1 nuotr.Rubrikoje „Mini interviu" kalbames su skulptoriumi Kęstučiu Balčiūnu.
- Kauno kino teatro „Romuva" prieigas Laisvės alėjoje papuošė jūsų skulptūra „Pirmas filmas", skirta įamžinti pirmojo lietuviško pilnametražio vaidybinio filmo „Onytė ir Jonelis" 90-ąjį jubiliejų. Kaip gimė šis sumanymas?
- Viskas prasidėjo nuo „Kauno akcentų", unikalaus Kauno savivaldybės organizuojamo idėjų konkurso, suteikiančio galimybes kūrėjams savo darbais papuošti įvairias miesto erdves. Viena iš galimų krypčių - naujais akcentais, originaliai įamžinti Kaunui svarbius įvykius bei asmenybes.
Vienas tokių įvykių - prieš 90 metų Kaune filmuotas ir čia 1931 metais parodytas pirmasis lietuviškas vaidybinis filmas „Onytė ir Jonelis". Minint tokį jubiliejų, atsirado poreikis sukurti skulptūrą, kuri atspindėtų šį įvykį. O mano tikslas buvo sugalvoti kompoziciją, kokios dar nėra. Kad būtų įdomu, nauja bei netikėta.
- Pats filmas nėra išlikęs, rasta tik nemažai dokumentinės medžiagos apie jį - titrų išrašai ir kitos autentiškos detalės. Tai lengvino ar sunkino užduotį?
- Išties, kompoziciją, skirtą pirmajam lietuviškam nespalvotam pilnametražiam filmui, kūriau turėdamas labai nedaug informacijos. Tad ir šis mano darbas yra ne filmo „Onytė ir Jonelis" iliustracija, o autoriaus fantazija. Norėjau atspindėti filmo kūrimo procesą, perteikti vaikų smalsumą pirmąkart pamačius nematytą daiktą - kino kamerą.
Mano mintis buvo tokia - atvažiavo į kaimą filmuoti kažkokie dėdės, o smalsūs vaikai, stebėję filmavimo procesą ir nutaikę momentą, bando pasižiūrėti, kas toje dėžėje (filmavimo kameroje) yra. Savąją mintį - pirmas filmas, pirmąkart vaikų pamatyta kamera ir panašiai - bandžiau gvildenti, eskizuoti, ieškojau internete, ar nėra kitur kažko panašaus sukurta. Nieko panašaus neradau. Tad ir išėjo toks unikalus darbas pirmajam istorijoje lietuviškam filmui įamžinti.
- Ar esate kino mėgėjas? Ką manote apie lietuvišką kiną?
- Ką mes dabar galime pasakyti apie šį 90 metų laikotarpį? Kaip vertinti aną ar šių dienų kiną? Tai buvo pirmas kartas, bandymas ir mokymasis iš to, kas buvo atvežta į Lietuvą iš užsienio, nes Lietuvoje nieko daugiau nebuvo statoma. Juk po filmo „Onytė ir Jonelis" tarpukariu joks pilnametražis filmas nebebuvo kuriamas, nes neatsirado nei rėmėjų, nei valstybės palaikymo. „Onytė ir Jonelis" tapo pirmu ir paskutiniu filmu tarpukario Lietuvoje, nes daugiau tokių filmų premjerų šalyje neįvyko - kurtos tik kino kronikos ir dokumentika.
Kino specialistai, kino istorikai, kritikai visa tai studijuoja. Aš gilinausi tik į tą tarpukario laikotarpį, bandžiau akcentus iš to laikotarpio surasti ir suprasti.
O dabartinį kiną, ypač lietuvišką, vertinti susilaikau. Ir kritikuoti nenoriu.
