Akademinio futbolo pergalės Lietuvoje

Domėjosi ir prezidentas

2022 m. Lietuvos akademinis futbolas švęs 100-ąsias metines. 1922 m. įkurtame Kauno universitete (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo universitete) futbolu pradėjo domėtis „Achilo" korporacijos nariai, kurie įsirengė žaidimo aikštelę. Nepriklausomybės metais futbolui tapus sportinio judėjimo ašimi ir vedliu, nuošalyje neliko ir valstybės vadovai - premjeras Augustinas Voldemaras, pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Pastarasis 1930 m. įsteigė pereinamąją taurę, dėl kurios kovojo universiteto ir Karo mokyklos rinktinės.

Universiteto ir Karo mokyklos absolventai turėjo gerą vardą visuomenėje - vadovavo sporto institucijoms, sporto klubams. Nikodemas Čerekas ir Valerijonas Balčiūnas buvo žinomi kaip Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) ir Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) arbitrai. 1938 m. V.Balčiūnui patikėtos pirmosios Tautinės olimpiados vyriausiojo teisėjo pareigos.

Geriausi akademinio futbolo atstovai, dalyvaudami sporto klubų veikloje, turėjo teigiamos įtakos dorovės, kultūros, švietimo požiūriu.

Nesėkmingas bandymas

1940 m., prasidėjus okupacijai, futbolas, kaip ir visas šalies gyvenimas, buvo „išmuštas" iš įprasto ritmo. Apie 150 įvairaus rango futbolą žaidusių žmonių pasitraukė į Vakarus, ne vienerius metus gyvenimą temdė tremtys, partizaninio karo aukos. Okupantai, stengdamiesi nuslėpti savo nusikaltimus, tam bandė panaudoti ir sportą. Pavyzdžiui, futbole propaguota „bičiulystė" su karinių dalinių komandomis.

1945 m. reikšmingu propagandiniu įvykiu tapo Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto įkūrimas. Mintis buvo tokia: žiūrėkite, buržuazija tiek metų žadėjo, bet netesėjo. Kūno kultūros institute (KKI) futbolas tapo dominuojančia sporto šaka. Dėstytoju tapęs Kauno universiteto absolventas Juozas Klimas (eksternu baigęs ir KKI) subūrė net tris futbolo komandas. Be kitų žinomų sporto žmonių, jose žaidė būsimas LTSR jaunių rinktinės vartininkas Tadas Kižys, tinklinio korifėjus Vytautas Jankus.

1948 m. KKI rinktinė įsijungė į LTSR I grupės pirmenybes. Deja, nesėkmingai - užimta 18-oji vieta tarp 19-os komandų. Nesėkmės priežastys buvo įvairios: transporto, aprangos, inventoriaus (tiesiogiai gaunamo arba negaunamo iš Maskvos) problemos. J.Klimas, nors ir turėjo kumečio vaiko („biednioko") šydą, bet, kaip buvęs buržuazinės Lietuvos rinktinės žaidėjas, atsidūrė tarp nepatikimųjų. 1950 m. jis buvo išmestas į gatvę. KKI ekipai likus be kompetentingo vadovo, žaidėjai išsibarstė po kitas Kauno komandas. Sutriko ir specialistų rengimas - futbolo discipliną dėstė krepšininkai. Taip KKI vardas kuriam laikui išnyko iš LTSR futbolo pirmenybių. Liko tik dalyvavimas studentų varžybose, kuriose dažniausiai pirmaudavo Kauno universiteto futbolininkai.

Taurės laimėtojai

LTSR futbolo čempionate nelikus KKI ekipos, akademinio futbolo reprezentacine komanda tapo Kauno universiteto ASK (Akademinis sporto klubas). Beje, ši komanda ilgiausiai išlaikė laisvos Lietuvos klubo pavadinimą. Sekant ASK pavyzdžiu, formavosi studentijos futbolas, jo pozicijos tvirtėjo Žemės ūkio akademijoje (ŽŪA). Joje Kūno kultūros katedros vedėju kurį laiką dirbo J.Klimas, visgi neįtikęs ir ten.

ASK nueitas kelias vertas pagarbos, gerų žodžių. Ankstyvą 1946-ųjų pavasarį ASK dvikovą su KKI pralaimėjo triuškinamai - 2:9. Tačiau netrukus ASK futbolininkai jau triuškino ir ŽŪA, ir KKI II ekipas, kurias nugalėjo vienodu rezultatu 6:0. Akademiniame klube futbolas stiprėjo komandos vadovo A.Stankevičiaus, futbolo sekcijos pirmininko A.Grosmano dėka. Komanda neturėjo nuolatinio trenerio, jo funkcijas atlikdavo labiau patyrę žaidėjai - E.Kerinas, K.Eismontas, V.Ilgūnas. LTSR pirmenybėse ASK 1948 m. užėmė 12-ąją, o 1949 m. - 6-ąją vietą.

1950 m. Kauno universitetą reorganizavus į Politechnikos ir Medicinos institutus, futbolo padangėje atsirado KPI komanda. Jai buvo lemta išgarsinti akademinį futbolą. Čia, be abejonės, didelis KKI absolvento, 1946 m. SSRS jaunių čempiono Justo Labučio nuopelnas. KPI komanda 1951-1954 m. LTSR futbolo pirmenybėse buvo vidutiniokė, bet „Tiesos" taurės varžybose pateikė siurprizą - 1954 m. iškopė į finalą, kuriame be didesnio pasipriešinimo 0:4 pralaimėjo Kauno „Inkarui".

1955 m. patirties įgiję studentai nesiskaitė su autoritetais. Pergalė prieš Šiaulių „Dinamo" jiems įskaityta be kovos, vėliau studentai 5:0 sutriuškino Vilniaus „Dinamo", 3:1 nugalėjo Panevėžio MSK, o finale 2:0 įveikė būsimą 1956 m. LTSR pirmenybių laimėtoją Plungės „Linų audinių" komandą ir iškovojo respublikos taurę. Šis akademinio futbolo laimėjimas nepakartotas iki šiol.

Ąžuolų vainikais po pergalės taurės turnyre buvo papuošti P.Lapė, G.Kačiauskas, L.Vaicekauskas, J.Girnius, J.Janovskis, H.Janušauskas, A.Jurevičius,
H.Pauliukovičius, J.Pranevičius, P.Šaltys, P.Švirinas ir treneris
J.Labutis. Visgi KPI bandymai pakilti į čempionato viršūnę baigdavosi nesėkmingai. 1956 ir 1961 m. užimta ketvirtoji vieta. 1963 m. KPI komanda liko antra, nusileista labai pajėgiai Panevėžio „Statybai".

Atgijusi KKI komanda

KKI vadovai, atsikratę treneriu J.Klimu ir taip „palaidoję" futbolo komandą, pasijuto nejaukiai. Futbolas buvo Komunistų partijos puoselėta sporto šaka, o KKI jai neliko vietos. Pasipylė kritika spaudoje, Respublikos futbolo sekcijoje (vėliau tapusioje federacija). „Prie futbolo išvystymo neprisideda Kūno kultūros institutas, nepatenkinamai ruošiami treneriai", - 1953 m. Futbolo sekcijos posėdyje teigė žinomas futbolo teisėjas Juozas Litvinas.

KKI vadovai suprato klydę. Atgaivinti futbolą jie pakvietė buvusį Lietuvos rinktinės ir Vilniaus „Spartako" žaidėją Dizmaną Ilgūną. Sukūrę futbolo komandą, 1955 m. įregistravo ją į Kauno pirmenybes. D.Ilgūnas neužsibuvo, jį traukė pedagoginis darbas, o įpėdiniu tapo KKI absolventas Jonas Vaškelis. Naujasis studentų treneris, ragavęs J.Klimo pamokų, kaipmat įrengė treniruočių sienelę, sudarė sąlygas individualioms pratyboms.

KKI ekipa, palaipsniui tvirtėdama, sudarė konkurenciją ne tik KPI, bet ir kitoms komandoms. 1959 m. KKI iš miesto pirmenybių peršoko į ką tik įkurtą B klasę, o iš jos - į A klasę, pelnė sidabro medalius. 1961-1962 m. sezone įvyko naujas šuolis - į pirmąją vietą. Ko nepavyko pasiekti KPI futbolininkams („Politechnikai"), pavyko KKI („Atletui").

Naujųjų čempionų gretose žaidė E.Buda, Č.Kapustas, J.Vienažindis, A.Paškevičius, V.Lekas, V.Krukauskas, A.Andriuškevičius, A.Komskis, R.Lavrinavičius, R.Jurčikonis, E.Leščinskas,
R.Kuklys, K.Jancevičius, N.Dunderis, A.Čipinskas.

„Politechnika", 1961-1962 m. pirmenybėse buvusi septinta, kitą sezoną parodė charakterį ir, nusileidusi tik Panevėžio „Statybai", užėmė antrąją vietą. „Atletas" 1962-1963 m. čempionate smuktelėjo į 11-12 pozicijas tarp 24 komandų. Nuo 1964 iki 1969 m. dėl studentų komandose įprastos sudėties kaitos abi vienuolikės buvo gamybinių komandų šešėlyje. Didžiojo akademinio triumfo išvakarėse - 1969 m. - „Atletas" užėmė ketvirtąją vietą, o „Politechnika" - septintąją.

1970 m. „Atletas" žaidė, atrodytų, be konkurencijos. Jis surinko 50 taškų, o įvarčių santykis buvo 60:16. Snaiperio savybėmis toje komandoje išgarsėjo telšiškis Vytautas Dirmeikis. „Politechnika" tapo „sidabrine" komanda, ji nuo „Atleto" atsiliko 6 taškais. Trečiąją vietą užėmė 3 taškais nuo KPI studentų atsilikęs Kėdainių „Nevėžis". Visgi po triumfo metų - 1971-aisais - abi studentų vienuolikės nusilpo. Tarp 16 komandų „Atletas" užėmė penktąją vietą, „Politechnika" - tik 14-ąją.

Trenerių mokykla

Akademinio futbolo pakilimas - bendro futbolo pakilimo užuomazga. KKI atvėrė duris trenerių fakultetui, įkurta antroji rinktinė, dalyvavusi aukščiausios lygos pirmenybėse. Čempionai ir vicečempionai, pasklidę po Lietuvą, apie save priminė darbais. Daugelis čempioniškos komandos narių pasuko trenerių keliu. Vieni ugdė atžalyną (L.Dunauskas, S.Stankūnas, R.Vaitiekaitis), kiti - čempionus (Č.Urbonavičius), treti rado vietą meistrų komandose (V.Dirmeikis, A.Timofejevas, A.Ulevičius). Atžalyno ugdymo srityje išgarsėjo ir po čempionų buvusi KKI absolventų karta - V.Blinstrubas, A.Liubinskas, B.Kičas, J.Stažys, V.Kuncė. Visi jie tapo nusipelniusiais treneriais.

Vicečempionų „Politechnikos" žaidėjų likimai buvo panašūs, dauguma liko ištikimi jaunystės svajonėms ir dirbo inžinieriais. Tiesa, būta išimčių. V.Zavialovas ir R.Rudzevičius dalį gyvenimo praleido dirbdami treneriais. R.Rudzevičius kelerius metus gynė Vilniaus „Žalgirio" garbę.

Nuo įsimintino 1970-ųjų čempionato prabėgo daugiau kaip pusšimtis metų, per tą laiką futbolo apranga puošėsi daugybė studentų, keitėsi treneriai, bet niekam taip ir nepavyko pakartoti tų metų studentų pasiekimų Lietuvos čempionate. Už Lietuvos ribų svarbiausia pergalė iškovota 1987 m., kai Vilniaus „Žalgiris", formaliai vadintas SSRS studentų rinktine, pelnė auksą pasaulinėje universiadoje.