1 nuotr.Rubrikoje „Mini interviu" kalbamės su dirigentu, maestro Gintaru Rinkevičiumi.
- Ką jums reiškia Motinos diena? Šventė? Priminimas apie brangiausią žmogų?
- Esu vyresnis žmogus, todėl jau esu netekęs ir mamos, ir tėčio. Tad Motinos diena man yra liūdnai ilgesinga. Žinoma, ir mano žmona yra mama, ir tai taip pat yra reikšmingas dalykas, bet jei kalbėtume apie mano mamą, man Motinos diena išties sukelia tam tikrą liūdesį. Bet tuos dalykus gali jausti tik tie, kurie jau neturi savo mamos. Todėl norisi visiems, dar turintiems mamas, pasakyti, kad saugotų jas. Nes ateina laikas, kai brangūs žmonės išeina ir mus palieka, todėl reikia branginti kiekvieną minutę kartu.
- Jūsų mamą - lietuvių kalbos mokytoją Aldoną Rinkevičienę - Vievyje prisimena kelios kartos. Koks jos pamokymas, poelgis įsiminė jums?
- Ją visi Vievyje pažinojo. Mokytojas Vievyje tada buvo gerbiamas žmogus. Mano prisiminimai apie mamą ryškiausi ir gal jautriausi yra iš ankstyviausios vaikystės, tai yra iki kokių 6 metų. Aš nėjau į darželį - buvau mamytės vaikas, ir visas tas prisirišimas prie mamos ir didžiausia meilė buvo iki to laiko. O nuo 7 metų aš jau mokiausi Čiurlionio meno mokykloje Vilniuje.
- Vadinasi, jūsų mama aukojosi, išleisdama tokį mažą vaiką toli nuo namų ir palikdama jį vieną. Aukojo savo ramybę dėl jūsų ateities, ar ne?
- Tikrai galima taip sakyti. To tada nesupratau, bet dabar suvokiu, koks sunkus jai turėjo būti sprendimas atiduoti mažą vaiką į internatą, koks širdies skausmas turėjo būti. Iš mano dabartinių pozicijų žiūrint, kai jau esu baigęs mokslus ir tapęs sėkmingu dirigentu, galiu sakyti, kad tai buvo teisingas sprendimas. Nors tada man visa tai buvo labai skausminga. Žinoma, aš kiekvieną šeštadienį grįždavau namo, nes Vievis netoli Vilniaus, bet vis tiek tokio ilgesingo skausmo man užteko. Aš, pavyzdžiui, tikrai neįsivaizduoju, kaip savo vaikus tokio amžiaus galėčiau atiduoti į internatą, nors ta meno mokykla buvo ir yra labai gera.
- Bet mamai ir daug džiugių akimirkų suteikėte savo pasiekimais.
- Tikiuosi. Aš labai gerai prisimenu ir tėtį, ir mamą jau vyresnius - kokie jie gražūs, tokie žilagalviai. Ir kaip jie iki pat gyvenimo saulėlydžio mylėjo vienas kitą, kaip gražiai draugavo ir gyveno.
