Viktorija Streiča-Jakštienė: Lietuva labiau prižiūri savo kalbą nei Latvija

- Lietuva, 1990 m. kovo 11-ąją paskelbusi Nepriklausomybės atkūrimo aktą, buvo pirmoji tarp Baltijos šalių tai padariusi. Latvija Nepriklausomybės Deklaraciją priėmė gegužės 4-ają. Ar šią dieną latviai kaip nors ypatingai pažymi?

- Latviai Nepriklausomybės Deklaracijos dieną mini lygiai taip pat, kaip Lietuvoje minima Kovo 11-oji. Tiesa, jau senokai šią dieną buvau Latvijoje, nes pastaruosius 20 metų gyvenu Lietuvoje. Kai tėvai dar gyveno Rygoje, nuvažiuodavau pas juos, o dabar ir tėvai jau Lietuvoje, kaimo sodyboje, gyvena, tad šalyje, kur gimiau, baigiau mokslus, išties būnu retai.

- Jūsų tėvas Janis Streičas - garsus latvių kino režisierius, mama - lietuvė, chemikė. Kokią tautybę įvardijate, kai kas paklausia?

- Labai dažnai pastebime, kad tie žmonės, kurie turi „du kraujus", yra didesni patriotai tiek vienos, tiek kitos pusės, nei kiti. Jie ne tik kad nėra pusiau patriotai, jie yra dvigubi patriotai, nes tokiems žmonėms svarbi ir viena, ir kita šalis. O kadangi mes esame tokios broliškos tautos, vienintelės pasaulyje baltų tautos, ir visi žinome, kad lietuvių kalba yra viena seniausių kalbų pasaulyje, suprantame, kad ir latvių kalba iš čia atsiradusi, vadinasi esame vieno kamieno, tačiau skirtingos šakos. Tad ir sakau, kad esu to kamieno - baltų - atstovė.

Mano tėvas, pavyzdžiui, yra latgalas (Latgala - vienas iš etninės Latvijos etnokultūrinių regionų - red. past.). O latgalų kalba yra tarpinė tarp lietuvių ir latvių, ji net labiau skamba kaip lietuvių kalba, todėl man kažkaip ta latgališka pusė yra artimesnė už latviškąją. Latgalai yra labiau panašūs į lietuvius, tad lietuvybė manyje irgi labai stipri, dominuojanti.

- Baltistai teigia, jog mums, vienintelėms išlikusioms baltų tautoms, derėtų daugiau bendrauti kultūros, švietimo srityse, bent fakultatyviai mokytis vieniems kitų kalbą. Pritartumėte?

- Aš labai tam pritariu, bet manau, kad tas broliavimasis labiau pridera kažkokiam romantiniam amžiui. O mes, deja, gyvename labai technokratiškame amžiuje, kuriam turbūt tas romantizmas visada bus tik toks suvaidintas arba parodomasis. Dėl to man tikrai labai gaila. Nes mes neįvertiname to, ką turime. Ir, pavyzdžiui, man labai gaila dėl prūsų kalbos, apmaudu, kad nebėra tokios žuvusios mūsų sesės.

Tą broliškumą reikėtų įvertinti, suprasti, kad mes tokie maži esame, kalbu demografiška prasme, tad, neduok Dieve, kad gal kažkada išnyksime. Dėl to reikėtų puoselėti lietuvių ir latvių tautų bendrystę, tačiau vis tiek kiekvienas žiūri savo kiemo.

- Šiandien dalis visuomenės įžvelgia pavojų lietuvių kalbai - įvedamos raidės, kurių nėra mūsų abėcėlėje, valstybinė kalba stumiama į užribį - valdantieji pasipiktino, kai Valstybinė kalbos komisija pareiškė, jog po 2 metų ukrainiečiai turi išmokti lietuvių kalbą. Kaip, jūsų vertinimu, lietuvių kalba gyvuoja šiandien? Ir kaip yra Latvijoje?

- Lietuva tikrai labiau prižiūri savo kalbą. Kad ir kiek žmonės būtų pasipiktinę dėl Kalbos komisijos reikalavimų, aš visiškai juos palaikau. Nors Valstybinė lietuvių kalbos komisija daug kam sukelia didelį galvos skausmą, kartais ir man pačiai, bet, manau, kad ji atlieka šventą pareigą. Lietuvių kalba yra viena seniausių kalbų pasaulyje, tad mes turime ją išsaugoti. Visiškai sutinku, kad ir televizijos, ir radijo laidose privaloma taisyklingai kalbėti - mes kasdien turime girdėti lietuvių kalbos etaloną.

Kartais žiūriu žinias iš Latvijos, ten neretai išgirsi kalbant netaisyklinga latvių kalba. Latvijoje net nėra kalbos komisijos. Tad lietuvių kalbos komisiją visokeriopai palaikau,nes matau, kas vyksta Latvijoje, kur to nėra. Ten tikrai kalba išsigimsta.

- Latvijoje nėra valstybinės kalbos komisijos?

- Ne, nėra. Nėra ir tokių baudų, kaip Lietuvoje. Kai aš Latvijoje pasakoju apie tai, visi sako, jog gerai, kad reikalaujama kalbėti taisyklingai. Nes Latvijoje jau tikrai pastebima tendencija, kad vis mažiau žmonių taisyklingai kalba latviškai.

O kalbant apie ukrainiečius, neturiu tvirtos nuomonės. Šie žmonės patyrė šoką, jiems staiga reikia keisti aplinką, gyvenimą. Aš tikiu, kad jie iš dėkingumo mokysis lietuvių kalbos ir nereikia kažkaip įstatymiškai įpareigoti tai daryti. Pažįstu ukrainiečių, kurie nuo pat pirmos dienos pradėjo mokytis lietuvių kalbos, ieškojo tų kursų.