaus „Žalgirio“ kartą su jumis, Ivanausku, Janoniu į dabartį, ji galėtų pasiekti daugiau nei dabartinė nacionalinė rinktinė?

- Nesu linkęs taip lyginti. Buvo kiti laikai, kitas futbolas. Dabar yra kitoks greitis, greitesnis mąstymas. Tačiau imant mūsų kartą, kiekvienoje grandyje buvo po vieną ar dvi asmenybes. Dabar Lietuvos aukščiausioje lygoje nėra futbolininkų asmenybių, kurie daug sprendžia futbole. Turime jų rinktinėje: keli iš tokių - Tomas Danilevičius ir Žydrūnas Karčemarskas. Be Ž.Karčemarsko dabar net neįsivaizduoju rinktinės.

- Lietuvos futbolas regresuoja ar progresuoja?

- Jis eina žemyn.

Į Vilniaus „Žalgirį“ graudu žiūrėti

- Jeigu kalbame, kad Lietuvos futbolas turi problemų, kas tada turi už tai prisiimti atsakomybę?

- Lietuvos futbolo federacija, kuri turi apglėbti futbolą ir įleisti šaknis ten, kur reikia.

- Ar Lietuvos futbolo federacija turi kokį nors strateginį futbolo plėtros modelį?

- Gal federacija ir turi kokią strategiją. Tačiau per 19 Vytauto Dirmeikio ir Liutauro Varanavičiaus valdymo metų reikėjo parodyti ir rezultatus. Dabar nacionalinės rinktines treneriu paėmė
užsienietį Žozė Koseirą (Jose Couceiro). Tačiau užsienietį reikia imti tuomet, kai turi medžiagos, su kuria galima dirbti. O ką gali Ž.Koseiras, žiūrėdamas Lietuvos čempionatą, paimti į rinktinę? Kuo yra aukštesnis nacionalinis lygis, tuo geriau yra rinktinei. Negali gi iš "Teledemos" ar "Kruojos" nacionalinės rinktinės treneris rinktis žaidėjų. Jis paprasčiausiai neturi pasirinkimo.

- Legendinis Vilniaus „Žalgiris“ atsidūrė ties žlugimo riba. Kaip vertinate situaciją?

- Graudu žiūrėti į „Žalgirį“. Yra tam tikrų instancijų, kurioms geriau uždirbti, nei ką nors duoti, ir nesvarbu, ar tai susiję su vaikais, ar su suaugusiaisiais. O be lėšų labai sunku kažką padaryti. Niekas nežinojo, kad Vadimui Kastujevui taip atsitiks. Romanas Abramovičius ir kiti oligarchai įsigydavo klubus ir iki dabar ten viskas gerai.

Rinktinės treneris? Nesakyk "ne"!

- Jeigu ateityje jums būtų pasiūlyta stoti prie nacionalinės rinktinės vairo, sutiktumėte tą padaryti?

- Niekada nesakyk "ne". Rinktinė yra aukščiausia trenerio darbo įvertinimo pakyla.

- Jūs įsivaizduojate savo gyvenimą be futbolo?

- Ne. Belieka su draugais tenisą žaisti. (Juokiasi).

- Ar pasaulio finansų krizė kaip nors palietė ir jus?

- Aš vienas iš tų 70 proc. Austrijos gyventojų, kurie dar nepajuto krizės. (Juokiasi.) O šiaip sportą Austrijoje krizė labai stipriai paveikė: pavyzdžiui, pagrindiniai klubai atsisako brangesnių žaidėjų.

- Šiemet sukanka 20 metų „Respublikai“, kuri savo skaitytojus pamalonino nauju sporto priedu „Sporto žmonės“. Ką šia proga galėtumėte palinkėti mums ir mūsų skaitytojams?

- Manau, kad „Respublika“ yra teisingas laikraštis, kovojantis už teisingumą Lietuvos žmonėms. Žmonės domisi „Respublika“ ir myli ją, tad norisi palinkėti, kad ir toliau taip būtų. Norėtųsi palinkėti, kad „Respublika“ gyvuotų kuo ilgiau.